„Santaka“ / Veiveriai: devynioliktasis amžius – miestelio klestėjimo metai / Istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

Dalinkitės:  


Veiverių Šv. Liudviko bažnyčia buvo paversta karo ligonine.

Veiveriai: devynioliktasis amžius – miestelio klestėjimo metai


Tarp Kauno ir Marijampolės stūkso nedidelis Veiverių miestelis. Daugiau nei prieš tris šimtus metų šioje vietoje nebuvo nė gyvos dvasios. Keliasdešimties kilometrų plote ligi pat Nemuno gūdžiai ošė didžioji giria. Tarp medžių knibždėjo įvairiausi paukščiai ir žvėrys. Aplink nebuvo nė vienos sodybos.



Septynioliktojo amžiaus pabaigoje čia pradėjo kurtis pirmieji gyventojai, iškilo keletas trobų. Dabartinio miestelio vietoje gyvavo tik dvi didelės stambių ūkininkų sodybos.

Padavimuose pasakojama, kad pirmuoju Veiverių gyventoju buvo Jonas Ilgasis. Girioje iš rąstų jis susirentė trobą, šeimos neturėjo, žemės nedirbo ir ištisas dienas bastėsi po miškus. Medžiojo ir maitinosi žvėriena, laukinių bičių medumi, grybais ir uogomis, rengėsi žvėrių kailiais. Senolių atmintyje vienišas girių gyventojas išliko kaip tvirtas ir fiziškai stiprus vyras, savo rankomis nudėdavęs briedį ar šerną. Tolimesnių apylinkių žemdirbiai jį pradėjo vadinti „vėjagaudžiu“, „vėjavariu“, t. y. gainiojančiu vėjus. Vėliau veiveriais buvo pradėti vadinti visi besiplečiančio miestelio gyventojai.



Veiverių miestelio pradžia siejama su lenkų žemvaldžio Jozefo Godlevskio (Garliausko) pavarde. Gyventojai pasakodavo apie magnato ryšius su turtingu giminaičiu. Būdamas jaunas Jozefas tarnavo savo dėdės banke Kaune. Vieną naktį jis iš banko seifo pagrobė visus pinigus ir paspruko į Užnemunę.

1795 metais visa Sūduva po paskutinio Abiejų tautų respublikos padalijimo atiteko Prūsijos karalystei. Todėl caro valdžia jaunojo plėšiko pasiekti jau negalėjo. Suvalkijoje J. Godlevskis nusipirko dviejų tūkstančių valakų žemės plotą, kuriame buvo dvylika kaimų ir visos dabartinės Garliavos bei Pažėrų apylinkės. Susikvietęs apylinkių valstiečius žemvaldys pareiškė, kad netrukus Šidiškių kaimo vietoje iškils klasicizmo architektūros šedevras. Prasidėjo statybos. Už pagalbą statybose vietiniams jis atsiskaitydavo pinigais ir degtine. Vėliau prašymų jau nebuvo, žmones į statybvietę J. Godlevskis ėmė varyti prievarta. Šiuo metu rūmai žinomi Aukštosios Fredos vardu.

Devynioliktojo amžiaus pradžioje, 1818 metais, Aukštosios Fredos dvaro savininkas J. Godlevskis Veiveriuose pastatė medinę bažnyčią, kuri buvo Zapyškio filija ir kurią aptarnaudavo iš Zapyškio atvykę vikarai. Senstelėjęs ilgaamžis dvarininkas 1853 m. savo lėšomis miestelį papuošė dabartine Veiverių šv. Liudviko šventove. Miestelis tapo parapija ir turėjo jau nuolatinius klebonus.



Veiveriai augo, didėjo, plėtėsi. Turėjo jau trisdešimt namų ir beveik tris šimtus gyventojų. Tolimesni dvarininko planai buvo grandioziniai. Netoli Veiverių esantį Gyvių kaimelį jis norėjo paversti asmeniniu miestu. Magnato iniciatyva Gyviuose iškilo karčema, keletas sodybų. Žemvaldys žadėjo paversti kaimelį didesniu nei Kaunas. Baudžiavos panaikinimas ir senatvė sugriovė visus J. Godlevskio planus. Dvarininkas mirė 1867 metais Fredoje, tačiau jo įkurti miestai – Garliava, Veiveriai ar Pažėrai – nuolat primins didiko užmojus.

Caro okupacijos metu rusai šalia plento per Veiverius pastatė milžiniškus arklių pašto rūmus. Čia buvo laikoma aštuoniolika pirmos ir dvylika antros rūšies žirgų. Šalia nuolat stovėjo paruoštos kelionei karietos ir puošnios bričkos. Šiomis susisiekimo priemonėmis naudojosi ne tik paprasti rusų valdininkai, bet ir dvarininkai. Vadinamieji „paplenčių“ arklių traukiami pašto punktai prarado savo reikšmę po to, kai 1860 m. buvo nutiesta geležinkelio linija iš Kauno į Kybartus.

1866 metais Veiveriuose pradėjo veikti pedagoginiai kursai. Vėliau patalpos paverstos mokytojų seminarijos namais. Rusai turėjo savų tikslų – siekė lietuvių vaikus, būsimus pedagogus priversti kalbėti rusiškai. Oficialiai mokytojų namai turėjo ruošti tik lietuviukus. Vietiniam viršaičiui prasidėjo aukso amžius: už keletą rublių lenkų bajorų atžaloms išduodavo pažymą, kuri patvirtindavo jų lietuvišką kilmę.



Seminarijos vadovybė kiekvieną šeštadienį rengdavo auklėtiniams šokių vakarus. Norėdami ištrinti iš būsimų pedagogų lietuviškas mintis šokių partneres kviesdavo išskirtinai rusaites iš Kybartų. Mokytojų seminarijos direktorius merginoms apmokėdavo kelionę, pavaišindavo gėrimais. Daugelis lietuvių tokias šokių pamokas boikotuodavo, tačiau ateiti privalėjo.

Seminaristai mokydavosi iki pietų, vėliau turėdavo dirbti daržuose, kasti griovius ir visaip kitaip prisidėti savo darbu ūkiuose. Mokiniai privalėjo dėvėti pilką namų darbo milinę, avėti klumpes ir griežtai vengti „poniškumo“. Su gražesne apykakle į pamokas atvykęs seminaristas buvo pastatomas prieš visą klasę ir viešai gėdinamas.

Pirmojo pasaulinio karo audrose Veiverių mokytojų seminarija buvo evakuota į Rusiją. Per penkiasdešimt metų buvo parengta beveik tūkstantis mokytojų. Didelė dalis auklėtinių vėliau tapo pradžios mokyklų mokytojais, įžymiais visuomenės ir kultūros veikėjais. 1919 metais mokytojų namuose įkurta Veiverių gimnazija.

Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais veiveriečiai didžiavosi gimnazija, pašto punktu, vaistine, policijos nuovada, sveikatos centru. Kuklaus miestelio puošmena buvo jau minėta mūrinė Šv. Liudviko bažnyčia. Per Veiverius nutiestu plentu kasdien keliaudavo žmonės, kursuodavo autobusai ir vienas kitas automobilis. Daugybė arklių tempiamų vežimų su savo žemės ūkio produktais skindavosi kelią į Kauną. Pagrindiniai srautai buvo iš Vilkaviškio, Kybartų, Kudirkos Naumiesčio ar Marijampolės.



Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas



Publikuota: 2020-12-03 08:20:05

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate idėją keisti kelio ženklų dizainą?
Seniai reikėjo tą padaryti.
Tai būtų tik lėšų švaistymas.
Keiskime, kai bus atliekamų pinigų.
Man tai nerūpi.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai