„Santaka“ / Birštonas: Lietuvos kunigaikščių ir caro generolų rezidencija / Istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

Dalinkitės:  


Birštono gydomieji šaltiniai 1913 metais.

Birštonas: Lietuvos kunigaikščių ir caro generolų rezidencija


Pušų, eglių kvapo prisotintas sveikas ir gaivus oras. Spygliuočių miškų apsupta ir nuo vėjų apsaugota vietovė. Gydomieji šaltiniai ir nuostabūs Nemuno vaizdai. Mineraliniai šaltiniai, kuriuose kasmet ieškodavo sveikatos tūkstančiai Lietuvos piliečių. Tai kurortas, prieškaryje sulaukdavęs svečių iš užsienio. Birštonas.



Manoma, kad žiloje senovėje Birštono giriose medžiodavo Lietuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai. Didžiojoje Nemuno kilpoje, kurią prieškaryje vadino Buchta, augo šimtamečiai medžiai. Miškų apsuptyje buvo gausu įvairiausių žvėrių ir paukščių.

Draudimai, kaip ir dabar, galiojo ir prieš keletą šimtmečių. Amžinomis vadintose giriose eiliniams piliečiams medžioti buvo griežtai draudžiama. Už nepaklusnumą bausdavo rykščių kirčiais. Tačiau patys valdovai ir didikai čia viešpatavo kada panorėję.

Iš didžiųjų Trakų ir Buchtos girios miškų šimtai varovų suvarydavo žvėrių būrius į mažąją Prienų kilpą. Gyva samdinių grandinė užtverdavo gyvūnams atsitraukimo kelius ir laukdavo atvykstant valdovų bei didikų. Ištisas savaites Birštono giriose skambėdavo medžiotojų šūkiai, ragų ir trimitų garsai, žvėrių riaumojimas.



Praeityje tarp aukšto upės skardžio ir girios buvo pastatyta pilis. Lietuvos valdovai čia praleisdavo savo atostogas. Legendomis apipintos istorijos mini kunigaikščio Vytauto vardą.

Prancūzų keliautojas Žilberas De Lanua 1414 m. atvyko į Lietuvą. Tikėjosi išvysti garsųjį Lietuvos valdovą Vytautą, tačiau atvykęs į Trakus jo nerado. Todėl atjojo į Birštono miškus. Legendos mena, kad rado jį su žmona Ona ir Maskvos cariene. Keliautojas buvo apstulbintas Birštono pilies puošnumo ir gausybės žvėrių kunigaikščio giriose. Prie vadinamųjų sūriųjų vandenų nieko nenušovė, tačiau išsivežė jam padovanotus briedžio ragus ir daugybę kailių.

Manoma, kad vasaros metu Vytautas Birštono giriose praleisdavo keletą savaičių, retkarčiais aplankydavo pilį ir žiemą. 1423 m. kryžiuočių didikas į pilį atsiuntė gausybę brangių dovanų ir apgailestavo, kad negali pats aplankyti geriausių medžioklės plotų visoje žemėje.

1473 m. apylinkėse siautėjo maras, žmonės krito kaip musės. Kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis nuo ligos pradėjo slapstytis Birštono pilyje. Atvyko su šeima ir girių glūdumoje praleido visą žiemą.



Aplink vaikščiojo, elgetavo išsekę žmonės, lyg gyvi lavonai, sodybose kaukė alkani gyvuliai. Kunigaikščio tarnai medžiojo tik laukinius žvėris, parduodamo maisto iš aplinkinių kaimų vengė. Ginkluoti kareiviai saugojo girių pakraščius nuo prašalaičių. Vėliau valdovas teigė, kad nuo maro juos apsaugojo sūrus tekančio upelio vanduo. Upelis, vadintas Druskupiu, vėliau gavo Birštono vardą.

Po kelių dešimtmečių pilyje buvo įrengtas kalėjimas kilmingiems belaisviams ir įkaitams. Iš vienos pusės pilį supo amžinosios girios, iš kitos – Nemuno vaga. Todėl pabėgimai tapo sunkiai įmanomi. 1512 m. čia buvo kalinama Rusijos caro sesuo. Lenkijos karalius ir LDK valdovas Žygimantas Senasis iš Maskvos gavo daugybę protestų.

Padavimai byloja, kad kilminga kalinė apsuko galvą sargybos viršininkui, jam padedant norėjo pabėgti. Tačiau karaliui ištikimi kareiviai išsiaiškino bręstantį sąmokslą: viršininką nužudė, o kalinę pradėjo saugoti itin akylai. Kiekvienas iš jų buvo apdovanotas vyno statine, lokio kailiu ir šimtu auksinų.

Praeityje Nemuno vagos kilpos buvo menkai ištirtos. Vietovės aplink jas laikytos pavojingomis ir užburtomis. XV a. istorikas Dlugošas rašė, kad sielininkai, visą dieną plaukdami Nemuno vingiais, visuomet grįždavo į tą patį tašką. Net kartografai neįkando upių tėvo vingrybių: XVII a. žemėlapiuose Nemunas tarp Alytaus ir Kauno vaizduotas gana tiesia linija. Tačiau visas kilpas ir kilpeles kuo puikiausiai žinojo vietiniai gyventojai.



XVIII a. Buchta vadintuose miškuose karaliavo arkliavagiai, plėšikai, siautėjo banditų gaujos. Rusas Jechimovičius ir lietuvis Petravičius Prienų ir Birštono miškuose buvo subūrę nedidelę nuosavą kariuomenę. Atvykę caro valdžios siųsti žandarai 12 plėšikų nušovė vietoje, o vadai buvo suimti gyvi. Suimtieji vedami grasino, kad išėjus jiems į laisvę aplink Birštoną neliks nė vienos gyvos dūšios. Bet jie nebegrįžo – Gardino aikštėje buvo pakarti orkestrui griežiant.

XIX amžiuje apylinkėje ribojosi Prūsijos, Rusijos ir Lenkijos teritorijos, kirtosi Vilniaus ir Suvalkų gubernijos. Miškais apaugusios Birštono kilpos buvo puiki vieta vystyti kontrabandą, plėšikavimus.

Prieškaryje žmonės prisimindavo kitą legendinį plėšiką – Silvestrą Prūselį, Birštono giriose siautėjusį 1840–1857 metais. Prūselį jie vadino miškų romantiku. Nemažą grobio dalį jis išdalydavo vargšams ir gražioms moterims, kurių jis turėjo daugelyje apylinkės kaimų. Gyvenimą Silvestras Prūselis baigė nunuodytas savo įskaudintos meilužės lovoje.

Birštono šaltinius savo laikraščiuose reklamuodavo Peterburgas, Maskva, Varšuva. Šių šalių spaudoje buvo galima perskaityti išsamių straipsnių, giriančių apylinkių grožį. XIX amžiuje kurortą savo atostogoms pasirinkdavo caro valdininkai, grafai, generolai. Birštono oazė traukdavo ypatingu statusu ir turtais pasižymėjusius piliečius.



Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas



Publikuota: 2020-12-10 08:49:59

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate idėją keisti kelio ženklų dizainą?
Seniai reikėjo tą padaryti.
Tai būtų tik lėšų švaistymas.
Keiskime, kai bus atliekamų pinigų.
Man tai nerūpi.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai