|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Buvę ir dabartiniai užbaliečiai vykdami su reikalais daugybę kartų stabtelėdavo šioje kryžkelėje.
Kęstučio INKRATOS nuotr.
Pajevonio seniūnijos Užbalių kaimui, įsikūrusiam abipus kelio į Gražiškius, piečiau nuo Karalkrėslio sankryžos, šiemet sukanka 380 metų. Jubiliejus – proga prisiminti istoriją, pasidžiaugti šiandieniu gyvenimu.
Liko tik medžiai ir vietovardžiai
Pirmą kartą Užbaliai paminėti 1640 m. Lankeliškių parapijos bažnytinėse knygose. Kaimas išgyveno visus Lietuvą ištikusius sunkmečius: sudėtingas politines situacijas, karus, epidemijas, gamtos išbandymus. Vis dėlto jis išliko ir gyvuoja.
Slenkant amžiams pasikeitė kelios gyventojų kartos, kito kraštovaizdis, žmonių gyvenimo būdas, tačiau kaimo dvasia gyva senuose medžiuose, bevardžio upelio vingyje, senų sodybų akmenyse. Dabar senuosius kaimo gyventojus primena tik nuo jų pavardžių kilę vietovardžiai – Butikio kalnas, Valnerio pelkė, Petrikų bala, taip pat Perlibynės, Protasevičynės, Gutauskynės sodybvietėse išlikę medžiai.
Senovinių pastatų liko tik mūriniai tvartai buvusioje Jakubauskynėje ir Butikynėje. Senųjų gyventojų palikuonių kaime nebeliko, vienintelėje Menkaitynėje-Želvynėje gyvena ir ūkininkauja ketvirtos kartos Želviai, Valda ir Juozas, įsikūrę savo protėvių sodyboje.
Žemę dirbo lietuviai ir vokiečiai
Apgyvendinant kraštą pirmiausia atsirado Pajevonio, Bartninkų ir Karalkrėslio dvarai. 1585 m. Pajevonyje buvo pastatyta bažnyčia, šiai parapijai priklausė Užbalių kaimas. Aplinkiniai kaimai ir besikuriančios gyvenvietės priklausė Alytaus ekonomijos Karalkrėslio raktui (raktas – svarbesnis administracinis vienetas).
Vykdant 1557 m. reformą visa žemė buvo suskirstyta valakais. Užbalių kaimas gavo 10 valakų, gretimas Užupių kaimas – 20 valakų. Už valaką pagal žemės derlingumą reikėjo mokėti 7–9 kapas bei mokestį produktais: žąsį, dvi vištas, dvi dešimtis kiaušinių ir vieną saiką grūdų.
Aplinkinių kaimų mažažemiai valstiečiai dirbo savo sklypelius ir Karalkrėslio dvaro žemę. Stambesnieji valdė po vieną ar du valakus (21–50 ha). XIX–XX a. pradžioje stambūs ūkininkai buvo šioje vietovėje įsikūrę vokiečiai Perlibas (Perlibach), Lėmantas, Valneris, taip pat lietuviai Idikis, Stankevičius, Menkaitis ir Protasevičius. Šiaurinėje kaimo pusėje buvo dvaro kumečių ir mažažemių sklypai. Užbalių kaimas turėjo savo kapines – kalnelį kaimo centre, dabar vadinamą Prūskapinėmis.
Dvi kalvės ir smuklė
Kaimas po karų, marų ir visokių sukrėtimų atsistatydavo, žmonės toliau gyveno, vykdydami savo šventą misiją – dirbti žemę, auginti duoną, puoselėti savo šeimas ir namus. Kaimo vietovėse žmonių gyvenimas ir agrotechnika pradėjo keistis tik tarpukaryje.
Visuomet buvo vertinamas kalvio darbas. Kiekviename didesniame kaime prie kelio gyveno kalvis. Užbaliuose buvo dvi kalvės – žydo Blecherio ir vokiečio Frickio. Blecheriui priklausiusi kalvė buvo prie Karalkrėslio sankryžos – dalis valdos Karalkrėslio kaimo teritorijoje, dalis – Užbalių. Patys Blecheriai neužsiėmė kalvyste, kalvę išnuomodavo. Blecherių namai stovėjo patogioje vietoje, todėl pasistatė smuklę (karčiamą) ir pragyveno iš jos gaunamo pelno.
Kita kalvė priklausė vokiečiui Frickiui. Pats šeimininkas dirbo kalvėje, jam padėdavo samdomas parankinis ir bernas. Frickio ir Blecherio kalvės aprūpino metalo gaminiais aplinkinius gyventojus.
Talkos buvo būdas bendrauti
Pažangiausią naujovišką žemės ūkio techniką pirmieji apylinkėje įsigijo stambūs Būdviečių kaimo ūkininkai Mickevičius ir Rūbas. Jie turėjo arkliais traukiamą sėjamąją, pjaunamąją, o 1920 m. Rūbas nusipirko ir kuliamąją mašiną. Iškūlęs savuose 39 ha užaugintus javus, jis eidavo kulti į gretimus kaimus. Kuliamąją iš vieno ūkio į kitą traukdavo arkliais.
Kūlimas vykdavo talkomis: susirinkę kaimynai vieni kitiems padėdavo, paskui kuliamąją keliaudavo ir būrys talkininkų. Talkomis žmonės ne tik nudirbdavo svarbiausius darbus. Talkos buvo būdas bendrauti: bendri pietūs, darbo pabaigtuvės, per kuriuos susirinkusieji aptardavo pasaulio įvykius, sužinodavo kaimo naujienas. Kiekvieno stambaus ūkininko žmona stengėsi talkininkus gerai pavaišinti, kad šie neapšnekėtų, kad ji šykšti, nekvacka (negreita, neapsukri – red. past.), prasta šeimininkė.
Smulkūs ūkininkai darbus stengėsi nudirbti patys, nes neturėjo pinigų maitinti talkininkus ir užmokėti už kuliamąją mašiną. Butikiai, Perlibai, Jakubauskai turėjo liuosininkų (padienių darbininkų – red. past.), samdėsi po 2–3 samdinius, todėl greičiau ir lengviau nudirbdavo sunkiausius darbus.
Ūkininkų streikas supriešino kaimo žmones
Ramų užbaliečių gyvenimą sutrikdė 1935–1936 m. Suvalkijos ūkininkų streiko įvykiai. Kaimas šurmuliavo nuo naujienų, vieni pritarė, kiti priešinosi streikininkų reikalavimams.
Streiko organizatoriai reikalavo nemokėti mokesčių, nepaklusti valdžiai, nevežti savo prekių į turgų. Kas nepaklusdavo, vežimus sulaikydavo, streiklaužius primušdavo. Streikininkai sudegino Jurgio Želvio namą, tvartus su gyvuliais. Buvo areštuotas ir nubaustas Bronius Pratasevičius.
Streikininkų kova nenuėjo veltui: valdžia sumažino mokesčius, pakėlė žemės ūkio produktų kainas, ir ūkininkų gyvenimas truputį pagerėjo.
Karo ir pokario padariniai
Užbaliai labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. 1944 m. vasarą frontas kaime stovėjo devynias savaites. Vokiečiai išvarė gyventojus iš namų, medinius trobesius išardė, dalį medienos panaudojo apkasams sutvirtinti, kitą sukūreno lauko virtuvėse.
Praūžus frontui laukuose riogsojo sugriautų ar sudegusių pastatų griuvėsiai, vingiavo spygliuota viela aptverti apkasų grioviai, per sprogimus išmuštos duobės. Visur mėtėsi karo technikos nuolaužos, sprogmenys, medienos likučiai.
Grįžę iš evakuacijos žmonės iš laukų išvalė karo liekanas, susitvarkė sodybas.
Tačiau gyvenimo sąlygos pasikeitė – reikėjo prisitaikyti prie sovietinės okupacijos. Vienus užbaliečius išvežė į Sibirą, vokiečiai repatrijavo, dar kiti išsikėlė gyventi kitur. Negrįžo vokiečiai, Karžinauskai, Gutauskai, Stankevičiai. Bagdonų ir Jakubauskų šeimas ištrėmė į Sibirą. Po tremties jie negrįžo į Užbalius.
Karo palikimas net ir po daugelio metų matomas: kai kur daubose ir pievose dar išlikę apkasų fragmentai, sprogmenų išmuštos duobės, ardami laukus traktoriai iš žemės išverčia aprūdijusių granatų ir jų skeveldrų.
Elena RUPEIKIENĖ
Muziejininkė
(Bus daugiau)
Pajevonio seniūnijos Užbalių kaimui, įsikūrusiam abipus kelio į Gražiškius, piečiau nuo Karalkrėslio sankryžos, šiemet sukanka 380 metų. Jubiliejus – proga prisiminti istoriją, pasidžiaugti šiandieniu gyvenimu. |
Pirmą kartą Užbaliai paminėti 1640 m. Lankeliškių parapijos bažnytinėse knygose. Kaimas išgyveno visus Lietuvą ištikusius sunkmečius: sudėtingas politines situacijas, karus, epidemijas, gamtos išbandymus. Vis dėlto jis išliko ir gyvuoja.
Slenkant amžiams pasikeitė kelios gyventojų kartos, kito kraštovaizdis, žmonių gyvenimo būdas, tačiau kaimo dvasia gyva senuose medžiuose, bevardžio upelio vingyje, senų sodybų akmenyse. Dabar senuosius kaimo gyventojus primena tik nuo jų pavardžių kilę vietovardžiai – Butikio kalnas, Valnerio pelkė, Petrikų bala, taip pat Perlibynės, Protasevičynės, Gutauskynės sodybvietėse išlikę medžiai.
Senovinių pastatų liko tik mūriniai tvartai buvusioje Jakubauskynėje ir Butikynėje. Senųjų gyventojų palikuonių kaime nebeliko, vienintelėje Menkaitynėje-Želvynėje gyvena ir ūkininkauja ketvirtos kartos Želviai, Valda ir Juozas, įsikūrę savo protėvių sodyboje.
Apgyvendinant kraštą pirmiausia atsirado Pajevonio, Bartninkų ir Karalkrėslio dvarai. 1585 m. Pajevonyje buvo pastatyta bažnyčia, šiai parapijai priklausė Užbalių kaimas. Aplinkiniai kaimai ir besikuriančios gyvenvietės priklausė Alytaus ekonomijos Karalkrėslio raktui (raktas – svarbesnis administracinis vienetas).
Vykdant 1557 m. reformą visa žemė buvo suskirstyta valakais. Užbalių kaimas gavo 10 valakų, gretimas Užupių kaimas – 20 valakų. Už valaką pagal žemės derlingumą reikėjo mokėti 7–9 kapas bei mokestį produktais: žąsį, dvi vištas, dvi dešimtis kiaušinių ir vieną saiką grūdų.
Aplinkinių kaimų mažažemiai valstiečiai dirbo savo sklypelius ir Karalkrėslio dvaro žemę. Stambesnieji valdė po vieną ar du valakus (21–50 ha). XIX–XX a. pradžioje stambūs ūkininkai buvo šioje vietovėje įsikūrę vokiečiai Perlibas (Perlibach), Lėmantas, Valneris, taip pat lietuviai Idikis, Stankevičius, Menkaitis ir Protasevičius. Šiaurinėje kaimo pusėje buvo dvaro kumečių ir mažažemių sklypai. Užbalių kaimas turėjo savo kapines – kalnelį kaimo centre, dabar vadinamą Prūskapinėmis.
Kaimas po karų, marų ir visokių sukrėtimų atsistatydavo, žmonės toliau gyveno, vykdydami savo šventą misiją – dirbti žemę, auginti duoną, puoselėti savo šeimas ir namus. Kaimo vietovėse žmonių gyvenimas ir agrotechnika pradėjo keistis tik tarpukaryje.
Visuomet buvo vertinamas kalvio darbas. Kiekviename didesniame kaime prie kelio gyveno kalvis. Užbaliuose buvo dvi kalvės – žydo Blecherio ir vokiečio Frickio. Blecheriui priklausiusi kalvė buvo prie Karalkrėslio sankryžos – dalis valdos Karalkrėslio kaimo teritorijoje, dalis – Užbalių. Patys Blecheriai neužsiėmė kalvyste, kalvę išnuomodavo. Blecherių namai stovėjo patogioje vietoje, todėl pasistatė smuklę (karčiamą) ir pragyveno iš jos gaunamo pelno.
Kita kalvė priklausė vokiečiui Frickiui. Pats šeimininkas dirbo kalvėje, jam padėdavo samdomas parankinis ir bernas. Frickio ir Blecherio kalvės aprūpino metalo gaminiais aplinkinius gyventojus.
Pažangiausią naujovišką žemės ūkio techniką pirmieji apylinkėje įsigijo stambūs Būdviečių kaimo ūkininkai Mickevičius ir Rūbas. Jie turėjo arkliais traukiamą sėjamąją, pjaunamąją, o 1920 m. Rūbas nusipirko ir kuliamąją mašiną. Iškūlęs savuose 39 ha užaugintus javus, jis eidavo kulti į gretimus kaimus. Kuliamąją iš vieno ūkio į kitą traukdavo arkliais.
Kūlimas vykdavo talkomis: susirinkę kaimynai vieni kitiems padėdavo, paskui kuliamąją keliaudavo ir būrys talkininkų. Talkomis žmonės ne tik nudirbdavo svarbiausius darbus. Talkos buvo būdas bendrauti: bendri pietūs, darbo pabaigtuvės, per kuriuos susirinkusieji aptardavo pasaulio įvykius, sužinodavo kaimo naujienas. Kiekvieno stambaus ūkininko žmona stengėsi talkininkus gerai pavaišinti, kad šie neapšnekėtų, kad ji šykšti, nekvacka (negreita, neapsukri – red. past.), prasta šeimininkė.
Smulkūs ūkininkai darbus stengėsi nudirbti patys, nes neturėjo pinigų maitinti talkininkus ir užmokėti už kuliamąją mašiną. Butikiai, Perlibai, Jakubauskai turėjo liuosininkų (padienių darbininkų – red. past.), samdėsi po 2–3 samdinius, todėl greičiau ir lengviau nudirbdavo sunkiausius darbus.
Ramų užbaliečių gyvenimą sutrikdė 1935–1936 m. Suvalkijos ūkininkų streiko įvykiai. Kaimas šurmuliavo nuo naujienų, vieni pritarė, kiti priešinosi streikininkų reikalavimams.
Streiko organizatoriai reikalavo nemokėti mokesčių, nepaklusti valdžiai, nevežti savo prekių į turgų. Kas nepaklusdavo, vežimus sulaikydavo, streiklaužius primušdavo. Streikininkai sudegino Jurgio Želvio namą, tvartus su gyvuliais. Buvo areštuotas ir nubaustas Bronius Pratasevičius.
Streikininkų kova nenuėjo veltui: valdžia sumažino mokesčius, pakėlė žemės ūkio produktų kainas, ir ūkininkų gyvenimas truputį pagerėjo.
Užbaliai labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. 1944 m. vasarą frontas kaime stovėjo devynias savaites. Vokiečiai išvarė gyventojus iš namų, medinius trobesius išardė, dalį medienos panaudojo apkasams sutvirtinti, kitą sukūreno lauko virtuvėse.
Praūžus frontui laukuose riogsojo sugriautų ar sudegusių pastatų griuvėsiai, vingiavo spygliuota viela aptverti apkasų grioviai, per sprogimus išmuštos duobės. Visur mėtėsi karo technikos nuolaužos, sprogmenys, medienos likučiai.
Grįžę iš evakuacijos žmonės iš laukų išvalė karo liekanas, susitvarkė sodybas.
Tačiau gyvenimo sąlygos pasikeitė – reikėjo prisitaikyti prie sovietinės okupacijos. Vienus užbaliečius išvežė į Sibirą, vokiečiai repatrijavo, dar kiti išsikėlė gyventi kitur. Negrįžo vokiečiai, Karžinauskai, Gutauskai, Stankevičiai. Bagdonų ir Jakubauskų šeimas ištrėmė į Sibirą. Po tremties jie negrįžo į Užbalius.
Karo palikimas net ir po daugelio metų matomas: kai kur daubose ir pievose dar išlikę apkasų fragmentai, sprogmenų išmuštos duobės, ardami laukus traktoriai iš žemės išverčia aprūdijusių granatų ir jų skeveldrų.
Elena RUPEIKIENĖ
Muziejininkė
(Bus daugiau)
Publikuota: 2020-12-28 08:38:01
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|