|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimo būdas
|
|
|
Šiaurietiško ėjimo lazdos ir šypsena Irmą Maurienę lydi visur ir visada.
Nuotr. iš asmeninio albumo
Andrius GRYGELAITIS
Ji – maisto technologė, ledų dekoratorė, Vilkaviškio šiaurietiško ėjimo klubo vadovė, aktyvi įvairių visuomeninių iniciatyvų dalyvė, gidė, floristė. Tai – tik nedidelė dalis jos veiklų. Ši moteris kaip niekas kitas sugeba aplinkinius užkrėsti gera nuotaika, o jos pozityvumo galėtų pavydėti daugelis. Taip, tai – vilkaviškietė Irma MAURIENĖ.
Paveldėjo iš tėčio
Turbūt yra mažai rajono gyventojų, kurie nepažįsta I. Maurienės. Kol dauguma aplinkinių skundžiasi laiko stoka, atrodo, kad ji suspėja visur. Pati moteris teigia, kad didžiąją dalį būdo savybių paveldėjo iš tėčio Viktoro Linarto.
„Sakoma, kad aš net išoriškai esu panaši į jį. Nors tėvelis žuvo labai jaunas, vos 33 metų, tačiau mamytė ir jo draugai pasakojo, kad jis buvo linksmas, charizmatiškas, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime. Jis buvo ir muzikantas. Kalbama, kad mano tėvelis akordeonu vienas „apgrodavo visą vestuvę“. Vargu, ar tuomet Vilkaviškyje buvo nors vienas žmogus, kuris jo nepažinojo“, – svarstė I. Maurienė.
Jos tėtis buvo puikus inžinierius, vienas iš tuometinių Vilkaviškio elektros tinklų kūrėjų. V. Linartas išsiskyrė savo technologiniais sumanymais. Jau prieš pusšimtį metų jis šiltnamį pastatė ant rūsio stogo ir jame įrengė automatinę laistymo sistemą, o pravėrus rūsio duris patalpoje automatiškai užsižiebdavo šviesa! I. Maurienės tėtis taip pat buvo puikus sodininkas, domėjosi gėlėmis, o šį pomėgį paveldėjo ir ji pati.
„Per 33 metus man ir broliui jis paliko daug daugiau, nei kai kurie kiti tėvai palieka savo vaikams per visą gyvenimą. Dėl temperamento tėvelis mane buvo praminęs špilka – nenusėdinčia vietoje. Tokia ir likau“, – šypsojosi pašnekovė.
Floristika ir scenografija
I. Maurienė iš tėčio neabejotinai paveldėjo ir menininkės gyslelę. Ji mielai puošia savo namus ir darbovietes, draugams ir bičiuliams kuria menines kompozicijas bei papuošimus. Nemažą dalį idėjų moteris semiasi tiesiog iš gamtos. Iš miškų, laukų ar paežerių ji renka dekoracijoms skirtą žaliavą. Prieš keletą metų vilkaviškietė Kaune baigė floristikos kursus.
„Pajutau, kad man trūksta tam tikrų žinių, todėl nusprendžiau jų įgyti. Aš visada noriu mokytis. Net kai dar Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje dirbau technologijų mokytoja, supratau, kad turimo išsilavinimo nepakanka, todėl įstojau į Šiaulių pedagoginį universitetą“, – prisiminė I. Maurienė.
Dirbdama mokykloje ji susidomėjo scenografija. Vilkaviškietei tuomet teko prisidėti prie didžiulių erdvių papuošimo. Nemažai mokyklos renginių buvo organizuojama Vilkaviškio kultūros centro patalpose, tad aktyvi moteris artimiau susibičiuliavo su šios įstaigos darbuotojais.
„Ypač susidraugavome su kultūros centro dailininke bei scenografe Ingrida Bunikiene. Jos galvoje gimdavo idėjos, o aš padėdavau jas įgyvendinti. Mes tapome puikiu tandemu. Iki pat dabar Vilkaviškio kultūros centro kolektyvas man išliko be galo artimas“, – teigė pašnekovė.
Nuo keksiukų iki ledų tortų
I. Maurienė – puiki kulinarė bei konditerė. Jos namuose yra nesuskaičiuojama daugybė receptų knygų. Net prieš miegą ji dažniausiai žiūri su maisto gaminimu susijusius filmukus. Tie, kas ragavo moters tortų, keksiukų ar įvairių pyragų, žino, kad tokių skanių kepinių neįmanoma įsigyti jokioje parduotuvėje. Vilkaviškietė dažniausiai konditerinius gaminius įvairiomis progomis vietoje gėlių dovanoja savo draugams. Visgi pastaruoju metu daugėja žmonių, netoleruojančių cukraus, pieno ar kitokių produktų, todėl I. Maurienė prieš keletą metų pabaigė specialius konditeriams skirtus kursus „Kepiniai be...“. Juose buvo mokoma gaminti sveikus patiekalus.
Vilkaviškietė ne tik mėgsta kepti tradicinius kepinius. Ji atsakinga už Vilkaviškyje esančios UAB „Art Glacio“ ledų tortų gamybą ir puošimą. Moteris pažintį su šia įmone vadina šiek tiek romantiška.
Vos tik fabrikas atvėrė duris, ji ne kartą pagalvojo, kad norėtų jame dirbti. Ne veltui sakoma, kad svajonės pildosi. Jau po pusmečio ji buvo pakviesta padėti užsienio partneriams paruošti kalėdines dovanas – ledų tortus.
„Tuo metu neįsivaizdavau, kaip visa tai reikės atlikti, tačiau mėgstu iššūkius, todėl sutikau“, – prisiminė Irma Maurienė.
Teko gerokai pavargti, kol ji „susidraugavo“ su ledų mase. O pačios darbo sąlygos pasirodė gana ekstremalios. Didžiąją laiko dalį I. Maurienei tenka praleisti šaldymo kameroje.
Pirmosioms šventėms iš ledų ji paruošė eglės formos tortus, primenančius lietuvišką šakotį. Moteris manė, kad tuo jos darbas UAB „Art Glacio“ ir pasibaigs, tačiau įmonės direktorius Arūnas Simutis pasiūlė ir toliau bendradarbiauti. Dabar bendrovėje jau ištisus metus gaminami įvairių skonių, dydžių ir išvaizdos tortai, kuriais mėgaujasi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio smaližiai. Irma džiaugiasi galinti prisidėti prie jų gamybos proceso. Jai dirbti UAB „Art Glacio“ itin patinka. Vilkaviškietė jaučia didžiulį vadovų bei bendradarbių palaikymą.
Didžioji aistra
Nors I. Maurienė aktyvi įvairiose srityse, tačiau bene labiausiai vilkaviškiečiams ji asocijuojasi su šiaurietišku ėjimu. Iš tikrųjų šiuo sportu pirmasis susidomėjo jos vyras Vytautas, netgi tapęs vienu iš pirmųjų penkių Lietuvoje šiaurietiško ėjimo instruktorių. Pati Irma į naująją sutuoktinio aistrą iš pradžių žiūrėjo kiek skeptiškai, tačiau, galima sakyti, kad kartą į rankas paėmusi šiaurietiško ėjimo lazdas, daugiau jų nebepaleido. Moteris ėmė pati aktyviai sportuoti ir naujai atrastu pomėgiu dalytis su kitais. Netrukus ji įgijo instruktorės kvalifikaciją, ėmė bendradarbiauti su Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centru, o 2013 m. sausio 28 d. įregistravo Vilkaviškio šiaurietiško ėjimo klubą.
Kasmet klubo gimtadienį jo nariai bei bičiuliai tradiciškai pažymi žygiais, ekskursijomis ir edukacijomis. I. Maurienė su komanda nuolat rengia žygius įvairiose Lietuvos bei kai kurių kaimyninių valstybių teritorijose. Kaskart į didesnes išvykas susirenka 30–50 žmonių.
Du kartus per savaitę šiaurietiško ėjimo mėgėjai vilkaviškiečiai renkasi Paežerių dvaro parko teritorijoje ir sportuoja patys bei ėjimo su specialiomis lazdomis paslapčių moko naujokus. Užsiėmimus bandyta rengti ir atgimusiame Vilkaviškio miesto sode, tačiau šiam sportui jo teritorija pasirodė šiek tiek per „ankšta“.
„Kadangi mėgstu daug kalbėti, man vaikščiojimas su šiaurietiško ėjimo lazdomis – ideali veikla. Vienu metu galiu ir sportuoti, ir bendrauti su einančiaisiais kartu“, – juokėsi pašnekovė.
Tapo gide
Aktyvi veikla Vilkaviškio šiaurietiško ėjimo klube iš dalies I. Maurienę paskatino pasisemti žinių dar vienoje iki tol ne visai pažįstamoje srityje. Praėjusiais metais ji išklausė Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centre rengtus gidų kursus bei gavo profesionalios gidės pažymėjimą.
„Su klubo nariais dalyvaujame įvairiuose projektuose, siekiame populiarinti šią sporto šaką. Deja, kartais net negalime pretenduoti į tam tikrą finansavimą, nes paprasčiausiai neturime atitinkamų kvalifikacijų specialistų. Dažnai projektų sąlygose reikalaujama, jog dalį veiklų vykdytų profesionalus gidas ar sporto treneris. Pastarąją kvalifikaciją taip pat svajoju ateityje įgyti“, – šypsojosi aktyvi vilkaviškietė.
Net prieš tapdama profesionalia gide I. Maurienė ir taip neretai vesdavo ekskursijas. Kitiems šiaurietiško ėjimo entuziastams ji stengdavosi aprodyti gražiausias mūsų rajono ir visos Suvalkijos vietoves, pasakodavo jų istoriją. Pradėjusi lankyti kursus vilkaviškietė iš pradžių galvojo, kad gido pažymėjimą bus gauti lengviau, nei pasirodė iš tikrųjų. Moteriai, kaip ir kitiems kursų dalyviams, teko parašyti gana didelės apimties baigiamąjį darbą, vesti parodomąsias ekskursijas.
Tema, į kurią rašydama baigiamąjį darbą gilinosi I. Maurienė, buvo susijusi su Vilkaviškio žydų istorija, todėl daug įdomios ir vertingos informacijos ji gavo iš mūsų kraštiečiams puikiai pažįstamo Izraelyje gyvenančio Vilkaviškio rajono garbės piliečio Ralfo Selindžerio. Pašnekovė teigė supratusi, kad iki šiol beveik nieko nežinojo apie gimtąjį miestą. Ji iki pat dabar dega aistra ir noru gilintis į Vilkaviškio istoriją, o gautomis žiniomis dalytis su aplinkiniais.
„Nepaisant įdomių istorijos vingrybių, geriausiai aš jaučiuosi gamtoje. Svajoju būti gamtos gide. Savo pasakojimuose rodau daug emocijų, o datas ir faktus įsimenu gana sunkiai“, – savikritiška buvo pašnekovė.
Paklausta, kaip viską suspėja, I. Maurienė neslėpė, kad dėl daugybės veiklų kartais nukenčia šeima, tačiau ji džiaugiasi, jog visada jaučia begalinį vyro, vaikų ir kartu gyvenančios mamos palaikymą.
Ji – maisto technologė, ledų dekoratorė, Vilkaviškio šiaurietiško ėjimo klubo vadovė, aktyvi įvairių visuomeninių iniciatyvų dalyvė, gidė, floristė. Tai – tik nedidelė dalis jos veiklų. Ši moteris kaip niekas kitas sugeba aplinkinius užkrėsti gera nuotaika, o jos pozityvumo galėtų pavydėti daugelis. Taip, tai – vilkaviškietė Irma MAURIENĖ. |
Turbūt yra mažai rajono gyventojų, kurie nepažįsta I. Maurienės. Kol dauguma aplinkinių skundžiasi laiko stoka, atrodo, kad ji suspėja visur. Pati moteris teigia, kad didžiąją dalį būdo savybių paveldėjo iš tėčio Viktoro Linarto.
„Sakoma, kad aš net išoriškai esu panaši į jį. Nors tėvelis žuvo labai jaunas, vos 33 metų, tačiau mamytė ir jo draugai pasakojo, kad jis buvo linksmas, charizmatiškas, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime. Jis buvo ir muzikantas. Kalbama, kad mano tėvelis akordeonu vienas „apgrodavo visą vestuvę“. Vargu, ar tuomet Vilkaviškyje buvo nors vienas žmogus, kuris jo nepažinojo“, – svarstė I. Maurienė.
Jos tėtis buvo puikus inžinierius, vienas iš tuometinių Vilkaviškio elektros tinklų kūrėjų. V. Linartas išsiskyrė savo technologiniais sumanymais. Jau prieš pusšimtį metų jis šiltnamį pastatė ant rūsio stogo ir jame įrengė automatinę laistymo sistemą, o pravėrus rūsio duris patalpoje automatiškai užsižiebdavo šviesa! I. Maurienės tėtis taip pat buvo puikus sodininkas, domėjosi gėlėmis, o šį pomėgį paveldėjo ir ji pati.
„Per 33 metus man ir broliui jis paliko daug daugiau, nei kai kurie kiti tėvai palieka savo vaikams per visą gyvenimą. Dėl temperamento tėvelis mane buvo praminęs špilka – nenusėdinčia vietoje. Tokia ir likau“, – šypsojosi pašnekovė.
I. Maurienė iš tėčio neabejotinai paveldėjo ir menininkės gyslelę. Ji mielai puošia savo namus ir darbovietes, draugams ir bičiuliams kuria menines kompozicijas bei papuošimus. Nemažą dalį idėjų moteris semiasi tiesiog iš gamtos. Iš miškų, laukų ar paežerių ji renka dekoracijoms skirtą žaliavą. Prieš keletą metų vilkaviškietė Kaune baigė floristikos kursus.
„Pajutau, kad man trūksta tam tikrų žinių, todėl nusprendžiau jų įgyti. Aš visada noriu mokytis. Net kai dar Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje dirbau technologijų mokytoja, supratau, kad turimo išsilavinimo nepakanka, todėl įstojau į Šiaulių pedagoginį universitetą“, – prisiminė I. Maurienė.
Dirbdama mokykloje ji susidomėjo scenografija. Vilkaviškietei tuomet teko prisidėti prie didžiulių erdvių papuošimo. Nemažai mokyklos renginių buvo organizuojama Vilkaviškio kultūros centro patalpose, tad aktyvi moteris artimiau susibičiuliavo su šios įstaigos darbuotojais.
„Ypač susidraugavome su kultūros centro dailininke bei scenografe Ingrida Bunikiene. Jos galvoje gimdavo idėjos, o aš padėdavau jas įgyvendinti. Mes tapome puikiu tandemu. Iki pat dabar Vilkaviškio kultūros centro kolektyvas man išliko be galo artimas“, – teigė pašnekovė.
I. Maurienė – puiki kulinarė bei konditerė. Jos namuose yra nesuskaičiuojama daugybė receptų knygų. Net prieš miegą ji dažniausiai žiūri su maisto gaminimu susijusius filmukus. Tie, kas ragavo moters tortų, keksiukų ar įvairių pyragų, žino, kad tokių skanių kepinių neįmanoma įsigyti jokioje parduotuvėje. Vilkaviškietė dažniausiai konditerinius gaminius įvairiomis progomis vietoje gėlių dovanoja savo draugams. Visgi pastaruoju metu daugėja žmonių, netoleruojančių cukraus, pieno ar kitokių produktų, todėl I. Maurienė prieš keletą metų pabaigė specialius konditeriams skirtus kursus „Kepiniai be...“. Juose buvo mokoma gaminti sveikus patiekalus.
Vilkaviškietė ne tik mėgsta kepti tradicinius kepinius. Ji atsakinga už Vilkaviškyje esančios UAB „Art Glacio“ ledų tortų gamybą ir puošimą. Moteris pažintį su šia įmone vadina šiek tiek romantiška.
Vos tik fabrikas atvėrė duris, ji ne kartą pagalvojo, kad norėtų jame dirbti. Ne veltui sakoma, kad svajonės pildosi. Jau po pusmečio ji buvo pakviesta padėti užsienio partneriams paruošti kalėdines dovanas – ledų tortus.
„Tuo metu neįsivaizdavau, kaip visa tai reikės atlikti, tačiau mėgstu iššūkius, todėl sutikau“, – prisiminė Irma Maurienė.
Teko gerokai pavargti, kol ji „susidraugavo“ su ledų mase. O pačios darbo sąlygos pasirodė gana ekstremalios. Didžiąją laiko dalį I. Maurienei tenka praleisti šaldymo kameroje.
Pirmosioms šventėms iš ledų ji paruošė eglės formos tortus, primenančius lietuvišką šakotį. Moteris manė, kad tuo jos darbas UAB „Art Glacio“ ir pasibaigs, tačiau įmonės direktorius Arūnas Simutis pasiūlė ir toliau bendradarbiauti. Dabar bendrovėje jau ištisus metus gaminami įvairių skonių, dydžių ir išvaizdos tortai, kuriais mėgaujasi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio smaližiai. Irma džiaugiasi galinti prisidėti prie jų gamybos proceso. Jai dirbti UAB „Art Glacio“ itin patinka. Vilkaviškietė jaučia didžiulį vadovų bei bendradarbių palaikymą.
Nors I. Maurienė aktyvi įvairiose srityse, tačiau bene labiausiai vilkaviškiečiams ji asocijuojasi su šiaurietišku ėjimu. Iš tikrųjų šiuo sportu pirmasis susidomėjo jos vyras Vytautas, netgi tapęs vienu iš pirmųjų penkių Lietuvoje šiaurietiško ėjimo instruktorių. Pati Irma į naująją sutuoktinio aistrą iš pradžių žiūrėjo kiek skeptiškai, tačiau, galima sakyti, kad kartą į rankas paėmusi šiaurietiško ėjimo lazdas, daugiau jų nebepaleido. Moteris ėmė pati aktyviai sportuoti ir naujai atrastu pomėgiu dalytis su kitais. Netrukus ji įgijo instruktorės kvalifikaciją, ėmė bendradarbiauti su Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centru, o 2013 m. sausio 28 d. įregistravo Vilkaviškio šiaurietiško ėjimo klubą.
Kasmet klubo gimtadienį jo nariai bei bičiuliai tradiciškai pažymi žygiais, ekskursijomis ir edukacijomis. I. Maurienė su komanda nuolat rengia žygius įvairiose Lietuvos bei kai kurių kaimyninių valstybių teritorijose. Kaskart į didesnes išvykas susirenka 30–50 žmonių.
Du kartus per savaitę šiaurietiško ėjimo mėgėjai vilkaviškiečiai renkasi Paežerių dvaro parko teritorijoje ir sportuoja patys bei ėjimo su specialiomis lazdomis paslapčių moko naujokus. Užsiėmimus bandyta rengti ir atgimusiame Vilkaviškio miesto sode, tačiau šiam sportui jo teritorija pasirodė šiek tiek per „ankšta“.
„Kadangi mėgstu daug kalbėti, man vaikščiojimas su šiaurietiško ėjimo lazdomis – ideali veikla. Vienu metu galiu ir sportuoti, ir bendrauti su einančiaisiais kartu“, – juokėsi pašnekovė.
Aktyvi veikla Vilkaviškio šiaurietiško ėjimo klube iš dalies I. Maurienę paskatino pasisemti žinių dar vienoje iki tol ne visai pažįstamoje srityje. Praėjusiais metais ji išklausė Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centre rengtus gidų kursus bei gavo profesionalios gidės pažymėjimą.
„Su klubo nariais dalyvaujame įvairiuose projektuose, siekiame populiarinti šią sporto šaką. Deja, kartais net negalime pretenduoti į tam tikrą finansavimą, nes paprasčiausiai neturime atitinkamų kvalifikacijų specialistų. Dažnai projektų sąlygose reikalaujama, jog dalį veiklų vykdytų profesionalus gidas ar sporto treneris. Pastarąją kvalifikaciją taip pat svajoju ateityje įgyti“, – šypsojosi aktyvi vilkaviškietė.
Net prieš tapdama profesionalia gide I. Maurienė ir taip neretai vesdavo ekskursijas. Kitiems šiaurietiško ėjimo entuziastams ji stengdavosi aprodyti gražiausias mūsų rajono ir visos Suvalkijos vietoves, pasakodavo jų istoriją. Pradėjusi lankyti kursus vilkaviškietė iš pradžių galvojo, kad gido pažymėjimą bus gauti lengviau, nei pasirodė iš tikrųjų. Moteriai, kaip ir kitiems kursų dalyviams, teko parašyti gana didelės apimties baigiamąjį darbą, vesti parodomąsias ekskursijas.
Tema, į kurią rašydama baigiamąjį darbą gilinosi I. Maurienė, buvo susijusi su Vilkaviškio žydų istorija, todėl daug įdomios ir vertingos informacijos ji gavo iš mūsų kraštiečiams puikiai pažįstamo Izraelyje gyvenančio Vilkaviškio rajono garbės piliečio Ralfo Selindžerio. Pašnekovė teigė supratusi, kad iki šiol beveik nieko nežinojo apie gimtąjį miestą. Ji iki pat dabar dega aistra ir noru gilintis į Vilkaviškio istoriją, o gautomis žiniomis dalytis su aplinkiniais.
„Nepaisant įdomių istorijos vingrybių, geriausiai aš jaučiuosi gamtoje. Svajoju būti gamtos gide. Savo pasakojimuose rodau daug emocijų, o datas ir faktus įsimenu gana sunkiai“, – savikritiška buvo pašnekovė.
Paklausta, kaip viską suspėja, I. Maurienė neslėpė, kad dėl daugybės veiklų kartais nukenčia šeima, tačiau ji džiaugiasi, jog visada jaučia begalinį vyro, vaikų ir kartu gyvenančios mamos palaikymą.
Galerija: Maurienė
Publikuota: 2021-01-06 08:29:45
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|