Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

---

„Varpo“ leidėjo paminklas Kudirkos Naumiestyje.

Autorės nuotr.

Prieš 162 metus, gruodžio 31-ąją, pasiturinčių valstiečių Motiejaus Kudirkos ir Elžbietos Jasiulevičiūtės-Kudirkienės šeimoje pasaulį išvydo pirmagimis sūnus Vincas.

Tuomet jauna šeima gyveno Vilkaviškio apskrityje, pietvakariniame Paežerių kaimo gale, miško pakraštyje esančioje senųjų Kudirkų sodyboje. Kai poetui buvo septyneri, jo tėvas, gavęs žemės sklypą kitoje, pietrytinėje, ežero pusėje, pasistatė naujus trobesius ir kartu su šeima ten apsigyveno.

Guvaus, sąmojingo, mėgstančio krėsti linksmas išdaigas berniuko vaikystė krykštavo labai gražioje gamtos apsuptyje: didelis sodas, čia pat jo išbraidytas ežeras, kuriuo žiemomis meistriškai čiuoždavo pačiūžomis, netoli miškas. Augdamas tvarkingoje ūkininkų šeimoje vaikas išvaizda buvo panašus į tėvą, paveldėjo iš jo darbštumą, linksmą būdą, veržlumą, norą pirmauti, kitiems nepasiduoti, o iš motinos – geraširdiškumą, polinkį menams (piešti, drožinėti), gražų balsą, puikią muzikinę klausą. Jo „atmintyje motina – tai vaikystės pasaka ir dvasinės kultūros simbolis“. <...> Deja, iš motinos neišgirdo, kas yra Lietuva, ką reiškia būti lietuviu“, – rašoma V. Kudirkos „Raštuose“.

V. Kudirkai einant devintuosius metus motina mirė. Po kiek laiko tėvo parvesta pamotė buvo labai geros širdies moteris, mylėjo Vincą ir jo sesę, kaip ir kitus, vėliau gimusius savo šešis vaikus. V. Kudirkos tėvas Motiejus leido sūnų į Paežerių pradinę mokyklą, vėliau – į Marijampolės gimnaziją ir Seinų dvasinę seminariją, tikėdamasis, kad sūnus taps kunigu. Deja, tėvo ir sūnaus požiūriai šiuo pašaukimo klausimu nesutapo. Po dviejų kursų Kudirka nebegrįžo į seminariją ir tai tapo ilgo konflikto su tėvu priežastimi.

Kita ypač svarbi V. Kudirkos gyvenimo stotelė buvo Varšuva. Studijuojant universitete mediciną, savarankiškai ieškant būdų pragyventi čia prabėgo devyneri metai. Nors būsimasis daktaras kurį laiką buvo atitolęs nuo lietuvių kalbos ir netgi didžiavosi kalbėdamas lenkiškai, tačiau būtent Varšuvoje jį aplankė pajautimas „lietuviu esant“. Dar studijų metais kartu su kitais lietuviais Kudirka įkūrė draugiją „Lietuva“, leido laikraštį „Varpas“, kuriame atsiskleidė jo talentai: gabus publicistas, beletristas, poetas, vertėjas, savamokslis muzikas, puikus organizatorius. Rašytojas atkakliai siekė, kad būtų įteisinta lietuvių kalba, legalizuota lietuviška spauda, o jo darbai turėjo didelę svarbą žmonių tautiškumui ugdyti.

Gydytojo praktiką V. Kudirka pradėjo Šakiuose. Pasak Jono Vileišio, tai buvo „ryškiausias idealizmu šviečiantis gydytojas, kuris, nežiūrėdamas jokių sunkumų įsikurti, nesvarstydamas, kiek uždirbs, <...> grįžo į savo kraštą gydyti ir šviesti liaudies, iš kurios ir buvo kilęs“. Šakiuose dirbti buvo sunku dėl sudėtingų buities sąlygų. Ilgai nesisekė susirasti būstą, o vėliau – ir pacientų. Čia jau senokai dirbę gydytojai nenorėjo konkurencijos, o žmonės gyveno vargingai ir tik kraštutiniu atveju kreipdavosi „pas daktarą“. Ir tokiu atveju rinkdavosi geriau pažįstamą, nei naujai atvykusį.

Netrukus V. Kudirkos sveikata ėmė sparčiai blogėti. Dėl suintensyvėjusios džiovos gydytojo praktika jis vertėsi tik nepilnus ketverius metus. Tačiau dirbdamas Šakiuose „Varpo“ leidėjas sutiko Valeriją Kraševską. Ši moteris buvo atsidavusi bei nenuilstanti pagalbininkė ir buityje, ir kūrybinėje veikloje.

Po kiek laiko V. Kudirka persikėlė į Naumiestį. Tai paskutinė rašytojo gyvenimo stotelė. Čia jis praleido ir produktyviausią kūrybos laikotarpį: sukurtos puikios satyros, užsiimta vertimais, tačiau daugiausia jėgų skirta „Varpo“ leidybai. Pasak A. Vaitiekūnienės, „Kudirka turėjo viską, ko reikia geram publicistui: aštrų epochos jausmą, temperamentingą reakciją, pastabumą ir lakų žodį bei frazę“. Daugiau kaip dešimt metų dirbdamas tautos labui jis skubėjo tarsi nujausdamas, kad pritrūks laiko numatytiems darbams atlikti, o visą jo kūrybą vainikavo „Tautiška giesmė“.

V. Kudirkos amžininkai teigia, kad „Varpo“ steigėjas buvo labai malonaus ir tauraus būdo, draugiškas, pasirengęs visada padėti nelaimės ištiktam žmogui, didelis estetas, nepaprastai darbštus ir tėvynės reikalams atsidavęs visuomenės veikėjas. Nepadėjo plunksnos net ligos pakirstas ir jau negalėdamas pakilti iš lovos. Varpininkams jis buvo idealas, parodęs, kaip reikia aukotis dėl kitų ir tėvynės. Pasak J. Vileišio, „Kudirka savo pavyzdžiu traukė jaunus idealistus, davė idėjas ir įkvėpimą dirbti. Jis ruošė Lietuvai kelią į laisvę.“



Danguolė DABRIŠIENĖ

Vinco Kudirkos muziejaus muziejininkė

Galerija: Kudirka

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---