|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Lietuviškos vestuvės apie 1930 metus.
Praeityje sūduvių vestuvės buvo ilgos ir trukdavo visą savaitę. Veiksmas vykdavo tik rudenį, kada visi darbai jau būdavo užbaigti. Tai buvo tarsi ilga drama, susidedanti iš daugybės veiksmo dalių, kurios turėjo savo pavadinimus ir apeigas.
Pagrindiniai dramos aktoriai, savaime suprantama, buvo nuotaka ir jaunikis. Po to rikiavosi kvieslys, piršlys, svočia, kraitvežiai, pulkauninkai, kukarka (virėja). Taip pat muzikantai-smuikininkai, nes mūsų protėvių vestuvėse armonika buvo nepriimtina.
Jaunikis turėjo savo pulką ir muzikantą, o nuotaka – savuosius. Tokios dramos, kuri vadinosi vestuvės, ateiti stebėti galėjo kiekvienas. Ir visa tai stebintiesiems nieko nekainavo. Tai buvo bendruomenės šventė – kaip atlaidai ar jomarkas. Tačiau neprašytam svečiui vietos ant suolo atsisėsti nebuvo. Todėl tokių stebėtojų niekas ir nevaišino.
Į vestuves svečius kviesdavo kvieslys – būtinai smarkus ir raitas vaikinas. Aplankydavo aplinkinių kaimų giminaičius ir ūkininkus. Rankose laikydavo parėdytą trišakę šakelę – žaliu raiščiu papuoštą, apkarstytą įvairiaspalviais „kasnykais“ ir būtinai su skambaliuku viršūnėje. Atjojęs į kviečiamų svečių kiemą užeidavo į stubą. Atsistodavo prie pat durų, išvyniodavo iš skepetaitės „kvieslį“ ir po truputį skambindamas juo informuodavo apie kvietimą.
Po to savo trišakę lazdelę mesdavo ant namuose gyvenusios mergos, nusiimdavo kepurę ir garsiai ištardavo: „Tegul bus pagarbintas.“ Tuomet eidavo sveikinti visus iš eilės. Mergos turėjo būtinai kažką pakabinti ant kvieslio kaklo: juostą, rankšluostį.
Vestuvės paprastai prasidėdavo pirmadienio vakarą vakarynomis. Kaimo jaunimas susirinkdavo padainuoti, pašokti. Tą vakarą nuotaka prašydavo jaunikaičius į jos pulką. Sutikę su kvietimu vaikinai vaidino pulkauninkus. Jų skaičius svyruodavo nuo aštuonių iki dvylikos žmonių. Kiekvienas vyrukas sau į porą pasiimdavo pulkauninkę – sesę, pusseserę. Jaunikis savo ruožtu formuodavo savąjį pulkelį.
Šliūbas visada įvykdavo antradienio pavakarę. Anksti rytą nuotaka pati eidavo prašyti į pulką tuos, kurių nematė vakarynose. O apie dešimtą valandą jau susirinkdavo visas būrys: šokdavo, dainuodavo, užkandžiaudavo.
Mergos ruošdavo nuotaką šliūbui: perpindavo kasas ir uždėdavo ant galvos galiono „pakalkę“ su vainikais. Tai buvo maži rūtų kuokšteliai aplink galioną. Visos pulko moterys taip pat buvo su galionais, tik be vainikų, o su aplink plaukus apkaišytomis rūtų šakelėmis. Dainuodavo tam skirtas dainas.
Kai nuotaka jau buvo paruošta, laukdavo atvykstančio jaunikio su pulku. Vaikas įlipdavo į medį ir stebėdavo. Tokiu būdu perspėdavo nuotaką iš anksto apie atvykstančiuosius. Jaunosios pulko mergos dainuodavo graudžias dainas ir versdavo nuotaką ašaroti.
Jaunikis ir jo pulkas buvo dosniai vaišinami. Po vaišių visas vyrų būrys išvykdavo į bažnyčią. Raštinėje buvo daromi sutuoktuvių aktai ir tvarkoma dokumentacija. Kiek palūkėjęs, į bažnyčią skuosdavo ir jaunosios pulkelis.
Po šliūbo iš anksto susitarę abu pulkai atvykdavo į tą pačią karčiamą. Karčiamos savininkė, paprastai žydė, pasitikdavo nuotaką su apkaišytu pyragu, karvojumi ir buteliu degtinės. Karčiamoje pulkai laiką leisdavo iki pat vidurnakčio: šokdavo, gerdavo ir valgydavo. Už valgį sumokėdavo svočia, o už gėrimus – visas pulkas. Pulkauninkai susimesdavo pinigų ir nupirkdavo tiek gorčių gėrimų, kiek iš anksto buvo sutarta.
Iš karčiamos visi važiuodavo į stovėjimą. Stovėdavo dažniausiai pas svočią. Šis dramos veiksmas paprastai vykdavo iki trečiadienio pietų. Ir vėl visas valgis buvo apmokamas iš svočios sąskaitos, o gėrimai – iš pulko. Vienas pulkas stovėdavo seklyčioje, o kitas – gryčioje. Prisirinkdavo daug pašalinių žmonių: šokdavo visi kartu, tačiau gerdavo ir valgydavo tik vestuvių dalyviai. Pašalinės mergos turėjo būti tik su rūtų šakelėmis, o nuotaka ir jos pulkauninkės buvo galionuotos.
Pas nuotakos motiną vykdavo kraičio išvežimo ceremonija. Kraitvežių paprastai buvo trys ar keturi jaunuoliai. Privalėjo būti stiprūs vyrai, kad galėtų atsilaikyti prieš kaimo bobas. Jų kepurės buvo papuoštos eglių šakutėmis, plunksnomis ir visokiais blizgučiais. Vienas paprastai turėdavo iš barsuko odos pagamintą krepšį, kuriame būdavo pyragas ir butelis degtinės.
Juos vadindavo kupčiais, stumdydavo, tampydavo ir visomis išgalėmis stengdavosi pavogti krepšį. Prie silpniausio kraitvežio prišokdavo penkios šešios kaimo moterys ir stengdavosi susukti jį į paklodę. Tačiau dažniausiai kraitvežiai vienas kitą gelbėdavo. Derybos su kaimo bobomis užtrukdavo keletą valandų, skambėdavo dainos ir pokštai.
Pagaliau kraitvežiai susiderėdavo ir kraitį išpirkdavo. Tam reikalui jaunikis jau būdavo įdėjęs keletą pinigų iš anksto. Tie pinigai atitekdavo nuotakos motinai už kraičio sudėjimą. Po derybų prasidėdavo kraičio krovimas į vežimus. Ir vėl skambėdavo juokas, nes kraitvežiai viską vogdavo: kibirus, vištas, stiklines.
Iš stovėjimo veiksmo dalies trečiadienį, apie pietus, visi važiuodavo pas nuotaką. Sutemus čia vykdavo nuotakos užgėrės. Jaunąją pasodindavo už drobe užtiesto stalo. Iš abiejų pusių sėdėdavo jos broliai. Ant stalo būdavo lėkštė. Mergos dainuodavo: „Susirinkit, giminėlės, artimieji susiedėliai, dovanokite seselei vis aukselio, sidabrėlio, vis muštinių dolerėlių.“
Veselninkai vienas paskui kitą mėtydavo į lėkštę pinigus. Kiekvienas gerdavo jam paduotą stikliuką degtinės ir bučiuodavo nuotaką. O mergos traukdavo pagyrimo ar pašaipos dainas. Vėliau pinigą mesdavo ir jaunikis, jis irgi stengdavosi pabučiuoti nuotaką. Tačiau už stalo sėdintys broliai neleisdavo jam to padaryti. O mergos traukdavo dainą, skirtą jaunikiui: „Atvėžlioja vėžliukas su raudonom kojukėm, su plačiom letenukėm. Pasisergėk, sesele, pasisergėk, jaunoji. Ateina šidorėlis, šidavos tave jauną ir rūtų vainikėlį.“
Po užgėrių motina nuimdavo nuotakos vainiką – rūtomis kaišytą galiono „pakalkę“, nes dabar dukra jau ne nuotaka, o marti. Tuomet motina marčią atiduodavo jaunikiui, o tas sodindavosi ją prie savo svočios. Svočia, pagaliau gavusi marčią, dėdavo ant stalo geriausias savo vaišes: karvojų, keptą žasį ir kitus gardumynus. Tuo tarpu jaunosios motina duodavo jaunikio pulkui pirmąjį šiltą valgį vestuvėse: kopūstų, kruopų ir šiltos mėsos.
Po svočios pietų marčią vesdavo į seklyčios kamaraitę arba į klėtį. Ten uždėdavo pabriuvus, aprišdavo skepetą. Trečiadienio naktį, o kartais jau ir saulei tekant jaunikio pulkas parsiveždavo marčią į sutuoktinio namus.
Ketvirtadienį šokdavo, dainuodavo, vaišindavosi jau pas jaunikio mamą. Apie pietus atvažiuodavo jaunosios pulkas – pasekėjai. Abu pulkai linksmindavosi drauge. Į pavakarę prasidėdavo jaunikio užgėrės. Už stalo sėdėdavo jaunikis, marti ir svočia. Į lėkštę vėl buvo metami pinigai. O marti dalydavo dovanas jau iš savojo kraičio.
Jaunikio tėvui dovanodavo marškinius ir juostą, uošvienei – undaroką, jekę ir skepetą. Kiekvienam broliui – po marškinius, o sesėms – po abrūsą – skarinį rankšluostį. Vestuvių pabroliai, piršlys, muzikantas ir virėja gaudavo po drobinį rankšluostį. Kiekvienas pulko narys džiaugdavosi juosta. Jaunikio bernas, piemenėlis taip pat nelikdavo nuskriausti. Visos dovanos turėjo būti pagamintos jaunosios rankomis.
Po užgėrių jaunikio motina vesdavo naująją porą suguldymui į klėtį. O penktadienio ryte vykdavo iškilmingas prikėlimas. Vestuvių svečiai triukšmaudavo kaip įmanydami. Rankose laikydami keptuves drauge su muzikantu keldavo jaunuosius: triukšmaudavo, dainuodavo prikeltuvių dainas. Laukdavo, kol marti pravers klėties duris ir paduos butelį degtinės. Tuomet su triukšmu grįždavo į seklyčią.
Anyta ar tarnaitė nešdavo į klėtį vandens bliūdą marčiai nusiprausti. O ši mesdavo į vandenį pinigą. Atsikėlusi marti pati pirma iššluodavo gryčią ir sėsdavo pusryčių. Tai buvo ženklas, kad bus rūpestinga ir prižiūrės jaunikio namuose tvarką. Penktadienį sugužėdavo kaimynai ir iki vakaro visi linksmindavosi.
Šeštadienį išveždavo muzikantą namo. Likdavo tik vyresnio amžiaus giminės ir kaimynai. Sekmadienį, po mišių, jaunavedžiai ir svočios su pulkais pradėdavo susiedą. Susirinkdavo toje pačioje karčiamoje, kaip ir antradienio naktį. Jaunikis pastatydavo butelį degtinės, o svočia – užkandį. Jei išgerdavo daugiau, pulkas tas išlaidas padengdavo.
Po to jaunikis su marčia važiuodavo pas žmonos tėvus. Ten rasdavo sukviestus gimines ir svočias. Prasidėdavo sugrąžtai. Per sugrąžtus vyresnieji lėbaudavo nuo sekmadienio iki pirmadienio pavakarės. Atgrąžtai įvykdavo po savaitės – kitą sekmadienį. Tuomet jau marčios tėvai, broliai, giminės vykdavo į jaunikio tėviškę. Ątgrąžtai – tikroji vestuvių, trukusių savaitę, pabaiga.
Tokios sūduvių veseilios vykdavo iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Dvidešimtojo amžiaus trečiajame dešimtmetyje beveik visos senosios tradicijos pradėjo nykti. Jaunieji jau nesuprasdavo, kas yra kvieslys, merginos neatpažindavo „pakalkės“.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Vestuvių planuotojas https://mood-weddings.com/
Praeityje sūduvių vestuvės buvo ilgos ir trukdavo visą savaitę. Veiksmas vykdavo tik rudenį, kada visi darbai jau būdavo užbaigti. Tai buvo tarsi ilga drama, susidedanti iš daugybės veiksmo dalių, kurios turėjo savo pavadinimus ir apeigas. |
Pagrindiniai dramos aktoriai, savaime suprantama, buvo nuotaka ir jaunikis. Po to rikiavosi kvieslys, piršlys, svočia, kraitvežiai, pulkauninkai, kukarka (virėja). Taip pat muzikantai-smuikininkai, nes mūsų protėvių vestuvėse armonika buvo nepriimtina.
Jaunikis turėjo savo pulką ir muzikantą, o nuotaka – savuosius. Tokios dramos, kuri vadinosi vestuvės, ateiti stebėti galėjo kiekvienas. Ir visa tai stebintiesiems nieko nekainavo. Tai buvo bendruomenės šventė – kaip atlaidai ar jomarkas. Tačiau neprašytam svečiui vietos ant suolo atsisėsti nebuvo. Todėl tokių stebėtojų niekas ir nevaišino.
Į vestuves svečius kviesdavo kvieslys – būtinai smarkus ir raitas vaikinas. Aplankydavo aplinkinių kaimų giminaičius ir ūkininkus. Rankose laikydavo parėdytą trišakę šakelę – žaliu raiščiu papuoštą, apkarstytą įvairiaspalviais „kasnykais“ ir būtinai su skambaliuku viršūnėje. Atjojęs į kviečiamų svečių kiemą užeidavo į stubą. Atsistodavo prie pat durų, išvyniodavo iš skepetaitės „kvieslį“ ir po truputį skambindamas juo informuodavo apie kvietimą.
Po to savo trišakę lazdelę mesdavo ant namuose gyvenusios mergos, nusiimdavo kepurę ir garsiai ištardavo: „Tegul bus pagarbintas.“ Tuomet eidavo sveikinti visus iš eilės. Mergos turėjo būtinai kažką pakabinti ant kvieslio kaklo: juostą, rankšluostį.
Vestuvės paprastai prasidėdavo pirmadienio vakarą vakarynomis. Kaimo jaunimas susirinkdavo padainuoti, pašokti. Tą vakarą nuotaka prašydavo jaunikaičius į jos pulką. Sutikę su kvietimu vaikinai vaidino pulkauninkus. Jų skaičius svyruodavo nuo aštuonių iki dvylikos žmonių. Kiekvienas vyrukas sau į porą pasiimdavo pulkauninkę – sesę, pusseserę. Jaunikis savo ruožtu formuodavo savąjį pulkelį.
Šliūbas visada įvykdavo antradienio pavakarę. Anksti rytą nuotaka pati eidavo prašyti į pulką tuos, kurių nematė vakarynose. O apie dešimtą valandą jau susirinkdavo visas būrys: šokdavo, dainuodavo, užkandžiaudavo.
Mergos ruošdavo nuotaką šliūbui: perpindavo kasas ir uždėdavo ant galvos galiono „pakalkę“ su vainikais. Tai buvo maži rūtų kuokšteliai aplink galioną. Visos pulko moterys taip pat buvo su galionais, tik be vainikų, o su aplink plaukus apkaišytomis rūtų šakelėmis. Dainuodavo tam skirtas dainas.
Kai nuotaka jau buvo paruošta, laukdavo atvykstančio jaunikio su pulku. Vaikas įlipdavo į medį ir stebėdavo. Tokiu būdu perspėdavo nuotaką iš anksto apie atvykstančiuosius. Jaunosios pulko mergos dainuodavo graudžias dainas ir versdavo nuotaką ašaroti.
Jaunikis ir jo pulkas buvo dosniai vaišinami. Po vaišių visas vyrų būrys išvykdavo į bažnyčią. Raštinėje buvo daromi sutuoktuvių aktai ir tvarkoma dokumentacija. Kiek palūkėjęs, į bažnyčią skuosdavo ir jaunosios pulkelis.
Po šliūbo iš anksto susitarę abu pulkai atvykdavo į tą pačią karčiamą. Karčiamos savininkė, paprastai žydė, pasitikdavo nuotaką su apkaišytu pyragu, karvojumi ir buteliu degtinės. Karčiamoje pulkai laiką leisdavo iki pat vidurnakčio: šokdavo, gerdavo ir valgydavo. Už valgį sumokėdavo svočia, o už gėrimus – visas pulkas. Pulkauninkai susimesdavo pinigų ir nupirkdavo tiek gorčių gėrimų, kiek iš anksto buvo sutarta.
Iš karčiamos visi važiuodavo į stovėjimą. Stovėdavo dažniausiai pas svočią. Šis dramos veiksmas paprastai vykdavo iki trečiadienio pietų. Ir vėl visas valgis buvo apmokamas iš svočios sąskaitos, o gėrimai – iš pulko. Vienas pulkas stovėdavo seklyčioje, o kitas – gryčioje. Prisirinkdavo daug pašalinių žmonių: šokdavo visi kartu, tačiau gerdavo ir valgydavo tik vestuvių dalyviai. Pašalinės mergos turėjo būti tik su rūtų šakelėmis, o nuotaka ir jos pulkauninkės buvo galionuotos.
Pas nuotakos motiną vykdavo kraičio išvežimo ceremonija. Kraitvežių paprastai buvo trys ar keturi jaunuoliai. Privalėjo būti stiprūs vyrai, kad galėtų atsilaikyti prieš kaimo bobas. Jų kepurės buvo papuoštos eglių šakutėmis, plunksnomis ir visokiais blizgučiais. Vienas paprastai turėdavo iš barsuko odos pagamintą krepšį, kuriame būdavo pyragas ir butelis degtinės.
Juos vadindavo kupčiais, stumdydavo, tampydavo ir visomis išgalėmis stengdavosi pavogti krepšį. Prie silpniausio kraitvežio prišokdavo penkios šešios kaimo moterys ir stengdavosi susukti jį į paklodę. Tačiau dažniausiai kraitvežiai vienas kitą gelbėdavo. Derybos su kaimo bobomis užtrukdavo keletą valandų, skambėdavo dainos ir pokštai.
Pagaliau kraitvežiai susiderėdavo ir kraitį išpirkdavo. Tam reikalui jaunikis jau būdavo įdėjęs keletą pinigų iš anksto. Tie pinigai atitekdavo nuotakos motinai už kraičio sudėjimą. Po derybų prasidėdavo kraičio krovimas į vežimus. Ir vėl skambėdavo juokas, nes kraitvežiai viską vogdavo: kibirus, vištas, stiklines.
Iš stovėjimo veiksmo dalies trečiadienį, apie pietus, visi važiuodavo pas nuotaką. Sutemus čia vykdavo nuotakos užgėrės. Jaunąją pasodindavo už drobe užtiesto stalo. Iš abiejų pusių sėdėdavo jos broliai. Ant stalo būdavo lėkštė. Mergos dainuodavo: „Susirinkit, giminėlės, artimieji susiedėliai, dovanokite seselei vis aukselio, sidabrėlio, vis muštinių dolerėlių.“
Veselninkai vienas paskui kitą mėtydavo į lėkštę pinigus. Kiekvienas gerdavo jam paduotą stikliuką degtinės ir bučiuodavo nuotaką. O mergos traukdavo pagyrimo ar pašaipos dainas. Vėliau pinigą mesdavo ir jaunikis, jis irgi stengdavosi pabučiuoti nuotaką. Tačiau už stalo sėdintys broliai neleisdavo jam to padaryti. O mergos traukdavo dainą, skirtą jaunikiui: „Atvėžlioja vėžliukas su raudonom kojukėm, su plačiom letenukėm. Pasisergėk, sesele, pasisergėk, jaunoji. Ateina šidorėlis, šidavos tave jauną ir rūtų vainikėlį.“
Po užgėrių motina nuimdavo nuotakos vainiką – rūtomis kaišytą galiono „pakalkę“, nes dabar dukra jau ne nuotaka, o marti. Tuomet motina marčią atiduodavo jaunikiui, o tas sodindavosi ją prie savo svočios. Svočia, pagaliau gavusi marčią, dėdavo ant stalo geriausias savo vaišes: karvojų, keptą žasį ir kitus gardumynus. Tuo tarpu jaunosios motina duodavo jaunikio pulkui pirmąjį šiltą valgį vestuvėse: kopūstų, kruopų ir šiltos mėsos.
Po svočios pietų marčią vesdavo į seklyčios kamaraitę arba į klėtį. Ten uždėdavo pabriuvus, aprišdavo skepetą. Trečiadienio naktį, o kartais jau ir saulei tekant jaunikio pulkas parsiveždavo marčią į sutuoktinio namus.
Ketvirtadienį šokdavo, dainuodavo, vaišindavosi jau pas jaunikio mamą. Apie pietus atvažiuodavo jaunosios pulkas – pasekėjai. Abu pulkai linksmindavosi drauge. Į pavakarę prasidėdavo jaunikio užgėrės. Už stalo sėdėdavo jaunikis, marti ir svočia. Į lėkštę vėl buvo metami pinigai. O marti dalydavo dovanas jau iš savojo kraičio.
Jaunikio tėvui dovanodavo marškinius ir juostą, uošvienei – undaroką, jekę ir skepetą. Kiekvienam broliui – po marškinius, o sesėms – po abrūsą – skarinį rankšluostį. Vestuvių pabroliai, piršlys, muzikantas ir virėja gaudavo po drobinį rankšluostį. Kiekvienas pulko narys džiaugdavosi juosta. Jaunikio bernas, piemenėlis taip pat nelikdavo nuskriausti. Visos dovanos turėjo būti pagamintos jaunosios rankomis.
Po užgėrių jaunikio motina vesdavo naująją porą suguldymui į klėtį. O penktadienio ryte vykdavo iškilmingas prikėlimas. Vestuvių svečiai triukšmaudavo kaip įmanydami. Rankose laikydami keptuves drauge su muzikantu keldavo jaunuosius: triukšmaudavo, dainuodavo prikeltuvių dainas. Laukdavo, kol marti pravers klėties duris ir paduos butelį degtinės. Tuomet su triukšmu grįždavo į seklyčią.
Anyta ar tarnaitė nešdavo į klėtį vandens bliūdą marčiai nusiprausti. O ši mesdavo į vandenį pinigą. Atsikėlusi marti pati pirma iššluodavo gryčią ir sėsdavo pusryčių. Tai buvo ženklas, kad bus rūpestinga ir prižiūrės jaunikio namuose tvarką. Penktadienį sugužėdavo kaimynai ir iki vakaro visi linksmindavosi.
Šeštadienį išveždavo muzikantą namo. Likdavo tik vyresnio amžiaus giminės ir kaimynai. Sekmadienį, po mišių, jaunavedžiai ir svočios su pulkais pradėdavo susiedą. Susirinkdavo toje pačioje karčiamoje, kaip ir antradienio naktį. Jaunikis pastatydavo butelį degtinės, o svočia – užkandį. Jei išgerdavo daugiau, pulkas tas išlaidas padengdavo.
Po to jaunikis su marčia važiuodavo pas žmonos tėvus. Ten rasdavo sukviestus gimines ir svočias. Prasidėdavo sugrąžtai. Per sugrąžtus vyresnieji lėbaudavo nuo sekmadienio iki pirmadienio pavakarės. Atgrąžtai įvykdavo po savaitės – kitą sekmadienį. Tuomet jau marčios tėvai, broliai, giminės vykdavo į jaunikio tėviškę. Ątgrąžtai – tikroji vestuvių, trukusių savaitę, pabaiga.
Tokios sūduvių veseilios vykdavo iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Dvidešimtojo amžiaus trečiajame dešimtmetyje beveik visos senosios tradicijos pradėjo nykti. Jaunieji jau nesuprasdavo, kas yra kvieslys, merginos neatpažindavo „pakalkės“.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Vestuvių planuotojas https://mood-weddings.com/
Publikuota: 2021-01-11 08:41:55
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|