Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

---

Danės krantinė Klaipėdoje.

Žiemą iš ledu ir varvekliais sukaustytų laivų žengia sugrubę, išvargę, šalto vėjo nugairintais veidais vyrai. Klaipėdos krantinėje jiems kelią pastoja restoranų, smuklių, viešbučių savininkų siųsti žmonės. Uostamiesčio linksmųjų užeigų personalui prasideda darbymetis.

Neskoningai išsidažiusios merginos krantinėje vyrų laukdavo ištiestomis rankomis. Jų kūnai virpėdavo nuo šalčio, nes po storu žieminiu paltuku daugiau drabužių nebuvo.

Pirmojoje Lietuvos Respublikoje Klaipėdos uoste tai buvo gana įprastas vaizdas. Svečiai, kurių kišenėse šlamėjo įvairiausia pasaulio valiuta, buvo ypač laukiami ir garbinami. Vakarais, kai gatvėje spausdavo šaltukas, o Baltijos jūra versdavo pašėlusias bangas į krantą, miesto uosto smuklėse gyvenimas virdavo dideliu tempu.

Naktimis kiekvienoje gatvelėje girdėjosi saksofono garsai, smuiko rauda ar būgnų bumbsėjimas. Prie nedidelių staliukų ant jūrininkų kelių sėdėjo jų kompanionės. Dažniausiai tai buvo nuolatinės užeigų klientės arba po sunkios darbo dienos fabrike pramogaujančios darbininkės.

Arčiau uosto esančiose Malkų, Žvejų, Balasto gatvėse dažnai buvo galima išvysti svyruojančius jūrininkus. Populiariausi restoranai buvo „Zum Weissen Hirch“ ir garsusis „Neptūnas“. Čia ūždavo vyrai kaip bitės avilyje. Nuolatiniai svečiai buvo estų, vokiečių, skandinavų, anglų jūreiviai. Visi jie už tam tikras sumas nusipirkdavo merginų šypsenas ir glamones. Kaip ir visoje tuometinėje Lietuvoje, kavinės ir restoranai interjerą puošė lempučių apšviestais barais, bufetais ir rafinuotomis damomis.

Klaipėdoje lietuvių centras būrėsi apie garsųjį „Viktorijos viešbutį“. Erdviose salėse vyko susirinkimai, kultūriniai ir politiniai debatai, įvairių organizacijų pasitarimai. „Viktorijos“ viešbutis mieste buvo numeris vienas. Turėjo daugiau nei šešiasdešimt puikiai įrengtų kambarių. Didžiausias viešbučio privalumas buvo šiltas ir šaltas vanduo. Vakarais restorane šokio sūkuryje sukosi inteligentų poros.

Klaipėdos stotį puošė pirmos klasės bufetas. Didelės marmurinės skulptūros, bronziniai bareljefai, įvairios graviūros ir porcelianas žavėjo lankytojus. Bufeto šeimininkas – inteligentiškos išvaizdos, nuolat su „amerikoniškais“ akiniais „pasirėdęs“ ponas Rapolas Gaidanis. Savąjį verslą jis pradėjo Pirmojo pasaulinio karo metu Maskvoje. Sugrįžęs į Lietuvą kartu parsigabeno sukauptus meno kūrinius: paveikslus, baldus, porcelianą.

Antrą stoties aukštą puošė senosios dvarininkų kultūros paveldas: baldai, kilimai, krištolo ir sidabro dirbiniai. Sienos buvo nukabinėtos olandų, vokiečių, prancūzų dailininkų paveikslais. Interjere dominavo dirbiniai iš dramblio kaulo.

Klaipėdos kino teatrai buvo vieninteliai šalyje, rodę naujausius filmus. Bilietas į filmą buvo kur kas pigesnis nei Kaune. Geriausios vietos kaina siekdavo du litus. Rodomas seansas užtrukdavo iki trijų valandų. Per vakarą tą patį filmą demonstruodavo du kartus. Kino teatrų drabužinės vadintos „garderobomis“. Drabužių saugojimą įskaičiuodavo į bilieto kainą.

Pagrindinis kino teatras turėjo savo kavinę. Ant staliukų gulėjo įvairių laikraščių ir žurnalų. Įėjimas į kavinukę kainavo vieną litą. Girtauti ir išlaidauti tokioje aplinkoje buvo suvokiama kaip „nefasonas“. Per vakarą užsisakydavo geriausiu atveju alaus stiklą arba kavos puoduką.

Tarpukariu į Klaipėdą plūsdavo šimtai vežimų iš visos Lietuvos. Į miestą sugužėdavo daugybė kaimiečių, inteligentų, savivaldybių tarnautojų. Nuo Kintų, Bajorų, Šilutės, Katyčių traukdavo valsčių pareigūnai, eiguliai, girininkai, muitininkai ir paštininkai. Vieni važiuodavo dviračiais, kiti traukiniais ir autobusais. Plentais dundėjo žemvaldžių eikliais žirgais pakinkyti fajetonai ir bričkos. Į uostą plaukdavo žvejų laivai iš Pervalkos, Preilos, Rusnės ir Juodkrantės. Kiekvienas krašto gyventojas laikė būtinybe aplankyti garsųjį pavasarinį Klaipėdos jomarką.

Šventė, trukdavusi visą savaitę, paprastai prasidėdavo birželio mėnesį. Nuo pirmadienio iki šeštadienio besitęsiantis renginys buvo vadinamas didžiausiu Lietuvoje. Buvo pardavinėjami kalnai įvairių žemės ūkio produktų. Kiekvieną gatvę okupuodavo palapinės dydžio teatrai, fokusininkai, akrobatai, veidrodžių rūmai, fakyrai ir kiti tūkstančio ir vienos nakties stebuklai.

Jomarko pasididžiavimas buvo garsusis „bobturgis“. Šimtai Klaipėdos ir Žemaitijos krašto moterų demonstravo savo meną ir kūrybą. Stalus ir vežimus nuklodavo gražiausiais audiniais, nėriniais ir siūlais. Plonos drobės, vingrių raštų rankšluosčiai, kaišytinės prijuostės, skaros ir pirštinės mirgėjo įvairiausiomis spalvomis. Daugybė gražių, Kaziuko mugės vertų gaminių buvo visai neparduodami. Išdidžios kaimo moterys juos eksponuodavo kaip vienetinius darbus.

Daiktai, pirkti jomarko metu, savininkui suteikdavo vertę. Todėl Klaipėdos prekybininkams tai buvo aukso kasyklos. Į Klaipėdos miesto biudžetą suplaukdavo milžiniškos surinktų mokesčių sumos.

Šios praeities užmarštyje nuskendusios dienos klaipėdiškius savotiškai suartindavo. Džentelmenai kalbino gatvėje nepažįstamas paneles, berdavo joms į veidą konfeti. O drąsesnės gražuolės gnybdavo patinkančiam vyrui į šoną. Jomarko metu tai buvo įprastas dalykas. Vyrai, stebėdami besisukantį laimės ratą, švelniai spausdavo naujosios simpatijos pirštelius. O laiminga dama tyliai džiaugėsi atradusi savo laimę.



Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---