„Santaka“ / Išnykusio Sūduvos kaimo senkapio istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Kuosėnų kaime (Bartninkų sen.) parduoda mėsines kiaules. Tel. 8 652 88 528.
Galioja iki: 2021-10-22 13:30:12

Spaudžia sultis. Pasterizuoja, pilsto į 3–5 l pakuotes su integruotu kraneliu. Kreiptis adresu: Kybeikių k., Vilkaviškio r. Tel. 8 687 75 441.
Galioja iki: 2021-10-28 08:08:46



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2021-01-21 16:00

Dalinkitės:  


Buvusių Bambinių kaimo gyventojų atstatytas kryžius.

Išnykusio Sūduvos kaimo senkapio istorija


Prie kelio Kalvarija–Gražiškiai–Vištytis stūkso senos išnykusios gyvenvietės ženklai. Praeityje keletas kilometrų į pietvakarius nuo Gražiškių egzistavo Bambinių kaimas, kurio vardas šaltiniuose minimas nuo 1744 m. Čia 1923 m. buvo trisdešimt trys sodybos ir gyveno beveik trys šimtai žmonių.

Anot kraštotyrininko Broniaus Kviklio, „per kaimo laukus sruveno upelis, kurio rytiniame krante buvo dvejos kapinaitės. Vienos iš jų liuteronų: gražiai sutvarkytos, aptvertos aukšta statinių tvora. Čia stovėjo keli mediniai ir metaliniai kryžiai. Antrosios – buvo apleistos ir aplinkui apkastos grioveliu.

Kapinaičių viduryje augo didelė ir labai sena liepa. Prie medžio kamieno ilgą laiką buvo prikalta Kristaus Kančios koplytėlė. Kai ji sunykdavo, kaimo gyventojai ją pakeisdavo nauja.“

Liepos istorija verta atskiro pasakojimo. Tačiau ne mažiau įdomi ir Bambinių kaime esančio senkapio – kalvelės istorija.

Anot archeologo Vytauto Daugudžio, „Bambinių piliakalnis arba Grybkalnis yra masyvi, pailga kalva. Tarp krūmų yra senkapio vieta. Atrodo, kad čia savo metu buvo laidojami nekrikštai. Kalvos šlaitai yra gana aukšti ir statūs, besileidžiantys į pelkėtas daubas. Pati kalva savo forma ir topografine padėtimi labai primena ankstyvą piliakalnį.“


1929 m. Šaulių sąjungos žurnale „Trimitas“ populiarus tarpukario rašytojas Stepas Zobarskas rašė: „Netoli Bambinių kaimo, Gražiškių valsčiuje, yra kalnas vadinamas piliakalniu. Ar jis turėjo kokį kitokį vardą, sunku pasakyti. Noriu papasakoti jo legendą, kurią man užrašė Eugenija Kurtinaitytė.

Šitoj vietoje, kur dabar yra kalnelis, visų piliakalniu vadinamas, seniau stūksojo didelis ir niūrus bokštas. Iš visų pusių apsuptas tamsia ir neįžengiama giria. Truputį toliau stovėjo aukšti ir puikūs kunigaikščio Mantauto rūmai. Jų stiprius akmeninius pamatus plovė sraunus upeliūkštis. Aplinkui augančiuose krūmuose slėpėsi žvėrys.

Kunigaikščio Mantauto duktė Porūtė buvo nepaprastai graži. Kai ji su tėvu pavakarį išeidavo pabraidyti po uogienojus, nutildavo visi žvėrys.

Porūtę žmonės gerbė ir mylėjo, o apie jos grožį sklisdavo legendos. Dukros rankos siekė ne vienas tolimesnių apylinkių kunigaikštis. Tačiau veltui. Porūtės tėvas dukters likimą pašventė dievams. Pats būdamas našlys, apie vestuves dukrai neleido net pagalvoti. Saugojo ją kaip savo akį.

Tačiau atsitiko visai kitaip. Kartą kunigaikštis pastebėjo, kad jo mylima dukra labai persimainiusi. Vakarais vis kažkur dingsta, o grįžusi būna tyli ir užsisvajojusi.


Vieną vakarą, kai Porūtė ir vėl išėjo pasivaikščioti į vėsų tankumyną, tėvas ją nusekė. Kunigaikštis Mantautas įtūžo, kai dukrą rado ne vieną, o su tarnu Rimantu. Tėvo akyse pasirodė keršto kibirkštys, o ranka jau griebė kalaviją. Tėviško žmoniškumo vedamas kunigaikštis susivaldė. Sugriebė tarną Rimantą ir išvijo iš gyvenvietės visam laikui.

Porūtė stovėjo išblyškusi ir nuleidusi akis. Jos veidas tai uogom sirpo, tai balo kaip drobė. Ji jau buvo susitaikiusi su tėvo ir dievų bausme.

Po ilgos ir kankinančios tylos kunigaikštis Mantautas ištraukė savo aštrų kalaviją. Pakėlęs į dangų akis klausėsi paslaptingo girių šlamėjimo. Stengėsi išgirsti, ką kalba dievai šimtamečių ąžuolų ošime. Jo raukšlėta ir niūri kakta spindėjo pykčiu. O akyse žėrėjo sielvartas ir skausmas.

Netrukus kartu su dukra pradėjo melstis savo dievams. Nusprendė, kad Porūtė turi būti uždaryta į bokštą septyneriems metams. Per storas bokšto sienas neprasiskverbdavo saulės spinduliai.

Porūtė kantriai laukė dievų rūstybės ir meldė nuplauti tėvo prakeiksmą. Taip praslinko šešeri metai.

Kunigaikščio valdomą kraštą užpuolė didelė priešininkų gauja. Degino miškus ir sodžius, kardais kapojo gyventojus, plėšė jų turtą. Vieną vakarą iš visų pusių apgulė Mantauto rūmus. Pradėjo veržtis į vidų.


Sudrebėjo rūmų pamatai, sulūžo pagrindiniai vartai. Tačiau netikėtai iš už nugaros užpuolikus kapoti kardais pradėjo jauno vado vedama kariuomenė. Beveik iki ašarų nudžiugęs senasis kunigaikštis Mantautas puolė dėkoti jam pagelbėjusiam nepažįstamam vyrui. Susidūręs akis į akį iškart atpažino – tai buvo jo tarnas Rimantas.

Rimantas norėjo tik vieno – pamatyti Porūtę. Tačiau Mantautas prisipažino gelbėtojui, kad savo dukrą prakeikė ir uždarė į bokštą. Liepė Rimantui pakentėti dar metus ir prakeikimas pasibaigs.

Buvęs Mantauto tarnas neiškentė. Jau kitą vakarą prisiartino prie bokšto, išlaužė duris ir žengė į vidų. Porūtė buvo išblyškusi kaip drobė. Jie puolė vienas kitam į glėbį.

Tačiau prakeiksmas dar buvo nesibaigęs. Į aukštą bokštą pasipylė žaibai. Pamatai pradėjo siūbuoti ir nukrito į atsivėrusią bedugnę. Drauge nugarmėjo ir Porūtė su Rimantu.

Kitą dieną bokšto vietoje liko graži lyguma. Kunigaikštis Mantautas mirė iš sielvarto. Apylinkių žmonės, norėdami pagerbti mirusius, rieškučiomis nešė žemes ir pylė ant tos vietos. Netrukus iškilo didelis, aukštas kalnas, kurį visi piliakalniu vadino.

Paslėpęs savyje dvi mylinčias širdis, tylusis kalnas yra dabar visų apleistas ir užmirštas. Tik vidurnaktį, kai dangus apsiniaukia, suskamba jo gelmėse vos girdimi žodžiai: „Mylėkite žmones ir tėvynę.“ Bet ne visi nori tų žodžių klausytis.“

Daugiau nei prieš dešimtmetį išnykusiame Bambinių kaime susirinko buvę jo gyventojai. Dalijosi prisiminimais, atidengė ant akmens pritvirtintą atminimo lentelę. Senosiose kapinėse atstatė kryžius, šventino naujus ir giedojo giesmes.

Pasak archeologų, Grybkalnio piliakalniu vadinti negalime. Anot jų, tai – paprasčiausiai ledynų sustumta kalva.

Ši kalva likusi kaip išnykusio kaimo praeities ženklas, liudijantis apie kažkada čia buvusias sodybas ir jų šeimininkus.



Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas





Galerija: atminimas




Publikuota: 2021-01-21 16:00:28

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje plevėsuos ir Suvalkijos (Sūduvos) vėliava
* Rajonas po 20 metų: patrauklus gyventi, ilsėtis, atviras technologijoms
* Policijos komisariato garažo sieną jaunimas papuošė įspūdingu piešiniu
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar trečiąsyk skiepysitės nuo COVID-19?
Jau pasiskiepijau.
Žinoma.
Dar svarstau.
Trečiąkart jau nesiskiepysiu.
Esu prieš skiepus nuo COVID-19.



Kalbos patarimai

Ar gerai „vartoti vietiškai“?
Prieveiksmio vietiškai daryba taisyklinga: jis padarytas iš būdvardžio vietiškas, -a, kurio reikšmė apibrėžiama taip: „susijęs su vieta, būdingas kuriai nors vietai“. Taigi pasakymas „Vaistą vartoti vietiškai“ yra taisyklingas.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2021 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas