|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2021-01-25 16:22
|
|
|
Senoji Telšių turgavietė.
Ąžuoline tvora aptverta ir giliais grioviais apsupta ant kalnelio stovėjo tvirta pilaitė. Pakalnėje ją iš visų pusių supo klampios pelkės. Tai buvo seno, galingo bajoro Mąsčio sodyba. Kartą didiko rūsčią ramybę sudrumstė Žemaitijos miškų velnias. Nuo jūros kranto atvilko milžinišką akmenį ir metė jį iš padangės. Bajoro sodyba išliko sveika, o akmens išmuštoje duobėje atsirado milžiniškas ežeras, vėliau gavęs Mąsčio vardą.
Aplink šį ežerą ėmė kurtis miestas – apsupta kalnais ir pakalnėmis, žemaičių meškų sostine vadinta vietovė. Telšių miesto istorijos pradžia siekia septynioliktojo amžiaus pradžią. 1602 metais karalius Zigmantas Vaza žemes padovanojo Varnių vyskupui Merkeliui Giedraičiui.
Vyskupo kaimynystėje buvusį Telšių dvarą valdė kunigaikštis Povilas Sapiega. Ragino į Žemaitiją atvykti vienuolius, kurtis ir gyventi. Norėdamas įtikti dangui, 1624 metais savo žemėse leido bernardinams statyti bažnyčią. Iš pradžių iškilo jauki koplytėlė, po to – pirmosios mieste trobos, o dar vėliau – ir didingi vienuolių mūriniai namai. Pagaliau ant kalnelio išdygo pirmoji medinė Telšių šventovė. Miestas pradėjo augti kaip ant mielių.
Aštuonioliktojo amžiaus viduryje Telšiuose pradėjo funkcionuoti teismas. Jam priklausė visa šiaurinė Žemaitija nuo Šeduvos iki Palangos. Tuo metu teisingumo funkcijas vykdė tik du miesteliai: Telšiai ir Raseiniai.
1762 metais bernardinai iš didikų lėšų išliejo pamatus pirmajai mūrinei bažnyčiai. Po trejų metų iškilusi šventovė paskatino vienuolius plėsti savo valdas.
Stanislovas Augustas Poniatovskis amžiaus pabaigoje suteikė Telšiams Magdeburgo teises ir herbą. Dokumento originalas tarpukariu buvo saugomas Savivaldybės archyve.
1798 metais vienuoliai šalia bažnyčios pastatė dviejų aukštų mūrinę mokyklą. Įsikūrė šešių klasių gimnazija, kurioje pamokos vyko lenkų kalba. Iki šių dienų išlikęs pastatas laikomas pirmąja mokykla mieste. Po paskutinio Lenkijos ir Lietuvos Valstybės padalijimo Telšiai tapo apskrities centru.
Devynioliktajame amžiuje caro žandarai sugriovė senąją medinę parapijos bažnyčią ir ant jos pamatų 1867 metais pastatė Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvę. Antrojo lenkų ir lietuvių sukilimo prieš caro valdžią metu kazokai nušovė du Telšių kunigus.
Plungėje gyvenęs Telšių apskrities bajorų maršalka, kunigaikštis Oginskis 1880 metais mieste įsteigė ugniagesių savanorių draugiją. Tuo pačiu metu Oginskis buvo išrinktas miesto burmistru.
Pirmasis lietuviškas spektaklis Telšiuose suvaidintas 1907 metais. Nepaisant rusų valdžios persekiojimo lietuviški spektakliai ne vieną nutautėjusį telšiškį grąžino į doros kelią. Metais vėliau pirmąkart viešai skambėjo lietuviška daina. Juozo Končiaus diriguojamas choras traukė dainą po dainos. 1912 metais Telšiuose įkurtas slaptas lietuviškų knygų knygynas, per trumpą laiką sukaupęs daugiau nei šimtą knygų.
Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai okupavo Telšius. Buvo įkurta karo komendantūra, štabas, gatvėse patruliavo kaizerio kareiviai. 1916 metais įsteigta pogrindinė muzikos mėgėjų draugija „Kanklės“, kuri rengė lietuviškus spektaklius, koncertus ir paskaitas. 1919 metais vokiečiai pradėjo trauktis iš miesto. Prieš tai Telšių savivaldybėje sunaikino visus dokumentus ir knygas. Seife nebuvo palikta nė vieno skatiko.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę iš miestiečių buvo renkamos aukos. Pinigai sumokėti vokiečiams, nupirkta ant Mąsčio ežero kranto stovėjusi elektros stotis ir mėsos krautuvės. Gauta humanitarinė pagalba iš Raudonojo Kryžiaus. Džiaugsmą dėl laisvės 1919 metais aptemdė į miestą įsiveržusios bolševikų gaujos, o dar vėliau – bermontininkų būriai.
Bet Telšiai turėjo legendinį karo komendantą, kapitoną Zaleckį. Žemaičių karaliumi vadintas Lietuvos kariuomenės karininkas buvo smarkus vyras. Barzdotas, griežtas patriotas sprendė reikalus trumpai ir aiškiai.
Savo iniciatyva apsiginklavusi susibūrė dviejų šimtų žemaičių komanda. Pabrėžiama, kad atrodė nelabai „šumniai“: su klumpėmis, šautuvus persimetę ant peties su kanapine virve. Bet ūpas buvo labai smarkus.
Zaleckis, prie tuometinio pašto užlipęs į kalną, išbandė naujai gautus kulkosvaidžius. Praktikavosi kartu su savanoriais šaudydami į ežero bangas. Visi kareiviai buvo paskirstyti po įvairias miesto vietas: mūrinio namo antrame aukšte, Sedos gatvėje, turgavietėje ar pašte. Įsakymas buvo konkretus: neįsileisti į Telšius vokiečių bermontininkų. Jeigu bandys lįsti, pliekti visu tempu. Užpuolus komendantūrą šauti tiesiai į galvas. Vyrukai per langus iškišo kulkosvaidžius, šalia pasidėjo granatas, o kišenes pripildė „patronų“.
Netrukus pasirodė pirmieji Bermonto likučiai – žygiavo be tvarkos, ne rikiuotėje. Danguje zvimbė aeroplanai – tuometiniai kovos lėktuvai. Pabrėžiama, kad gyvų žmonių žemaičiai dar gailėjosi, o į lėktuvus pliekė be perstojo. Staiga vienas dangaus paukštis nukrito ant dirvono, o vokietį Zaleckis paėmė į belaisvius. Netrukus po to buvo sudaryta taika, bermontininkai pažadėjo išeiti. Už tuo metu vyravusias ostmarkes iš bermontininkų buvo išpirkta miesto ligoninė.
Daktaras J. Mikulskis ir kapitonas Zaleckis tuo metu dirbo ranka rankon, abu dalyvavo visuose derybų su bermontininkais posėdžiuose. Tvirtai sudėti ir barzdoti žemaičiai nuolat patruliuodavo Telšių miesto gatvėse bei kėlė pagarbią baimę tiek svetimiems, tiek saviems.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Ąžuoline tvora aptverta ir giliais grioviais apsupta ant kalnelio stovėjo tvirta pilaitė. Pakalnėje ją iš visų pusių supo klampios pelkės. Tai buvo seno, galingo bajoro Mąsčio sodyba. Kartą didiko rūsčią ramybę sudrumstė Žemaitijos miškų velnias. Nuo jūros kranto atvilko milžinišką akmenį ir metė jį iš padangės. Bajoro sodyba išliko sveika, o akmens išmuštoje duobėje atsirado milžiniškas ežeras, vėliau gavęs Mąsčio vardą. |
Aplink šį ežerą ėmė kurtis miestas – apsupta kalnais ir pakalnėmis, žemaičių meškų sostine vadinta vietovė. Telšių miesto istorijos pradžia siekia septynioliktojo amžiaus pradžią. 1602 metais karalius Zigmantas Vaza žemes padovanojo Varnių vyskupui Merkeliui Giedraičiui.
Vyskupo kaimynystėje buvusį Telšių dvarą valdė kunigaikštis Povilas Sapiega. Ragino į Žemaitiją atvykti vienuolius, kurtis ir gyventi. Norėdamas įtikti dangui, 1624 metais savo žemėse leido bernardinams statyti bažnyčią. Iš pradžių iškilo jauki koplytėlė, po to – pirmosios mieste trobos, o dar vėliau – ir didingi vienuolių mūriniai namai. Pagaliau ant kalnelio išdygo pirmoji medinė Telšių šventovė. Miestas pradėjo augti kaip ant mielių.
Aštuonioliktojo amžiaus viduryje Telšiuose pradėjo funkcionuoti teismas. Jam priklausė visa šiaurinė Žemaitija nuo Šeduvos iki Palangos. Tuo metu teisingumo funkcijas vykdė tik du miesteliai: Telšiai ir Raseiniai.
1762 metais bernardinai iš didikų lėšų išliejo pamatus pirmajai mūrinei bažnyčiai. Po trejų metų iškilusi šventovė paskatino vienuolius plėsti savo valdas.
Stanislovas Augustas Poniatovskis amžiaus pabaigoje suteikė Telšiams Magdeburgo teises ir herbą. Dokumento originalas tarpukariu buvo saugomas Savivaldybės archyve.
1798 metais vienuoliai šalia bažnyčios pastatė dviejų aukštų mūrinę mokyklą. Įsikūrė šešių klasių gimnazija, kurioje pamokos vyko lenkų kalba. Iki šių dienų išlikęs pastatas laikomas pirmąja mokykla mieste. Po paskutinio Lenkijos ir Lietuvos Valstybės padalijimo Telšiai tapo apskrities centru.
Devynioliktajame amžiuje caro žandarai sugriovė senąją medinę parapijos bažnyčią ir ant jos pamatų 1867 metais pastatė Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvę. Antrojo lenkų ir lietuvių sukilimo prieš caro valdžią metu kazokai nušovė du Telšių kunigus.
Plungėje gyvenęs Telšių apskrities bajorų maršalka, kunigaikštis Oginskis 1880 metais mieste įsteigė ugniagesių savanorių draugiją. Tuo pačiu metu Oginskis buvo išrinktas miesto burmistru.
Pirmasis lietuviškas spektaklis Telšiuose suvaidintas 1907 metais. Nepaisant rusų valdžios persekiojimo lietuviški spektakliai ne vieną nutautėjusį telšiškį grąžino į doros kelią. Metais vėliau pirmąkart viešai skambėjo lietuviška daina. Juozo Končiaus diriguojamas choras traukė dainą po dainos. 1912 metais Telšiuose įkurtas slaptas lietuviškų knygų knygynas, per trumpą laiką sukaupęs daugiau nei šimtą knygų.
Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai okupavo Telšius. Buvo įkurta karo komendantūra, štabas, gatvėse patruliavo kaizerio kareiviai. 1916 metais įsteigta pogrindinė muzikos mėgėjų draugija „Kanklės“, kuri rengė lietuviškus spektaklius, koncertus ir paskaitas. 1919 metais vokiečiai pradėjo trauktis iš miesto. Prieš tai Telšių savivaldybėje sunaikino visus dokumentus ir knygas. Seife nebuvo palikta nė vieno skatiko.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę iš miestiečių buvo renkamos aukos. Pinigai sumokėti vokiečiams, nupirkta ant Mąsčio ežero kranto stovėjusi elektros stotis ir mėsos krautuvės. Gauta humanitarinė pagalba iš Raudonojo Kryžiaus. Džiaugsmą dėl laisvės 1919 metais aptemdė į miestą įsiveržusios bolševikų gaujos, o dar vėliau – bermontininkų būriai.
Bet Telšiai turėjo legendinį karo komendantą, kapitoną Zaleckį. Žemaičių karaliumi vadintas Lietuvos kariuomenės karininkas buvo smarkus vyras. Barzdotas, griežtas patriotas sprendė reikalus trumpai ir aiškiai.
Savo iniciatyva apsiginklavusi susibūrė dviejų šimtų žemaičių komanda. Pabrėžiama, kad atrodė nelabai „šumniai“: su klumpėmis, šautuvus persimetę ant peties su kanapine virve. Bet ūpas buvo labai smarkus.
Zaleckis, prie tuometinio pašto užlipęs į kalną, išbandė naujai gautus kulkosvaidžius. Praktikavosi kartu su savanoriais šaudydami į ežero bangas. Visi kareiviai buvo paskirstyti po įvairias miesto vietas: mūrinio namo antrame aukšte, Sedos gatvėje, turgavietėje ar pašte. Įsakymas buvo konkretus: neįsileisti į Telšius vokiečių bermontininkų. Jeigu bandys lįsti, pliekti visu tempu. Užpuolus komendantūrą šauti tiesiai į galvas. Vyrukai per langus iškišo kulkosvaidžius, šalia pasidėjo granatas, o kišenes pripildė „patronų“.
Netrukus pasirodė pirmieji Bermonto likučiai – žygiavo be tvarkos, ne rikiuotėje. Danguje zvimbė aeroplanai – tuometiniai kovos lėktuvai. Pabrėžiama, kad gyvų žmonių žemaičiai dar gailėjosi, o į lėktuvus pliekė be perstojo. Staiga vienas dangaus paukštis nukrito ant dirvono, o vokietį Zaleckis paėmė į belaisvius. Netrukus po to buvo sudaryta taika, bermontininkai pažadėjo išeiti. Už tuo metu vyravusias ostmarkes iš bermontininkų buvo išpirkta miesto ligoninė.
Daktaras J. Mikulskis ir kapitonas Zaleckis tuo metu dirbo ranka rankon, abu dalyvavo visuose derybų su bermontininkais posėdžiuose. Tvirtai sudėti ir barzdoti žemaičiai nuolat patruliuodavo Telšių miesto gatvėse bei kėlė pagarbią baimę tiek svetimiems, tiek saviems.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Galerija: Telšiai
Publikuota: 2021-01-25 16:22:11
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|