|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Švietimas
|
|
|
Kai kurie vaikai net ir per nuotolines pamokas puošiasi mokyklos uniformomis.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija jau dėlioja planus apie galimą mokinių sugrįžimą į ugdymo įstaigas. Kol tai dar neįvyko, vaikai toliau mokosi iš namų. Be abejo, daugiausiai iššūkių tenka patiems mažiausiems.
Sekasi skirtingai
Vilkaviškietė Vaida Blauzdžiūnienė augina du sūnus, iš kurių vienas eina į antrąją klasę. Jam, kaip ir kitiems rajono bei šalies pradinukams, šiokiadieniais tenka jungtis prie nuotolinių pamokų, klausyti mokytojų pasakojimų, atlikti namų užduotis. Vaidos teigimu, sūnui mokytis namuose yra daug sunkiau nei mokykloje. Anksčiau iš ugdymo įstaigos jis grįždavo padaręs didžiąją dalį užduočių, o dabar neretai jas atlikti vaikui trūksta paprasčiausios motyvacijos. Nepadeda net nuolatiniai mamos raginimai.
„Mokykloje viskas paprasčiau. Ten mokytoja paaiškina, ką daryti, o vaikai jos besąlygiškai klauso. Namie sūnus teiraujasi, kodėl jis turi mokytis bei kam viso to reikia. Kadangi namuose kartu būna ir darželinukas sūnus, vyresnėliui sunku suprasti, kodėl jam reikia dalyvauti nuotolinėse pamokose, o broliui – ne“, – pasakojo V. Blauzdžiūnienė.
Ji kasdien sūnui padeda prisijungti prie nuotolinių pamokų, nes pats vaikas to daryti nedrįsta, bijo, jog ką nors ne taip paspaus. Vilkaviškietė svarstė, kad gal berniukas būtų drąsesnis, jei mama kasdien eitų į darbą ir nebūtų namuose. Moteris taip pat apgailestavo, kad mokantis iš namų vaikams nelieka galimybės lankyti būrelius.
Kita vilkaviškietė Rita Venclovienė augina pirmoką sūnų. Nuotolinis ugdymas jos atžalai didelių nepatogumų nesudaro. Vaikas pats įsijungia kompiuterį, stropiai atlieka paskirtas užduotis. Tėvams belieka tik jas patikrinti.
„Sūnaus mokymosi tempas yra pakankamai greitas, tad jam gal kiek lengviau nei kitiems vaikams. Jis jau eidamas į pirmąją klasę neblogai skaitė, tad ir dėl to jokių problemų nekyla. Vienintelis dalykas, ko trūksta, – bendravimas su kitais vaikais. Tenka kalbėtis su kitų pradinukų tėvais. Tikrai ne visų vaikai lengvai prisitaiko prie pokyčių. Kai kurios mokytojos nuotoliniu būdu veda vos vieną pamoką per dieną, tad didelė atsakomybė už vaikų ugdymą perkeliama tėvams“, – pasakojo R. Venclovienė.
Prireikė laiko
Vilkaviškio pradinėje mokykloje pirmokus ugdanti pedagogė Lina Skaisgirienė sakė, kad prireikė bent poros savaičių, kol vaikai įsivažiavo į reikiamas vėžes. Anot jos, pirmą savaitę daugeliui buvo įdomu matyti save kompiuterio ekrane, pirmokai tyrinėjo, kaip vyksta visi procesai. Antrąją savaitę vaikai jau įsidrąsino, tačiau būtent dėl to kai kuriems iš jų ėmė trūkti susikaupimo, atsirado daugiau pašalinių dirgiklių. Mokytojui sukontroliuoti namuose sėdinčius mokinius yra daug sunkiau, nei klasėje.
„Per mokykloje vykstančias pamokas visus mokinius matome vietoje, todėl net nesėkmės atveju galime juos nuraminti, paguosti, patarti ar paaiškinti. Per nuotolį didesnė atsakomybė tenka tėvams. Kiekvieną savaitę su jais rengiame nuotolinius susirinkimus, kalbame apie vaikų sėkmes ir nesėkmes“, – pasakojo L. Skaisgirienė.
Ji teigė pastebėjusi, kad besimokydami namų aplinkoje pradinukai yra emocionalesni, greičiau susijaudina, o jei kas nepavyksta, dažniau puola į ašaras. Pedagogės nuomone, vaikams šiuo laikotarpiu labiausiai trūksta socializacijos. Anot jos, mažieji mokosi ne tik per pamokas, bet ir bendraudami vieni su kitais, gebėdami prisitaikyti.
„Vaikus ugdo net tokie elementarūs procesai, kaip daikto skolinimasis, jo grąžinimas ar padėka. Tiek aš, tiek kiti pedagogai iš pirmojo karantino pasisėmėme nemažai patirties. Tuomet daugelis iš mūsų be reikalo save alinome. Dabar jau turime nusistatę griežtesnes ribas, aiškius terminus. Pavasarį ugdžiau ketvirtokus. Jie – gerokai savarankiškesni nei pirmokai, geba atlikti sudėtingesnes užduotis, jais galima labiau pasitikėti. Pavyzdžiui, visi ketvirtokai puikiai skaito, o tikrai ne visų pirmokų skaitymo įgūdžiai yra vienodi. Mokytojui nelengva prie to prisitaikyti. Čia jau būtina ir tėvų pagalba“, – pabrėžė L. Skaisgirienė.
Išryškino problemas
Toje pačioje Vilkaviškio pradinėje mokykloje trečiokus ugdanti Alma Liaudinskienė teigė, jog dabar dirbti yra šiek tiek lengviau nei per pirmąjį karantiną. Tuomet viskas tarsi apsivertė aukštyn kojomis, mokytojams skubiai teko ieškoti tinkamų idėjų bei patraukliausių metodų, kurie būtų priimtini skirtingų darbo su informacijos ir komunikacijos technologijomis (IKT) gebėjimų vaikams.
„Pavasarį ne vienas vaikas kompiuterį į rankas paėmė pirmą kartą. Tada dar mažai kas pagalvojo, kad mokantis iš namų būtina vaikui sukurti tokią aplinką, kurioje jis galėtų jaustis puikiai, nebūtų trikdomas. Buvo nemažai chaoso, tačiau didžiulis tėvų geranoriškumas padėjo įveikti visus sunkumus. Vaikams toks mokymas buvo savotiškas siurprizas. Jiems patinka viskas, kas nauja, tad pradinukai tai priėmė labai teigiamai“, – prisiminė A. Liaudinskienė.
Ji pastebėjo, kad dabar vaikai jau geriau moka naudotis IKT, tad galima labiau susikoncentruoti į ugdymo turinį. Tiesa, gerėjant šiems gebėjimams, kenčia rašymo ranka įgūdžiai. Vis dėlto pedagogė nebuvo linkusi to sureikšminti ir teigė, kad ateityje šių įgūdžių reikės vis mažiau. Jau dabar yra ne viena pasaulio valstybė, kuri atsisakė mokyti vaikus rašyti ranka.
A. Liaudinskienė taip pat pastebėjo, kad mokantis iš namų pamokos ritmas yra kiek sulėtėjęs. Vis dar gaištama nemažai laiko įjungiant ir išjungiant mikrofonus ar vaizdo kameras. Tiesa, dabar mokiniams išties yra sudarytos geros sąlygos dirbti sau priimtinu tempu. Klasėse tai padaryti dažnai būna sunku.
„Nuotolinis mokymasis išryškino vertinimo sistemos problemas. Pavyzdžiui, kaip man objektyviai įvertinti mokinio gebėjimą pakartoti ritmo pratimą, kai jam įjungus garsą fone girdėti kitų žmonių kalbėjimas? Vaikams tokioje aplinkoje mokytis labai sunku. Seniai visiems kartoju, kad nereikėtų vertinti pradinukų pasiekimų. Nebent pagrindines disciplinas – lietuvių kalbą ir matematiką. Tokio amžiaus vaikai stato savo gyvenimo pamatus. Iš kokio nors dalyko gavę prastesnį įvertinimą jie tarsi suformuoja išankstines nuostatas, kad tai jiems nesiseka ar nepatinka. Mokiniai dažniausiai net nebando ateityje to pakeisti“, – svarstymais dalijosi pedagogė.
Ji teigė pastebėjusi įdomų reiškinį. Mokydamiesi iš namų kai kurie vaikai tapo savarankiškesni, atsakingesni bei drąsesni. Jie dar mieliau bendrauja su savo mokytojais, nevengia šiems parašyti ar net paskambinti. A. Liaudinskienę tai labai džiugina.
Lengviau visiems
Vilkaviškio pradinės mokyklos direktorė Asta Strazdienė pasakojo iš mokytojų girdėjusi nusiskundimų, kad dirbant nuotoliniu būdu sunkiau suvaldyti klasę. Sėdėdami namuose vaikai ne visada laikosi tam tikrų taisyklių ar susitarimų. Nepaisant visko, direktorės teigimu, ugdymas vyksta gana sklandžiai.
„Pavasarį buvo sunkiau vien dėl to, kad nebuvome iki galo sutarę, kokią ugdymo platformą naudosime, o kai jau turėjo vykti mokymas, mes dar tik dalijome tėvams planšetinius kompiuterius. Labai gaila, kad dalis jų grįžo sudaužyti, suskilusiais ekranais. Prieš antrąjį karantiną atlikome paruošiamuosius darbus, tad manau, jog dabar šiek tiek lengviau visiems“, – teigė A. Strazdienė.
Panašios nuomonės laikėsi ir Gižų Kazimiero Baršausko mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė Sidutė Černauskienė. Anot jos, pavasarį tiek mokiniai, tiek pedagogai įgavo nemažai naujų IKT įgūdžių, kurie praverčia šiuo laikotarpiu.
„Sunkiausia, be abejo, – pradinukams. Jie neturi tiek įgūdžių, kiek vyresni vaikai. Mokytojai pastebėjo, kad kartais patiems mažiausiems į pagalbą ateina tėvai. Jie neretai per pamokas šmėsteli kompiuterio ekrane. Suprantu tėvų norą padėti, bet toks būdas nėra pats geriausias. Labiausiai sunku tiems suaugusiesiems, kurių dvi, trys ar net daugiau atžalų mokosi iš namų. Į mokyklą dabar jau nori grįžti net tie, kurie anksčiau to nenorėjo“, – pastebėjimais dalijosi S. Černauskienė.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija jau dėlioja planus apie galimą mokinių sugrįžimą į ugdymo įstaigas. Kol tai dar neįvyko, vaikai toliau mokosi iš namų. Be abejo, daugiausiai iššūkių tenka patiems mažiausiems. |
Vilkaviškietė Vaida Blauzdžiūnienė augina du sūnus, iš kurių vienas eina į antrąją klasę. Jam, kaip ir kitiems rajono bei šalies pradinukams, šiokiadieniais tenka jungtis prie nuotolinių pamokų, klausyti mokytojų pasakojimų, atlikti namų užduotis. Vaidos teigimu, sūnui mokytis namuose yra daug sunkiau nei mokykloje. Anksčiau iš ugdymo įstaigos jis grįždavo padaręs didžiąją dalį užduočių, o dabar neretai jas atlikti vaikui trūksta paprasčiausios motyvacijos. Nepadeda net nuolatiniai mamos raginimai.
„Mokykloje viskas paprasčiau. Ten mokytoja paaiškina, ką daryti, o vaikai jos besąlygiškai klauso. Namie sūnus teiraujasi, kodėl jis turi mokytis bei kam viso to reikia. Kadangi namuose kartu būna ir darželinukas sūnus, vyresnėliui sunku suprasti, kodėl jam reikia dalyvauti nuotolinėse pamokose, o broliui – ne“, – pasakojo V. Blauzdžiūnienė.
Ji kasdien sūnui padeda prisijungti prie nuotolinių pamokų, nes pats vaikas to daryti nedrįsta, bijo, jog ką nors ne taip paspaus. Vilkaviškietė svarstė, kad gal berniukas būtų drąsesnis, jei mama kasdien eitų į darbą ir nebūtų namuose. Moteris taip pat apgailestavo, kad mokantis iš namų vaikams nelieka galimybės lankyti būrelius.
Kita vilkaviškietė Rita Venclovienė augina pirmoką sūnų. Nuotolinis ugdymas jos atžalai didelių nepatogumų nesudaro. Vaikas pats įsijungia kompiuterį, stropiai atlieka paskirtas užduotis. Tėvams belieka tik jas patikrinti.
„Sūnaus mokymosi tempas yra pakankamai greitas, tad jam gal kiek lengviau nei kitiems vaikams. Jis jau eidamas į pirmąją klasę neblogai skaitė, tad ir dėl to jokių problemų nekyla. Vienintelis dalykas, ko trūksta, – bendravimas su kitais vaikais. Tenka kalbėtis su kitų pradinukų tėvais. Tikrai ne visų vaikai lengvai prisitaiko prie pokyčių. Kai kurios mokytojos nuotoliniu būdu veda vos vieną pamoką per dieną, tad didelė atsakomybė už vaikų ugdymą perkeliama tėvams“, – pasakojo R. Venclovienė.
Vilkaviškio pradinėje mokykloje pirmokus ugdanti pedagogė Lina Skaisgirienė sakė, kad prireikė bent poros savaičių, kol vaikai įsivažiavo į reikiamas vėžes. Anot jos, pirmą savaitę daugeliui buvo įdomu matyti save kompiuterio ekrane, pirmokai tyrinėjo, kaip vyksta visi procesai. Antrąją savaitę vaikai jau įsidrąsino, tačiau būtent dėl to kai kuriems iš jų ėmė trūkti susikaupimo, atsirado daugiau pašalinių dirgiklių. Mokytojui sukontroliuoti namuose sėdinčius mokinius yra daug sunkiau, nei klasėje.
„Per mokykloje vykstančias pamokas visus mokinius matome vietoje, todėl net nesėkmės atveju galime juos nuraminti, paguosti, patarti ar paaiškinti. Per nuotolį didesnė atsakomybė tenka tėvams. Kiekvieną savaitę su jais rengiame nuotolinius susirinkimus, kalbame apie vaikų sėkmes ir nesėkmes“, – pasakojo L. Skaisgirienė.
Ji teigė pastebėjusi, kad besimokydami namų aplinkoje pradinukai yra emocionalesni, greičiau susijaudina, o jei kas nepavyksta, dažniau puola į ašaras. Pedagogės nuomone, vaikams šiuo laikotarpiu labiausiai trūksta socializacijos. Anot jos, mažieji mokosi ne tik per pamokas, bet ir bendraudami vieni su kitais, gebėdami prisitaikyti.
„Vaikus ugdo net tokie elementarūs procesai, kaip daikto skolinimasis, jo grąžinimas ar padėka. Tiek aš, tiek kiti pedagogai iš pirmojo karantino pasisėmėme nemažai patirties. Tuomet daugelis iš mūsų be reikalo save alinome. Dabar jau turime nusistatę griežtesnes ribas, aiškius terminus. Pavasarį ugdžiau ketvirtokus. Jie – gerokai savarankiškesni nei pirmokai, geba atlikti sudėtingesnes užduotis, jais galima labiau pasitikėti. Pavyzdžiui, visi ketvirtokai puikiai skaito, o tikrai ne visų pirmokų skaitymo įgūdžiai yra vienodi. Mokytojui nelengva prie to prisitaikyti. Čia jau būtina ir tėvų pagalba“, – pabrėžė L. Skaisgirienė.
Toje pačioje Vilkaviškio pradinėje mokykloje trečiokus ugdanti Alma Liaudinskienė teigė, jog dabar dirbti yra šiek tiek lengviau nei per pirmąjį karantiną. Tuomet viskas tarsi apsivertė aukštyn kojomis, mokytojams skubiai teko ieškoti tinkamų idėjų bei patraukliausių metodų, kurie būtų priimtini skirtingų darbo su informacijos ir komunikacijos technologijomis (IKT) gebėjimų vaikams.
„Pavasarį ne vienas vaikas kompiuterį į rankas paėmė pirmą kartą. Tada dar mažai kas pagalvojo, kad mokantis iš namų būtina vaikui sukurti tokią aplinką, kurioje jis galėtų jaustis puikiai, nebūtų trikdomas. Buvo nemažai chaoso, tačiau didžiulis tėvų geranoriškumas padėjo įveikti visus sunkumus. Vaikams toks mokymas buvo savotiškas siurprizas. Jiems patinka viskas, kas nauja, tad pradinukai tai priėmė labai teigiamai“, – prisiminė A. Liaudinskienė.
Ji pastebėjo, kad dabar vaikai jau geriau moka naudotis IKT, tad galima labiau susikoncentruoti į ugdymo turinį. Tiesa, gerėjant šiems gebėjimams, kenčia rašymo ranka įgūdžiai. Vis dėlto pedagogė nebuvo linkusi to sureikšminti ir teigė, kad ateityje šių įgūdžių reikės vis mažiau. Jau dabar yra ne viena pasaulio valstybė, kuri atsisakė mokyti vaikus rašyti ranka.
A. Liaudinskienė taip pat pastebėjo, kad mokantis iš namų pamokos ritmas yra kiek sulėtėjęs. Vis dar gaištama nemažai laiko įjungiant ir išjungiant mikrofonus ar vaizdo kameras. Tiesa, dabar mokiniams išties yra sudarytos geros sąlygos dirbti sau priimtinu tempu. Klasėse tai padaryti dažnai būna sunku.
„Nuotolinis mokymasis išryškino vertinimo sistemos problemas. Pavyzdžiui, kaip man objektyviai įvertinti mokinio gebėjimą pakartoti ritmo pratimą, kai jam įjungus garsą fone girdėti kitų žmonių kalbėjimas? Vaikams tokioje aplinkoje mokytis labai sunku. Seniai visiems kartoju, kad nereikėtų vertinti pradinukų pasiekimų. Nebent pagrindines disciplinas – lietuvių kalbą ir matematiką. Tokio amžiaus vaikai stato savo gyvenimo pamatus. Iš kokio nors dalyko gavę prastesnį įvertinimą jie tarsi suformuoja išankstines nuostatas, kad tai jiems nesiseka ar nepatinka. Mokiniai dažniausiai net nebando ateityje to pakeisti“, – svarstymais dalijosi pedagogė.
Ji teigė pastebėjusi įdomų reiškinį. Mokydamiesi iš namų kai kurie vaikai tapo savarankiškesni, atsakingesni bei drąsesni. Jie dar mieliau bendrauja su savo mokytojais, nevengia šiems parašyti ar net paskambinti. A. Liaudinskienę tai labai džiugina.
Vilkaviškio pradinės mokyklos direktorė Asta Strazdienė pasakojo iš mokytojų girdėjusi nusiskundimų, kad dirbant nuotoliniu būdu sunkiau suvaldyti klasę. Sėdėdami namuose vaikai ne visada laikosi tam tikrų taisyklių ar susitarimų. Nepaisant visko, direktorės teigimu, ugdymas vyksta gana sklandžiai.
„Pavasarį buvo sunkiau vien dėl to, kad nebuvome iki galo sutarę, kokią ugdymo platformą naudosime, o kai jau turėjo vykti mokymas, mes dar tik dalijome tėvams planšetinius kompiuterius. Labai gaila, kad dalis jų grįžo sudaužyti, suskilusiais ekranais. Prieš antrąjį karantiną atlikome paruošiamuosius darbus, tad manau, jog dabar šiek tiek lengviau visiems“, – teigė A. Strazdienė.
Panašios nuomonės laikėsi ir Gižų Kazimiero Baršausko mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė Sidutė Černauskienė. Anot jos, pavasarį tiek mokiniai, tiek pedagogai įgavo nemažai naujų IKT įgūdžių, kurie praverčia šiuo laikotarpiu.
„Sunkiausia, be abejo, – pradinukams. Jie neturi tiek įgūdžių, kiek vyresni vaikai. Mokytojai pastebėjo, kad kartais patiems mažiausiems į pagalbą ateina tėvai. Jie neretai per pamokas šmėsteli kompiuterio ekrane. Suprantu tėvų norą padėti, bet toks būdas nėra pats geriausias. Labiausiai sunku tiems suaugusiesiems, kurių dvi, trys ar net daugiau atžalų mokosi iš namų. Į mokyklą dabar jau nori grįžti net tie, kurie anksčiau to nenorėjo“, – pastebėjimais dalijosi S. Černauskienė.
Publikuota: 2021-01-29 08:22:31
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|