|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Smulkus ūkis parduoda ekologiškai užaugintas daržoves: bulves (‚Anna‘ ‚Alouette‘, ‚Vineta‘, ‚Corinna‘), morkas, burokėlius. Tel. 0 617 39 115.Galioja iki: 2024-09-19 11:34:45
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kūryba
|
|
|
Aldona Maksvytienė yra išleidusi šešis poezijos rinkinius.
Autorės nuotr.
Toma BIRŠTONĖ
Nuo jaunystės iš rankų plunksnos nepaleidžianti kūrėja, Vilkaviškio literatų klubo „Seklyčia“ ilgametė narė Aldona MAKSVYTIENĖ neseniai išleido šeštąjį poezijos rinkinį. Šis interviu su vilkaviškiete – apie kūrybinį kelią, jo ištakas bei ateities planus.
– Papasakokite, kaip Jūsų gyvenime atsirado kūryba.
– Augau šeimoje, kurioje knyga ir muzika buvo dažnas svečias. Įsiminė mamos ir močiutės sekamos pasakos, deklamuojami eilėraščiai, tėčio atliekamos liaudiškos dainos, kurias vėliau dainuodavome abu kartu. Mano mama – ištisas liaudies išminties lobynas. Mokėjo daugybę patarlių ir priežodžių, kuriuos labai taikliai įterpdavo į šnekamąją kalbą.
Šeimos dvasinių vertybių apsuptyje glūdėjo mano kūrybos pradas. Dar vaikystėje žengiau pirmąjį žingsnelį kūrybos link. Nepasakyčiau, kad jis buvo nedrąsus. Atvirkščiai – vaikiškai ambicingas. Trečioje klasėje, besimokydama eilėraštį atmintinai, pagalvojau: „O kodėl aš negaliu parašyti?“ Ir gana sklandžiai sueiliavau pirmąjį eilėraštuką apie pavasarį.
Po to kūrybinės mintys pritilo, suglaudė sparnus. Tik daug vėliau, paauglystėje, prabudus pirmajai meilei, vėl ėmė lietis eilės – jausmingos, nedrąsios, nebrandžios. Kai kuriuos šio laikotarpio eilėraščius sunaikinau, kaip pernelyg „skystus ir saldžius“.
– Kokios temos plėtojamos Jūsų eilėse?
– Mano eilėse plėtojamos įvairios temos. Širdyje išnešiotas ilgesys, skausmas, džiaugsmas ar liūdesys virsta nesumeluotomis eilėmis apie meilę, laiko tėkmę, žmogaus egzistenciją – gyvenimo vertės ir pilnatvės pajautimą, eilėraščio gimimą, gimtąjį kraštą, skausmingas netektis, artimus žmones... Mano eilėse gamta dažniausiai susilieja su žmogaus jausmais. Juk mes esame gamtos dalis, esame gamtos vaikai.
– Į kokį skaitytoją orientuojatės?
– Skaitytojams nepataikauju. Turiu savo braižą, daugelis iš jo atpažįsta mano eiles. Rašau tai, kas mane jaudina, kas plaukia iš širdies. Ieškau gilesnių metaforų, personifikacijų bei kitų meninių priemonių. Tiek jaunas, tiek brandaus amžiaus įvairaus išsilavinimo skaitytojas arba renkasi mano kūrybą, arba atmeta ją. Kaip sakoma, tai skonio reikalas.
Neseniai sužinojau, jog į laikraščio „Bičiulystė“ redakciją kreipėsi mano poezijos gerbėja iš Skuodo rajono, prašydama kontaktų, kad galėtų susisiekti su manimi. Tai maloni staigmena. Būna jų ir daugiau – giminingos sielos susišaukia.
– Gal žinote, kiek iš viso eilėraščių esate parašiusi?
– Šešiose mano poezijos knygose – daugiau nei 800 eilėraščių. Tai nėra tikslus skaičius, nes daugelis eilėraščių nepatekdavo į rinkinius – tiesiog atmesdavau. Jaunystės meilės lyrika, kurios neišsaugojau, buvo gana gausi. Manau, kad tūkstantį eilėraščių tikrai esu sukūrusi.
– Prisiminkite, apie ką rašėte jaunystėje ir kaip ši kryptis keitėsi.
– Kaip minėjau, vaikystėje parašiau tik vieną eilėraštį, jaunystėje kliedėjau meile. Vėliau, studijų metais, aukštojoje mokykloje bestudijuodama lietuvių kalbą, literatūrą ir muziką, atsiskleidžiau supratusi, kad mano poezijos paukštės sparnai sutvirtėjo ir jau gali skristi. Rašiau įvairiomis temomis – pozityviai, be liūdesio.
– Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad kūrėjai turi gaudyti savo mūzas, o kas įkvepia Jus?
– Mūza – poetinio įkvėpimo šaltinis. Vaikystėje – ambicija sukurti eilėraštį, paauglystėje – trapus meilės jausmas. Vėliau didžioji mūza buvo mama – jos meilė, tikėjimas, supratimas, įkvėpimas. Niekada nepamiršiu, kaip nuoširdžiai ji džiaugėsi pirmąja poezijos knygele, kurią netgi aplenkė, kad nesusiteptų balti viršeliai. Visada laikydavo matomiausioje vietoje. Daug eilių esu paskyrusi mamai.
Šiuo metu mane įkvepia daug kas: rudenėjantys metai, palinkusios smilgos, sužvarbęs paukštelis, nelaimingas žmogus... Buvimas, laikinumas, dvasinis būvis – tai egzistencija, tai verčia susimąstyti, kas esame, kur einame... Kai visa tai išjaučiu širdimi – gimsta eilėraštis. Ne veltui savo kūrybos credo pasirinkau poeto Vlado Šimkaus žodžius: „Kūryba – kai nėra jokios kūrybos. Viskas išgyventa.“
– Ar nekilo minčių rašyti prozos kūrinius?
– Buvau parašiusi keletą novelių, bet man labiau patiko miniatiūros. Jas rašau iki šiol, spausdinu kai kuriose savo knygose.
– Ar pomėgis kurti turėjo įtakos tolimesnei gyvenimo veiklai: studijoms, darbui?
– Taip. Studijų metais įsitraukiau į literatūrinę veiklą. Mes, literatai, dalyvaudavome įvairiuose miestų renginiuose, skaitydavome savo kūrybą. Ją spausdindavo Klaipėdos miesto, Šiaulių rajono laikraščiai. Dar studijų metais mano eilės pasirodė ir respublikos spaudoje. Vėliau kūrybiškumą skiepijau mokiniams pamokose ir užklasinėje veikloje. Savo pastangomis leidome poezijos knygeles, kurias išsaugojau iki dabar. Džiaugiuosi žinodama, kad keletas buvusių mokinių ligi šiol nesiskiria su poezija. Viena jų, kurią anuomet paskatinau rašyti, dabar jau yra Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narė.
Dirbdama mokykloje rašiau renginių scenarijus, eilėraščius įvairių švenčių progomis. Kartais savo eilėms sukurdavau melodiją. Dabar pati įdainavau, įrašiau į kompaktinį diską – liks atmintis vaikams ir anūkams. Pagal mano eiles sukurtas dainas dainuoja keletas kolektyvų: Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos ansamblis „Likimas“, Alytaus moterų vokalinis ansamblis „Romansas“ ir kt.
– Kada nusprendėte savo eiles sudėti į knygą? Ar planuojate tolimesnius leidinius?
– Savo eiles sudėti į knygą nusprendžiau 1997 m. vasarą, kai laikinai dirbau „Santakos“ redakcijoje. UAB „Olimpijos spaustuvė“ išspausdino pirmąją poezijos knygelę „Tarp žiedų“. Šiuo metu mano kūrybos kraitį sudaro šešios poezijos knygos. Esu keturiolikos almanachų bendraautorė. Kūrybos keliu eisiu tol, kol būsiu laukiama.
– Ar palaikote ryšius su vietiniais ir šalies kūrėjais?
– Visada įdomu kūrybingų bendraminčių žmonių būryje. Kadangi esu Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, artimiau bendrauju su rajono literatėmis, kurios taip pat priklauso šiai organizacijai.
Apskritai, mano pažįstamų kūrėjų ratas labai išsiplėtė. Palaikau šiltus santykius su Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ nariais. Asmeniškai esu kviečiama į jų renginius. Turiu keletą pažįstamų ir Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungoje – keičiamės savo poezija, dalyvauju knygų pristatymuose.
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Ar ieškote kitų saviraiškos formų?
– Laisvalaikis įvairus: kūryba, išvykos į gamtą, knygų skaitymas, fotografija... Keletą poezijos knygų iliustravau nuotraukomis iš savo asmeninių archyvų. Ateityje žadu išleisti fotoalbumą. Šiomis dienomis beveik nesiskiriu su fotoaparatu, nes skubu užfiksuoti taip ilgai lauktos žiemos vaizdus.
Nuo jaunystės iš rankų plunksnos nepaleidžianti kūrėja, Vilkaviškio literatų klubo „Seklyčia“ ilgametė narė Aldona MAKSVYTIENĖ neseniai išleido šeštąjį poezijos rinkinį. Šis interviu su vilkaviškiete – apie kūrybinį kelią, jo ištakas bei ateities planus. |
– Papasakokite, kaip Jūsų gyvenime atsirado kūryba.
– Augau šeimoje, kurioje knyga ir muzika buvo dažnas svečias. Įsiminė mamos ir močiutės sekamos pasakos, deklamuojami eilėraščiai, tėčio atliekamos liaudiškos dainos, kurias vėliau dainuodavome abu kartu. Mano mama – ištisas liaudies išminties lobynas. Mokėjo daugybę patarlių ir priežodžių, kuriuos labai taikliai įterpdavo į šnekamąją kalbą.
Šeimos dvasinių vertybių apsuptyje glūdėjo mano kūrybos pradas. Dar vaikystėje žengiau pirmąjį žingsnelį kūrybos link. Nepasakyčiau, kad jis buvo nedrąsus. Atvirkščiai – vaikiškai ambicingas. Trečioje klasėje, besimokydama eilėraštį atmintinai, pagalvojau: „O kodėl aš negaliu parašyti?“ Ir gana sklandžiai sueiliavau pirmąjį eilėraštuką apie pavasarį.
Po to kūrybinės mintys pritilo, suglaudė sparnus. Tik daug vėliau, paauglystėje, prabudus pirmajai meilei, vėl ėmė lietis eilės – jausmingos, nedrąsios, nebrandžios. Kai kuriuos šio laikotarpio eilėraščius sunaikinau, kaip pernelyg „skystus ir saldžius“.
– Kokios temos plėtojamos Jūsų eilėse?
– Mano eilėse plėtojamos įvairios temos. Širdyje išnešiotas ilgesys, skausmas, džiaugsmas ar liūdesys virsta nesumeluotomis eilėmis apie meilę, laiko tėkmę, žmogaus egzistenciją – gyvenimo vertės ir pilnatvės pajautimą, eilėraščio gimimą, gimtąjį kraštą, skausmingas netektis, artimus žmones... Mano eilėse gamta dažniausiai susilieja su žmogaus jausmais. Juk mes esame gamtos dalis, esame gamtos vaikai.
– Į kokį skaitytoją orientuojatės?
– Skaitytojams nepataikauju. Turiu savo braižą, daugelis iš jo atpažįsta mano eiles. Rašau tai, kas mane jaudina, kas plaukia iš širdies. Ieškau gilesnių metaforų, personifikacijų bei kitų meninių priemonių. Tiek jaunas, tiek brandaus amžiaus įvairaus išsilavinimo skaitytojas arba renkasi mano kūrybą, arba atmeta ją. Kaip sakoma, tai skonio reikalas.
Neseniai sužinojau, jog į laikraščio „Bičiulystė“ redakciją kreipėsi mano poezijos gerbėja iš Skuodo rajono, prašydama kontaktų, kad galėtų susisiekti su manimi. Tai maloni staigmena. Būna jų ir daugiau – giminingos sielos susišaukia.
– Gal žinote, kiek iš viso eilėraščių esate parašiusi?
– Šešiose mano poezijos knygose – daugiau nei 800 eilėraščių. Tai nėra tikslus skaičius, nes daugelis eilėraščių nepatekdavo į rinkinius – tiesiog atmesdavau. Jaunystės meilės lyrika, kurios neišsaugojau, buvo gana gausi. Manau, kad tūkstantį eilėraščių tikrai esu sukūrusi.
– Prisiminkite, apie ką rašėte jaunystėje ir kaip ši kryptis keitėsi.
– Kaip minėjau, vaikystėje parašiau tik vieną eilėraštį, jaunystėje kliedėjau meile. Vėliau, studijų metais, aukštojoje mokykloje bestudijuodama lietuvių kalbą, literatūrą ir muziką, atsiskleidžiau supratusi, kad mano poezijos paukštės sparnai sutvirtėjo ir jau gali skristi. Rašiau įvairiomis temomis – pozityviai, be liūdesio.
– Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad kūrėjai turi gaudyti savo mūzas, o kas įkvepia Jus?
– Mūza – poetinio įkvėpimo šaltinis. Vaikystėje – ambicija sukurti eilėraštį, paauglystėje – trapus meilės jausmas. Vėliau didžioji mūza buvo mama – jos meilė, tikėjimas, supratimas, įkvėpimas. Niekada nepamiršiu, kaip nuoširdžiai ji džiaugėsi pirmąja poezijos knygele, kurią netgi aplenkė, kad nesusiteptų balti viršeliai. Visada laikydavo matomiausioje vietoje. Daug eilių esu paskyrusi mamai.
Šiuo metu mane įkvepia daug kas: rudenėjantys metai, palinkusios smilgos, sužvarbęs paukštelis, nelaimingas žmogus... Buvimas, laikinumas, dvasinis būvis – tai egzistencija, tai verčia susimąstyti, kas esame, kur einame... Kai visa tai išjaučiu širdimi – gimsta eilėraštis. Ne veltui savo kūrybos credo pasirinkau poeto Vlado Šimkaus žodžius: „Kūryba – kai nėra jokios kūrybos. Viskas išgyventa.“
– Ar nekilo minčių rašyti prozos kūrinius?
– Buvau parašiusi keletą novelių, bet man labiau patiko miniatiūros. Jas rašau iki šiol, spausdinu kai kuriose savo knygose.
– Ar pomėgis kurti turėjo įtakos tolimesnei gyvenimo veiklai: studijoms, darbui?
– Taip. Studijų metais įsitraukiau į literatūrinę veiklą. Mes, literatai, dalyvaudavome įvairiuose miestų renginiuose, skaitydavome savo kūrybą. Ją spausdindavo Klaipėdos miesto, Šiaulių rajono laikraščiai. Dar studijų metais mano eilės pasirodė ir respublikos spaudoje. Vėliau kūrybiškumą skiepijau mokiniams pamokose ir užklasinėje veikloje. Savo pastangomis leidome poezijos knygeles, kurias išsaugojau iki dabar. Džiaugiuosi žinodama, kad keletas buvusių mokinių ligi šiol nesiskiria su poezija. Viena jų, kurią anuomet paskatinau rašyti, dabar jau yra Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narė.
Dirbdama mokykloje rašiau renginių scenarijus, eilėraščius įvairių švenčių progomis. Kartais savo eilėms sukurdavau melodiją. Dabar pati įdainavau, įrašiau į kompaktinį diską – liks atmintis vaikams ir anūkams. Pagal mano eiles sukurtas dainas dainuoja keletas kolektyvų: Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos ansamblis „Likimas“, Alytaus moterų vokalinis ansamblis „Romansas“ ir kt.
– Kada nusprendėte savo eiles sudėti į knygą? Ar planuojate tolimesnius leidinius?
– Savo eiles sudėti į knygą nusprendžiau 1997 m. vasarą, kai laikinai dirbau „Santakos“ redakcijoje. UAB „Olimpijos spaustuvė“ išspausdino pirmąją poezijos knygelę „Tarp žiedų“. Šiuo metu mano kūrybos kraitį sudaro šešios poezijos knygos. Esu keturiolikos almanachų bendraautorė. Kūrybos keliu eisiu tol, kol būsiu laukiama.
– Ar palaikote ryšius su vietiniais ir šalies kūrėjais?
– Visada įdomu kūrybingų bendraminčių žmonių būryje. Kadangi esu Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, artimiau bendrauju su rajono literatėmis, kurios taip pat priklauso šiai organizacijai.
Apskritai, mano pažįstamų kūrėjų ratas labai išsiplėtė. Palaikau šiltus santykius su Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ nariais. Asmeniškai esu kviečiama į jų renginius. Turiu keletą pažįstamų ir Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungoje – keičiamės savo poezija, dalyvauju knygų pristatymuose.
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Ar ieškote kitų saviraiškos formų?
– Laisvalaikis įvairus: kūryba, išvykos į gamtą, knygų skaitymas, fotografija... Keletą poezijos knygų iliustravau nuotraukomis iš savo asmeninių archyvų. Ateityje žadu išleisti fotoalbumą. Šiomis dienomis beveik nesiskiriu su fotoaparatu, nes skubu užfiksuoti taip ilgai lauktos žiemos vaizdus.
Publikuota: 2021-02-11 10:03:06
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Vilkaviškio autobusų stotis – tvariausias pastatas Pabaltijy * Sostinė nesužavėjo: kybartietis į gimtinę parsivežė ir žmoną
* Augant susirgimų skaičiui žmonės turi patys apsispręsti dėl skiepų
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar taisyklinga sakyti „pamatuota nuomonė“?
„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ teikiama antroji žodžio pamatuoti reikšmė „remti, grįsti“ (pvz., pamatuoti teiginius ), taip pat žodžio pamatuotas reikšmė „pagrįstas“ (pvz., pamatuota išvada ).
Taigi pasakymai nepamatuotai didelės lėšos, pamatuota nuomonė ir panašūs yra visiškai taisyklingi ir vartotini.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar taisyklinga sakyti „pamatuota nuomonė“?„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ teikiama antroji žodžio pamatuoti reikšmė „remti, grįsti“ (pvz., pamatuoti teiginius ), taip pat žodžio pamatuotas reikšmė „pagrįstas“ (pvz., pamatuota išvada ).
Taigi pasakymai nepamatuotai didelės lėšos, pamatuota nuomonė ir panašūs yra visiškai taisyklingi ir vartotini.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|