|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2021-02-22 15:22
|
|
|
Mokytojo Jurgio Venciaus šeima.
Apie 1997-uosius metus, po seminaro Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje, su grupele Veiverių krašto bibliotekininkų nuvykome į Paežeriuose esančią Vinco Kudirkos klėtelę-muziejų. Ten mus pasitiko mokytojas, klėtelės saugotojas Stasys Ankevičius. Visi nušvitome, kai mokytojas V. Kudirkos smuiku užgrojo „Tautišką giesmę“ – Lietuvos himną.
Besižvalgydama po klėtelę viename iš stendų pastebėjau 1933 metų rugpjūčio 14 dienos laikraštį „Suvalkija“, o jame – antraštę „Seniausias mokytojas Lietuvoje“. Straipsnyje buvo rašoma apie mokytoją Jurgį Vencių, kuris mokytojavo Paežeriuose, Liudvinave ir Keturvalakiuose.
Laikraštis tada rašė: „Du broliai XVIII šimtmečio pradžioje atsikraustė iš Galdapės – Prūsijos, pasistatė miške būdas, nuo to kilęs Būdos kaimo vardas. Tomas ir Martin Wencius (Venciai) buvo darbštūs: kirto mišką, statė stubas, ruošė dirvą javams sėti. Broliai buvo šlėktiškos kilmės, kalbėjo lenkiškai.
Tomas Vencius vedė Elžbietą Bylaitę, užaugino ir išmokė du sūnus Tomą ir Jurgį. Vyresnysis Tomas buvo kaimo vaitas, Jurgutis rimtai kibo į mokslus, norėjo būti mokytojas.“
Iš tiesų Jurgis Vencius gimė Būdos kaime, Paežerių valsč., Vilkaviškio r., 1855 metais. Vaikystės užsiėmimas buvo ganyti gyvulius. Vėliau su dideliu noru pėsčias eidavo į rusiškąją pradžios mokyklą Vilkaviškyje. 1868 m. pradėjo mokytis Paežeriuose. 1872 m. pedagoginius kursus pertvarkant į Mokytojų seminariją J. Vencius pradėjo mokslus Veiveriuose.
Tuo metu seminarija įėjo į Rusijai pavaldžios Lenkijos Karalystės sudėtį. Tačiau lietuvių nutautinimo būdai nepavyko. Lietuvoje veikė Napoleono kodeksas.
Po seminarijos baigimo J. Vencius paskiriamas mokytoju į Gutą (Lenkija). 1878 m. gauna mokytojo vietą Paežeriuose, vėliau – Liudvinave ir Keturvalakiuose. Brandžiausi, prasmingiausi darbo metai atiduoti Keturvalakių krašto vaikams.
Jurgis Vencius vedė Oną Čėsniūtę, Marijampolės magistro-referento dukrą, būdamas 34 metų. Žmona, baigusi mokyklą (škula bakalara), gerai mokėjo lenkų ir rusų kalbas.
1895 m. vasarą mokykloje, kurioje gyveno mokytojo šeima, kilo gaisras. Kaimo gyventojai pagelbėjo, nemažai prisidėjo kunigas Čėsna – motinos dėdė. Mokykla laikinai glaudėsi kaimo špitolėje.
Carinėje mokykloje privalomo mokslo nebuvo. Aplinkinių kaimų ūkininkai norėjo, kad jų vaikus mokytų J. Vencius.
Mokykloje kabojo caro Nikolajaus II portretas, vaizdines priemone gamino pats mokytojas. Ant sienos buvo pritvirtintas natūralaus ilgio matas – sieksnis su padalomis. Stambiomis raidėmis užrašyti mėnesiai, turintys 30 dienų: balandis – AP, birželis – JUN, rugsėjis – SE, lapkritis – NO, o vidudienio saulės šešėlio kritimas buvo pažymėtas lange – tai saulės laikrodis.
Pirmaklasiai iki Naujųjų metų nei rašalo, nei popieriaus nenaudojo – rašė aspido lentelėje grifeliu. Lietuviškai skaityti ir rašyti buvo draudžiama. Kai mama mokė savo vaikus iš lenkiško elementoriaus, tėvas pasakė: „Aš iš sermėgių giminės, nenoriu, kad mano vaikai būtų lenkai.“ Prie atstatytos mokyklos mokytojas pasodino sodą, užveisė gėlyną. Kaimynams mokyklos gonkose aiškino žolių gydomąsias savybes, šalto vandens poveikį organizmui, žalą naudojant riebalus ir alkoholį.
J. Vencius susirašinėjo su Peterburgo universiteto profesoriumi F. Fortunatovu, kuris tyrinėjo lietuvių kalbą. Surinktą etnografinę medžiagą jis dovanojo kalbininkui K. Būgai. Taip pat tapo bendradarbiu sudarant Lietuvišką žodyną, neatsisakė padėti kun. J. Totoraičiui rašant „Sūduvos Suvalkijos istoriją“. Tuomet valdžia teigiamai vertino Venciaus darbus, suteikė Garbės piliečio vardą, įteikė medalį „Už liaudies blaivybę“, minint carų Romanovų 300 metų jubiliejų įteikė aukso medalį, sidabro ženklą „Už stropumą“.
J. Venciaus noras pakeliauti po Europą neišsipildė. Gavęs iš tėviškės mažą dalį aplankė Vokietiją, apie kurią šventadieniais mokyklos verandoje pasakodavo kaimo žmonėms.
Nesaikingas rūkymas ardė mokytojo sveikatą. Teko atsisveikinti su kaimynais, buvusiais mokiniais...
Du vyrai pasikinkę arkliuką vežimu nuvežė mokytojo užgyventą turtą į Marijampolę. Nežvyruota P. Armino gatvelė priminė kaimą – Keturvalakius, kuriame mokytojas J. Vencius dirbo beveik 40 metų. Kukliai gyvenant Marijampolėje sukako jo vedybinio gyvenimo 50-metis. Ta proga J. Venciui buvo suteiktas Apaštališkasis palaiminimas iš Romos.
1938 m. lapkričio 29 d. mokytojas J. Vencius mirė, palaidotas Marijampolėje.
Česlova VOSYLIENĖ
Apie 1997-uosius metus, po seminaro Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje, su grupele Veiverių krašto bibliotekininkų nuvykome į Paežeriuose esančią Vinco Kudirkos klėtelę-muziejų. Ten mus pasitiko mokytojas, klėtelės saugotojas Stasys Ankevičius. Visi nušvitome, kai mokytojas V. Kudirkos smuiku užgrojo „Tautišką giesmę“ – Lietuvos himną. |
Besižvalgydama po klėtelę viename iš stendų pastebėjau 1933 metų rugpjūčio 14 dienos laikraštį „Suvalkija“, o jame – antraštę „Seniausias mokytojas Lietuvoje“. Straipsnyje buvo rašoma apie mokytoją Jurgį Vencių, kuris mokytojavo Paežeriuose, Liudvinave ir Keturvalakiuose.
Laikraštis tada rašė: „Du broliai XVIII šimtmečio pradžioje atsikraustė iš Galdapės – Prūsijos, pasistatė miške būdas, nuo to kilęs Būdos kaimo vardas. Tomas ir Martin Wencius (Venciai) buvo darbštūs: kirto mišką, statė stubas, ruošė dirvą javams sėti. Broliai buvo šlėktiškos kilmės, kalbėjo lenkiškai.
Tomas Vencius vedė Elžbietą Bylaitę, užaugino ir išmokė du sūnus Tomą ir Jurgį. Vyresnysis Tomas buvo kaimo vaitas, Jurgutis rimtai kibo į mokslus, norėjo būti mokytojas.“
Iš tiesų Jurgis Vencius gimė Būdos kaime, Paežerių valsč., Vilkaviškio r., 1855 metais. Vaikystės užsiėmimas buvo ganyti gyvulius. Vėliau su dideliu noru pėsčias eidavo į rusiškąją pradžios mokyklą Vilkaviškyje. 1868 m. pradėjo mokytis Paežeriuose. 1872 m. pedagoginius kursus pertvarkant į Mokytojų seminariją J. Vencius pradėjo mokslus Veiveriuose.
Tuo metu seminarija įėjo į Rusijai pavaldžios Lenkijos Karalystės sudėtį. Tačiau lietuvių nutautinimo būdai nepavyko. Lietuvoje veikė Napoleono kodeksas.
Po seminarijos baigimo J. Vencius paskiriamas mokytoju į Gutą (Lenkija). 1878 m. gauna mokytojo vietą Paežeriuose, vėliau – Liudvinave ir Keturvalakiuose. Brandžiausi, prasmingiausi darbo metai atiduoti Keturvalakių krašto vaikams.
Jurgis Vencius vedė Oną Čėsniūtę, Marijampolės magistro-referento dukrą, būdamas 34 metų. Žmona, baigusi mokyklą (škula bakalara), gerai mokėjo lenkų ir rusų kalbas.
1895 m. vasarą mokykloje, kurioje gyveno mokytojo šeima, kilo gaisras. Kaimo gyventojai pagelbėjo, nemažai prisidėjo kunigas Čėsna – motinos dėdė. Mokykla laikinai glaudėsi kaimo špitolėje.
Carinėje mokykloje privalomo mokslo nebuvo. Aplinkinių kaimų ūkininkai norėjo, kad jų vaikus mokytų J. Vencius.
Mokykloje kabojo caro Nikolajaus II portretas, vaizdines priemone gamino pats mokytojas. Ant sienos buvo pritvirtintas natūralaus ilgio matas – sieksnis su padalomis. Stambiomis raidėmis užrašyti mėnesiai, turintys 30 dienų: balandis – AP, birželis – JUN, rugsėjis – SE, lapkritis – NO, o vidudienio saulės šešėlio kritimas buvo pažymėtas lange – tai saulės laikrodis.
Pirmaklasiai iki Naujųjų metų nei rašalo, nei popieriaus nenaudojo – rašė aspido lentelėje grifeliu. Lietuviškai skaityti ir rašyti buvo draudžiama. Kai mama mokė savo vaikus iš lenkiško elementoriaus, tėvas pasakė: „Aš iš sermėgių giminės, nenoriu, kad mano vaikai būtų lenkai.“ Prie atstatytos mokyklos mokytojas pasodino sodą, užveisė gėlyną. Kaimynams mokyklos gonkose aiškino žolių gydomąsias savybes, šalto vandens poveikį organizmui, žalą naudojant riebalus ir alkoholį.
J. Vencius susirašinėjo su Peterburgo universiteto profesoriumi F. Fortunatovu, kuris tyrinėjo lietuvių kalbą. Surinktą etnografinę medžiagą jis dovanojo kalbininkui K. Būgai. Taip pat tapo bendradarbiu sudarant Lietuvišką žodyną, neatsisakė padėti kun. J. Totoraičiui rašant „Sūduvos Suvalkijos istoriją“. Tuomet valdžia teigiamai vertino Venciaus darbus, suteikė Garbės piliečio vardą, įteikė medalį „Už liaudies blaivybę“, minint carų Romanovų 300 metų jubiliejų įteikė aukso medalį, sidabro ženklą „Už stropumą“.
J. Venciaus noras pakeliauti po Europą neišsipildė. Gavęs iš tėviškės mažą dalį aplankė Vokietiją, apie kurią šventadieniais mokyklos verandoje pasakodavo kaimo žmonėms.
Nesaikingas rūkymas ardė mokytojo sveikatą. Teko atsisveikinti su kaimynais, buvusiais mokiniais...
Du vyrai pasikinkę arkliuką vežimu nuvežė mokytojo užgyventą turtą į Marijampolę. Nežvyruota P. Armino gatvelė priminė kaimą – Keturvalakius, kuriame mokytojas J. Vencius dirbo beveik 40 metų. Kukliai gyvenant Marijampolėje sukako jo vedybinio gyvenimo 50-metis. Ta proga J. Venciui buvo suteiktas Apaštališkasis palaiminimas iš Romos.
1938 m. lapkričio 29 d. mokytojas J. Vencius mirė, palaidotas Marijampolėje.
Česlova VOSYLIENĖ
Galerija: Keturvalakiai
Publikuota: 2021-02-22 15:22:16
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|