|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Smulkus ūkis parduoda ekologiškai užaugintas daržoves: bulves (‚Anna‘ ‚Alouette‘, ‚Vineta‘, ‚Corinna‘), morkas, burokėlius. Tel. 0 617 39 115.Galioja iki: 2024-09-19 11:34:45
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimas
|
|
|
Eglė KVIESULAITIENĖ
Puikią atmintį turintis, jau 92-us metus skaičiuojantis Žaliosios kaimo gyventojas Modestas Vizgirda dažnai paskambina į redakciją, norėdamas pasidalyti prisiminimais. Šįkart ištikimas „Santakos“ skaitytojas papasakojo apie dainingą mūsų tautą, kuri šiais laikais kažkodėl nebedainuoja.
Dainuodavo dirbdami
M. Vizgirda pasakojo, kad jo jaunystėje, kai kaimuose žmonės dar neturėjo radijo imtuvų, o televizijos iš viso nebuvo, jie nuolat dainuodavo. Dainas traukdavo tiek linus raudami, tiek šieną grėbdami. Visi laukai skambėdavo nuo dainų „Lankoj šieną grėbiau“, „Linelį roviau“, „Vieną gražų vakarėlį pasikrapščiau ausį“, „Kai aš jojau per žalią girelę“, „Pjaun broliukai žalioj lankoj baltus dobilėlius“, „Kai aš turėjau kaime mergelę“ ir t. t.
Per talkas, rodos, ir darbas greičiau eidavosi, kai smagią dainą užtraukdavo vyrai, o jiems atliepdavo moterys.
Žiemos vakarais, kai lauko darbų nebelikdavo, kaimiečiai rinkdavosi vieni pas kitus, plėšydavo plunksnas, vilnas kedendavo, šnekėdavosi ir daug dainuodavo. M. Vizgirda nostalgiškai prisimena, kai mama, palinkusi prie verpimo ratelio ar prie viryklės, tyliai dainuodavo. Dainas traukdavo net eidama į laukus karvių melžti.
Tyliais vasaros vakarais, kai sutemus išeidavai į lauką, galėjai girdėti, iš kurio kiemo kokia daina skamba: vienokia skambėdavo Navickų, kitokia Šatraičių kieme.
Dažniau keikiasi
Dainuodavo ne vien kaimo žmonės. M. Vizgirda prisimena, kaip eidami per Vilkaviškio aikštę vyrai traukdavo dainas.
Mokyklose per pertraukas vaikai taip pat dainuodavo – vienoje klasėje galėjai girdėti vienokią dainą, kitoje – kitokią.
Buvo ir kariškų, ir liūdnoms progoms skirtų dainų, neapsieita ir be blevyzgų.
Įdomiausia tai, kad net kaimai ar konkrečios šeimos turėjo jiems sukurtas dainas. Apie Giedrių kaimo gyventojus dainuodavo taip: „Neiberka – pikliorius, Glinskas – dūdorius, Makūnas – pilvotas, Slunkys – nebagotas, Vaknys – su baikelėm, Kailiaus – daug vaikelių, Nešukuotis – šventas, Vizgirda – praklentas.“ Taip būdavo apdainuojami visi kaimo gyventojai: „Turi Leliokas vėjo malūną, o jo kaimynas bobą kaip striūną. Kartais Lileikis pabaliavoja, o jo kaimynas vis pagirioja. Dubicko Jono stogai raudoni, o jo kaimyno vaikai kvailioja.“
– Kai atsirado radijas ir televizija, žmonės dainavo vis mažiau, nes galėjo klausyti dainuojančių kitų, – nostalgiškai kalbėjo M. Vizgirda. – O kai dabar jaunimo paklausiau, ar bent išgėrę dainuoja, sakė, kad ne – išgėrę dažniau keikiasi.
Krėsdavo šunybes
Visgi M. Vizgirda pripažino, kad jaunimas ir anais laikais prikrėsdavo šunybių: mėgdavo po merginų langais paklausyti, ką šios šneka, o paskui vakaruškose jas apkalbėdavo. Arba prislinkę naktį prie klėties bernai staugdavo vilko balsu, kad išgąsdintų.
Buvę ir piktesnių juokų: naktinėdami jaunuoliai užkimšdavo kaimyno kaminą, į šulinį primesdavo malkų, virš lauko durų pakabindavo kibirą su vandeniu ar šiaudų kūlį, kad užkristų, ant stogo užkeldavo akėčias, vartus nukabinę paslėpdavo ir panašiai.
Pasitaikydavo ir muštynių, kai po vakaruškų bernai lauždavo iš tvorų pagalius ir susiplakdavo taip, kad ne vienam tai baigdavosi invalidumu ar net mirtimi. Muštynių kaltininkams tada tekdavo slapstytis nuo teisėsaugos, jie sprukdavo į užsienį, dažniausiai į Ameriką.
Taigi M. Vizgirda pripažino, kad visais laikais buvo ir smagių užsiėmimų, ir didelių negerovių, vandalizmo ar net sunkių nusikaltimų. Tad, ko gero, nereikėtų idealizuoti praeities ir smerkti dabartinius žmones dėl neva kritusios moralės.
Puikią atmintį turintis, jau 92-us metus skaičiuojantis Žaliosios kaimo gyventojas Modestas Vizgirda dažnai paskambina į redakciją, norėdamas pasidalyti prisiminimais. Šįkart ištikimas „Santakos“ skaitytojas papasakojo apie dainingą mūsų tautą, kuri šiais laikais kažkodėl nebedainuoja. |
M. Vizgirda pasakojo, kad jo jaunystėje, kai kaimuose žmonės dar neturėjo radijo imtuvų, o televizijos iš viso nebuvo, jie nuolat dainuodavo. Dainas traukdavo tiek linus raudami, tiek šieną grėbdami. Visi laukai skambėdavo nuo dainų „Lankoj šieną grėbiau“, „Linelį roviau“, „Vieną gražų vakarėlį pasikrapščiau ausį“, „Kai aš jojau per žalią girelę“, „Pjaun broliukai žalioj lankoj baltus dobilėlius“, „Kai aš turėjau kaime mergelę“ ir t. t.
Per talkas, rodos, ir darbas greičiau eidavosi, kai smagią dainą užtraukdavo vyrai, o jiems atliepdavo moterys.
Žiemos vakarais, kai lauko darbų nebelikdavo, kaimiečiai rinkdavosi vieni pas kitus, plėšydavo plunksnas, vilnas kedendavo, šnekėdavosi ir daug dainuodavo. M. Vizgirda nostalgiškai prisimena, kai mama, palinkusi prie verpimo ratelio ar prie viryklės, tyliai dainuodavo. Dainas traukdavo net eidama į laukus karvių melžti.
Tyliais vasaros vakarais, kai sutemus išeidavai į lauką, galėjai girdėti, iš kurio kiemo kokia daina skamba: vienokia skambėdavo Navickų, kitokia Šatraičių kieme.
Dainuodavo ne vien kaimo žmonės. M. Vizgirda prisimena, kaip eidami per Vilkaviškio aikštę vyrai traukdavo dainas.
Mokyklose per pertraukas vaikai taip pat dainuodavo – vienoje klasėje galėjai girdėti vienokią dainą, kitoje – kitokią.
Buvo ir kariškų, ir liūdnoms progoms skirtų dainų, neapsieita ir be blevyzgų.
Įdomiausia tai, kad net kaimai ar konkrečios šeimos turėjo jiems sukurtas dainas. Apie Giedrių kaimo gyventojus dainuodavo taip: „Neiberka – pikliorius, Glinskas – dūdorius, Makūnas – pilvotas, Slunkys – nebagotas, Vaknys – su baikelėm, Kailiaus – daug vaikelių, Nešukuotis – šventas, Vizgirda – praklentas.“ Taip būdavo apdainuojami visi kaimo gyventojai: „Turi Leliokas vėjo malūną, o jo kaimynas bobą kaip striūną. Kartais Lileikis pabaliavoja, o jo kaimynas vis pagirioja. Dubicko Jono stogai raudoni, o jo kaimyno vaikai kvailioja.“
– Kai atsirado radijas ir televizija, žmonės dainavo vis mažiau, nes galėjo klausyti dainuojančių kitų, – nostalgiškai kalbėjo M. Vizgirda. – O kai dabar jaunimo paklausiau, ar bent išgėrę dainuoja, sakė, kad ne – išgėrę dažniau keikiasi.
Visgi M. Vizgirda pripažino, kad jaunimas ir anais laikais prikrėsdavo šunybių: mėgdavo po merginų langais paklausyti, ką šios šneka, o paskui vakaruškose jas apkalbėdavo. Arba prislinkę naktį prie klėties bernai staugdavo vilko balsu, kad išgąsdintų.
Buvę ir piktesnių juokų: naktinėdami jaunuoliai užkimšdavo kaimyno kaminą, į šulinį primesdavo malkų, virš lauko durų pakabindavo kibirą su vandeniu ar šiaudų kūlį, kad užkristų, ant stogo užkeldavo akėčias, vartus nukabinę paslėpdavo ir panašiai.
Pasitaikydavo ir muštynių, kai po vakaruškų bernai lauždavo iš tvorų pagalius ir susiplakdavo taip, kad ne vienam tai baigdavosi invalidumu ar net mirtimi. Muštynių kaltininkams tada tekdavo slapstytis nuo teisėsaugos, jie sprukdavo į užsienį, dažniausiai į Ameriką.
Taigi M. Vizgirda pripažino, kad visais laikais buvo ir smagių užsiėmimų, ir didelių negerovių, vandalizmo ar net sunkių nusikaltimų. Tad, ko gero, nereikėtų idealizuoti praeities ir smerkti dabartinius žmones dėl neva kritusios moralės.
Publikuota: 2021-03-03 10:25:42
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Vilkaviškio autobusų stotis – tvariausias pastatas Pabaltijy * Sostinė nesužavėjo: kybartietis į gimtinę parsivežė ir žmoną
* Augant susirgimų skaičiui žmonės turi patys apsispręsti dėl skiepų
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar taisyklinga sakyti „pamatuota nuomonė“?
„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ teikiama antroji žodžio pamatuoti reikšmė „remti, grįsti“ (pvz., pamatuoti teiginius ), taip pat žodžio pamatuotas reikšmė „pagrįstas“ (pvz., pamatuota išvada ).
Taigi pasakymai nepamatuotai didelės lėšos, pamatuota nuomonė ir panašūs yra visiškai taisyklingi ir vartotini.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar taisyklinga sakyti „pamatuota nuomonė“?„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ teikiama antroji žodžio pamatuoti reikšmė „remti, grįsti“ (pvz., pamatuoti teiginius ), taip pat žodžio pamatuotas reikšmė „pagrįstas“ (pvz., pamatuota išvada ).
Taigi pasakymai nepamatuotai didelės lėšos, pamatuota nuomonė ir panašūs yra visiškai taisyklingi ir vartotini.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|