„Santaka“ / Pagarbiam atminimui senaties nėra / Atmintis

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Atmintis

Dalinkitės:  


Elena Bradūnaitė-Aglinskienė tėvelio tėviškėje Kiršuose.

Birutės NENĖNIENĖS nuotr.


Pagarbiam atminimui senaties nėra

Birutė NENĖNIENĖ


Bene vienintelė Alvito biblioteka ir kaimo bendruomenė savo feisbuko paskyroje vasario pradžioje trumpu tekstu ir istorinėmis nuotraukomis priminė apie kraštiečio poeto Kazio Bradūno gimtadienį (1917-02-11) ir jo mirties datą (2009-02-09). Tačiau tikėtina, kad šiais metais poeto vardas dažnai įsipins minint jo artimo jaunystės draugo poeto Vytauto Mačernio 100-metį.

Jubiliejai, draugystė, kūryba

Vilkaviškio rajono garbės piliečiui Kaziui Bradūnui didžiulė pagarba visoje Lietuvoje buvo skirta minint poeto 100-ąjį gimtadienį, kai 2017-ieji Seimo sprendimu buvo paskelbti Kazio Bradūno metais. Gausybės renginių ne tik viešnia, bet ir jų siela bei dalyvė buvo poeto dukra etnologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, atvykusi iš Havajų (JAV), kur gyvena nuo 1985 metų. Ją sutikusius ir išgirdusius žmones užbūrė Amerikos lietuvės taisyklinga, raiški kalba, netgi suvalkietiška tarsena, gilus Lietuvos istorijos ir aktualijų žinojimas, atvirumas ir imlumas, draugiškumas. Tad bemaž visi ją mini mažybiniu vardu – Elenutė.

Šiuos, 2021-uosius, Seimas paskelbė poeto Vytauto Mačernio metais, minint jo gimimo šimtmetį ir įvertinant filosofinės, intelektualiosios poezijos svarbą lietuvių kultūrai.


Kazys Bradūnas ir Vytautas Mačernis buvo artimi studijų universitete draugai, kūrybingi „Šatrijos“ draugijos nariai. Šatrijiečiai literatai prasimanydavo visokių kelionių, renginių, diskusijų, švenčių. K. Bradūnas yra prisiminęs, kaip nuotaikingai šventė V. Mačernio dvidešimtąjį gimtadienį ir kone su apeiginėmis ceremonijomis Vytautą pakėlė į vyrus. Abu poetai buvo balsingi, dainuodami dainą „Kur tas šaltinėlis, kur aš jaunas gėriau?“ užburdavo kiekvieną. Tačiau 1944-aisiais jie buvo amžiams išskirti žiaurios likimo lemties. Artėjant frontui vasaros pabaigoje Bradūnų šeima iš Kiršų kaimo traukėsi į Vakarus, o spalio 7-ąją Vytautą Mačernį tėviškėje, prie Žemaičių Kalvarijos, pakirto sviedinio skeveldra.

Vieno talentingiausių Nepriklausomos Lietuvos literatų Vytauto Mačernio vardas ir kūryba buvo paslėpta po septyniais užraktais. JAV įsikūręs K. Bradūnas puoselėjo viltį surinkti visą poeto kūrybą ir išleisti atskira knyga. Jo rūpesčiu 1961 m. Čikagoje dienos šviesą išvydo gražiai iliustruota V. Mačernio „Poezija“. Lietuvoje pirmoji šio poeto knyga išleista tik 1970 metais. Kazys Bradūnas savo pirmosios kelionės į Lietuvą metu 1990-aisiais su šeima aplankė ir V. Mačernio kapą Šarnelėje. Padėjo vainiką ir gėrėjosi vaizdais nuo kalnelio viršūnės. Artimiesiems sakė, kad dabar, ten apsilankęs pirmą kartą, suprato, kodėl V. Mačerniui jo tėviškė suteikė tiek daug įkvėpimo kūrybai.


Tokia dokumentika – neįkainojama

Su Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaite-Aglinskiene susisiekėme po to, kai LRT Plius kultūros laidoje „Atspindžiai“ Vilkaviškio krašto muziejaus muziejininkė Aušra Mickevičienė pristatė savo knygą „Sugrįžimai... Vilkaviškio krašto etnografinės sodybos“. K. Bradūno tėviškėje, Kiršuose, filmuotame siužete muziejininkė kalbėjo ir apie šioje knygoje patalpintą autentišką informaciją, gautą iš poeto dukros.

Havajuose šios laidos įrašą stebėjusi E. Bradūnaitė-Aglinskienė netrukus elektroniniu paštu nudžiugino muziejininkę: „Esi verta doktorato už atliktą darbą! Knyga puikiai atrodo ir negaliu sulaukti, kol pati rankose turėsiu. Mačiau, su kokiu pasišventimu rinkai medžiagą ir kad tai nebuvo lengva. Manau, kad toks pagarsinimas paskatins tyrinėtojus ir kituose rajonuose. Tau turėtų dovanoti premiją už Vilkaviškio rajono pagarsinimą ir paryškinimą. O surinkta istorija apie sodybas ir jų buvusius savininkus labai ryškiai pristato gyventojų patirtus išgyvenimus. Tokia dokumentika tiesiog neįkainojama. Tai ne vien aprašymas medžiaginės etnografijos, bet ir įvairių laikotarpių sociologinio, kultūrinio ir net dvasinio konteksto. Palieki savo antspaudą ilgalaikėje Vilkaviškio rajono istorijoje.“


„Jaučiuosi lyg savoj aplinkoj“

Kol dėl pandemijos Havajuose įstrigusi Elenutė galės pasiekti Lietuvą, ateis ir vasara, todėl paprašėme atsakyti į keletą klausimų.

– Kokios mintys aplanko, kai prisimenate tėvelio poeto Kazio Bradūno 100-mečio minėjimą mažoje Alvito parapijos bažnyčioje?

– Labai gerai atsimenu tėvelio jubiliejinių metų pradžią 2017-aisiais. Labai norėjosi jubiliejų pradėti šv. Mišiomis, nes mūsų šeima buvo tikinti ir svarbius gyvenimo įvykius įprasmindavome malda per šv. Mišias.

Tą vasario 9-ąją buvo kaip reikiant šalta, bet susirinkus Alvito koplyčioje buvo šilta ir jauku. Kunigo Vytauto Kajoko maldos ir pasakyti žodžiai buvo labai prasmingi. Atsimenu gražią programą, kanklių skambėjimą ir eilėraščių deklamavimą. Jaunimas man paliko gilų įspūdį. Tėvelio nuotrauka teikė jausmą, lyg jis būtų kartu su mumis.

Ta koplyčia mūsų šeimai labai brangi – tėvelis vis pasakodavo, kad ten jis buvo pakrikštytas. Prisimindavo, kokį didelį įspūdį jam, mažam vaikui, paliko Gauronskių dvaro ponia, kuri atvažiuodavo su juoda karieta ir gražiai pakinkytais arkliais. Pasakojo jis mums ir apie stebuklingą Mergelės Marijos paveikslą toje bažnyčioje, apie Alvitą. Gal dėl to atvažiavusi visuomet jaučiuosi, lyg čia būčiau ilgai gyvenusi.

– Tikriausiai laukiate dienos, kai vėl galėsite aplankyti Kiršus ir naująją Alvito bažnyčią?

– Labai džiaugiuosi nauja bažnyčia. Mačiau, kaip ji kilo, kilo ir dėl lėšų stokos statybos įstrigo. Bet atsiradus geradariui fundatoriui pagaliau buvo pastatyta ir pašventinta. Nekantriai laukiu progos apsilankyti ir joje pasimelsti.

Norisi tikėti, kad pandemiją įveiksime ir vasarą vėl galėsiu atvykti į Šv. Onos atlaidus, apie kuriuos tėvelis bei seneliai mums, Amerikoje augusiems vaikams, daug pasakojo. Senelis leisdavo čigonams apsigyventi jo laukuose, ten ganyti arklius ir vakarais kurti laužus. Tėtė pasakojo, kad buvo gražu į viską žiūrėti. Sakydavo, kad tie atlaidai buvo visos Suvalkijos šventė, o mes, dainuodami apie Šaltyšių, kuris „nuvažiavo į Alvitą pirkti Jonui dūdą“, bandėme įsivaizduoti, koks tas Alvitas. Šią visai mūsų šeimai ypatingą vietą pamačiau tik 1977 metais, kai pirmą kartą apsilankiau Lietuvoje.

– Kiršuose, Jūsų tėvelio tėviškėje, vasaromis rengiami literatūriniai skaitymai. Koks jausmas, žinant, kad ši vieta ir joje brandinta lietuviška tapatybė suartina kito laikmečio žmones?


– Didelį džiaugsmą tai suteikia. Esu dalyvavusi jau dviejuose renginiuose ir laukiu kitų kartų. Tai tikrai labai graži ir jauki šventė, nes puiki proga pasigėrėti vietinių gyventojų kūryba. Nors tėviškės namų neliko, bet jų vietoje gražiai sutvarkyta aikštelė su simboliniais vartais ir medine skulptūra su tėvelio eilėraščiu. Kuomet susirenka gražus alvitiečių būrys, įsivaizduoju, kaip kadaise ten sukosi ūkinis gyvenimas. Per skaitomą ir dainuojamąją kūrybą vieta lyg vėl atgyja.

Tėvelis vis sakydavo, kad lietuvių tauta išsilaikė beveik per stebuklą, nes buvo kūrybinga. Aiškindavo, kaip turime įvertinti ir išsaugoti mūsų turtingą kalbą ir ta kalba sukurtas dainas, pasakas, legendas, literatūrą. Sakydavo, kad „be kalbos nėra kūrybos, be kūrybos nėra kultūros, o be kultūros nėra tautos“. Jam vis rūpėjo, kad kūrėjų atsirastų kiekvienoje kartoje ir visuomet skatino kitus, ypač jaunimą, puoselėti savo talentus. Tai tas vasaros susibūrimas jo tėviškėje kaip tik suteikia progą jau kito laikmečio žmonėms suartėti ir pasigėrėti vieni kitų kūryba. Tėveliui tokia kūrybinė „gegužinė“ tikrai suteiktų daug džiaugsmo.


Linkėjimai iš Havajų

– Havajai – atrodo, toks tolimas, nepasiekiamas, romantiškas kraštas... Kaip Jūs ten gyvenate? Gal virusas aplenkė?

– Grįžau į Havajus trumpam, manydama, kad tik padėsiu vyrui sutvarkyti namus pardavimui. Bet tas kovidas ėmė ir surakino. Nors salose jis plito lėčiau ir mirčių buvo mažiau, bet vis tiek pakeitė visą gyvenimą.

Salose yra apie milijonas gyventojų, o turistų atvykdavo apie dešimt milijonų. Paskelbus karantiną turistinis verslas čia visiškai sustojo. Viešbučiai, pliažai, restoranai, krautuvės – visur tuščia. Kai kurie žmonės galėjo dirbti iš namų, bet daugelis liko visai be darbo, nes Havajuose turizmas yra pagrindinis darbų šaltinis.

Buvimą namuose lengvina graži, amžinai žalia gamta, šiltas oras, šviesi saulė. Ramiojo vandenyno vanduo šiltas, ir jame leidžia maudytis, bet ribojamas gulinėjimas pliažuose. Kaip ir Lietuvoje, reikia laikytis nustatyto nuotolio ir dėvėti kaukes. Iki vasaros tikimasi paskiepyti visus gyventojus. Jau pradeda įleisti patikrintus ir paskiepytus turistus, tai ekonomika pamažu ima atsigauti.


– Neseniai Amerika išgyveno prezidento rinkimus.

– Gyvenimas šalyje sustingo ir dėl praeitais metais vykusių rinkimų, ir dėl juos lydėjusio politinio cirko. Apstulbę skaitėme ir žiūrėjome žinias. Nereikėjo jokių teatrų, nes kiekvieną vakarą per žinias vyko tragikomedijos spektaklis.

O prieš prezidento inauguraciją vykęs Kapitolijaus užpuolimas mus visiškai pritrenkė. Negalėjome patikėti, kad tai įvyko Amerikoje. Labai išgyvename, supratę, kokią žalą tai padarė demokratijos sąvokai.

– Havajuose esate lietuvių bendruomenės pirmininkė. Kaip švenčiate Lietuvos valstybės atkūrimo šventę?

– Dabar čia gyvena apie 50 lietuvių – beveik visi jauni, atvykę jau iš Nepriklausomos Lietuvos. Mudu su vyru Audriumi esame patys vyriausi bendruomenės nariai. Per Vasario 16-ąją susirenkame, susinešame maisto, pabendraujame, pasidalijame žiniomis iš Lietuvos. Bet šiemet dėl pandemijos susibūrimą teko atidėti.

Pernai buvau paruošusi paskaitą apie emigracijas iš Lietuvos: apie tuos, kurie išvyko į Ameriką prieš Pirmąjį pasaulinį karą, apie tuos, kurie traukėsi į Vakarus po Antrojo pasaulinio karo, apie ištremtuosius į Sibirą ir partizanus.


Buvau atspausdinusi kiekvienos emigrantų bangos dainas ir jas kartu dainavome. Tokios dainos labai išryškina emigrantų jausmus ir išgyvenimus. Dabartiniams emigrantams buvo apie ką pamąstyti.

– Ko palinkėtumėte Vilkaviškio krašto žmonėms?

– Visada gražių ir prasmingų Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę menančių švenčių. Kol dar siautėja pandemija, linkiu sveikatos ir ištvermės. Užjaučiu visus, kurie nukentėjo, ir meldžiuosi, kad kuo greičiau grįžtų normalus gyvenimas.

Reikia neprarasti vilties ir tikėtis, kad po visų išbandymų būsime dvasia stipresni ir geriau įvertinsime mums dovanotą gyvenimą.



Galerija: Bradūnas




Publikuota: 2021-03-04 09:35:32

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai