|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Gyvenimas
Šeimenos seniūnijos seniūnas Gintas Bakūnas vis aplankydavo skurdžioje trobelėje gyvenusį Arvydą.Autorės nuotr. Eglė KVIESULAITIENĖ
Apie sunkiai susiklosčiusį Arvydo gyvenimą „Santakoje“ rašėme prieš trejus metus. Tada į žurnalistus kreipėsi Vilkaviškyje dirbantis antstolis Algimantas Maliukevičius. Teismo sprendimų vykdytojas tuomet į Arvydo namus, esančius Kumečių kaime (Šeimenos sen.), atvyko su tikslu jį iškeldinti. Tačiau pamačiusiam varganą būstą ir supratusiam, kad iš apgriuvusio nameliuko iškeldintas vyras visai pražus, antstoliui kilo dilema tarp profesinės pareigos ir žmogiškumo. Tada jis prašė žurnalistų kaip nors padėti bėdžiui, mat teisinė galimybė palikti namelį Arvydui buvo, jei vyras kreiptųsi į teismą ir susitvarkytų paveldėjimo dokumentus. Varganoje sodyboje Arvydas apsigyveno prieš du dešimtmečius, kai vyresnysis brolis, marijampolietis verslininkas, tėvams nupirko sodybėlę netoli Podvarko ežero. Tuomet suvirintojo darbo netekęs Arvydas grįžo gyventi pas tėvus. Kol tėvai buvo gyvi, šeima pragyveno iš jų pensijos, o kai mirė, Arvydas liko be pajamų. Tačiau valstybės pagalbos jis neprašė, vertėsi pats kaip sugebėjo – žuvaudavo, grybaudavo, darže ką užsiaugindavo, poilsiautojų paliktus butelius susirinkdavo. Taip ir gyveno. Net moteriškę prasigyveno, gaunančią 187 eurų pensiją. Tiesa, tokios sumos dviem žmonėms buvo mažai, tačiau didelių poreikių jiedu ir neturėjo – skurdi buitis ir apgriuvę kampai liudijo, kad jiems gerai taip, kaip yra. Daugeliui Arvydo buities nemačiusių žmonių būtų sunku įsivaizduoti, kad XXI amžiuje, Europos viduryje, dar įmanoma taip gyventi. Tačiau savo noru bėdžiumi pavirtęs vyras dėl buities nesuko galvos, kaip ir dėl to, kad teisiškai jis nėra trobelės savininkas. Taigi brolio vardu registruotas namelis šiam mirus ir neatsiradus paveldėtojų automatiškai tapo valstybės nuosavybe, tad Turto bankas susirūpino jį perimti. O tada paaiškėjo, kad bešeimininkis pastatas turi šeimininkus – tiksliau žmones, kurie jame gyvena. Pasiūlyta galimybe kreiptis į teismą dėl turto paveldėjimo dokumentų sutvarkymo Arvydas suabejojo. Jis prisipažino neturįs net asmens dokumento, jau nekalbant apie padorius drabužius, kuriuos reikėtų apsirengti vykstant į teismą. Iš žurnalistų sužinoję apie bėdoj paskendusį savo gyventoją, į pagalbą atskubėjo Šeimenos seniūnijos darbuotojai. Jie atgabeno vyrui drabužių, nuvežė į migracijos tarnybą asmens dokumento įgyti, užregistravo į darbo biržą, kad gautų bent pašalpą ar susirgęs būtų gydomas nemokamai. Vyrą priėmė ir Savivaldybės administracijos juristai. Jie suteikė nemokamą teisinę pagalbą, pažadėjo surašyti reikiamus dokumentus teismui, kad Arvydas kaip nors atsiteistų namą ir nebūtų iškeldintas į gatvę. Taigi pirmas susitikimas su antstoliu pakeitė Arvydo gyvenimą į gerąją pusę: vyras jau turėjo nuolatinių pajamų, seniūnija atveždavo maisto davinį, paremontuodavo griūvančius kampus, skirdavo pašalpą vaistams įsigyti. Vyras prisipažino neturįs net asmens dokumento, jau nekalbant apie padorius drabužius. Tačiau jau tada buvo akivaizdu, kad Arvydas vargiai ieškos būdų susigrąžinti namus. O priežastis – ta pati: gerai taip, kaip yra. Tad visai natūralu, kad praėjus trejiems metams, šių metų sausio 13 dieną, į Arvydo namų duris vėl pasibeldė antstolis. Šįkart teismo sprendimų vykdytojas buvo nusiteikęs ryžtingai – iškeldinti Arvydą iš namų, nes žmogiškos pastangos rezultatų nedavė. Tačiau antstolis atvyko pačiu laiku – namuose temperatūra buvo nukritusi žemiau nulio, o Arvydas gulėjo leisgyvis, atšalusiomis galūnėmis, duso. Namuose buvo jau ne viena, o dvi moterys – kartu gyveno ir socialinį būstą kitame kaime turinti sugyventinės duktė. Tačiau abi moterys nematė reikalo pasirūpinti merdinčiu vyru. A. Maliukevičius iškvietė greitąją medicinos pagalbą, kuri leisgyvį vyrą nuvežė tiesiai į Kauno klinikas. Ten jam skubiai buvo atliktos kojos ir širdies kraujagyslių operacijos. Mėnesį praleidęs ligoninėje 64-erių vyras buvo išsiųstas reabilituoti sveikatą į Kulautuvos sanatoriją, kur taip pat praleido beveik mėnesį. Arvydas prisipažino, kad taip prabangiai, švariai ir šiltai jam dar niekada nebuvo tekę gyventi. Sanatorijos personalas buvo mandagus ir malonus. Kiek sustiprėjęs ligonis buvo pargabentas į gimtąjį rajoną, tačiau atgal į varganą būstą jo niekas nebegrąžino. Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus ir Šeimenos seniūnijos darbuotojai pasirūpino, kad vyras būtų apgyvendintas Gudkaimio kaimo bendruomenės savarankiško gyvenimo namuose, esančiuose Prapuolenių kaime. Pakalbintas Arvydas sakė, kad dabar gyvena gerai, viename kambaryje su bendraamžiu vyriškiu. Jiedu bendrauja, drauge gaminasi maistą, rūpinasi buitimi. Produktais pasirūpina savarankiško gyvenimo namų personalas, kuris prižiūri, padeda susitvarkyti, išsiskalbti drabužius, jei reikia, nuveža pas gydytojus ar į parduotuvę. Už komunalinius patarnavimus reikia susimokėti iš savo pensijos, kurią gauti Arvydui dokumentus sutvarkė socialiniai darbuotojai. Tiesa, kol kas Arvydas pinigų negavo, nes jo sąskaita areštuota dėl susikaupusių skolų. Tačiau kiti savarankiško gyvenimo namuose apsistoję vyrai kalbėjo, kad mokesčiai – nedideli, todėl pinigų prisitaupą net didesniems pirkiniams, tokiems, kaip televizorius. Tad dabartinio Arvydo gyvenimo net lyginti negalima su tuo, kokį turėjo anksčiau. Tad belieka tik pajuokauti: norint, kad gyvenimas pagerėtų, tereikia, jog tavimi susidomėtų antstoliai... Publikuota: 2021-04-07 09:38:36 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Apylygė politinė kova baigėsi Algirdo Butkevičiaus pergale * Taryba pritarė baseino statyboms * Pilviškiečio nesutarimus su gimnazija tenka spręsti ir pareigūnams Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|