„Santaka“ / „Poezija man – amžinas eksperimentavimas“ / Poezijos pavasaris

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Poezijos pavasaris

Dalinkitės:  


Gyvenimo kelyje Gražvydą Gavėną lydi kūryba ir kelionės.

Asmeninio albumo nuotr.


„Poezija man – amžinas eksperimentavimas“

Laima Vabalienė


„Niekada neišdavusiu poezijos“, – taip viename interviu „Santakoje“ buvo įvardytas Gražvydas GAVĖNAS. Vėl pasikalbėti su kraštiečiu, daugiau kaip porą dešimtmečių gyvenančiu Londone, dabar radosi dvi dingstys: esant toli nuo gimtinės išleista eilėraščių rinktinė „Švelni ilgesio tyla“ ir artėjantis Mažasis poezijos pavasaris.

– Balandžio mėnesį Vilkaviškio krašto kūrėjų eilėraščiai tarsi upeliai suteka į Mažojo poezijos pavasario prieglobstį. Tradicinis literatų sambūris jau atšventė savo 30-metį. Buvai pirmasis Mažojo poezijos pavasario laureatas. Ar meni, Gražvydai, savo „Pienes“ – eilėraštį, atnešusį nugalėtojo titulą, kitą poeziją, anuomet atgulusią į knygą „Suplyšę sekmadieniai“? Kokia buvo kūrybinio kelio pradžia?

– Laikas daug ką dėlioja į savo vietas, daug ką užneša užmaršties dulkės, bet kai kurių dalykų, įvykių mes niekuomet neužmirštame... Gerai prisimenu tą dieną. Buvo didžiulė staigmena, kai Vilma Anelauskienė uždainavo mano „Pienes“... Po „karūnavimo“ lekiojau padangėse, norėjosi padaryti kažką daugiau.


O kūrybinio kelio pradžia?.. Gal tai vasaros, praleistos Bartninkuose, vėliau Ožkabaliuose. Gamta, vienatvė ar dar kažkas pastūmėjo kurti. Pirmieji bandymai – košmaras, bet gal tas noras ieškoti ko nors nauja ir skatino jungti žodį prie žodžio, gaudyti skambesį, justi prasmę ir bandyti pasakyti, ką jaučiau...

– Mažąjį poezijos pavasarį kartu su „Santakos“ redakcija organizuoja rajono literatų klubas „Seklyčia“. Pats buvai vienas iš jo krikštatėvių – iniciatorius burti kūrybos „mėgintojus“, steigti klubą, kuris štai gyvuoja jau tris dešimtmečius?

– Mes labai dažnai su Andriumi Damušiu kalbėdavomės rašymo, poezijos, bendravimo temomis. Gal tai ir paskatino jungtis į klubą, juk būdavo literatūriniai skaitymai dabartiniame „Pegase“. Pamenu, kai pasiūliau, visi sutiko... Esu laimingas, kad ir toliau klubas egzistuoja, ir, tikiuosi, dar daug metų gyvuos, nes kūrybingi poezijos mylėtojai klubą veda per kasdienybės labirintus. Tai juk gėris, o gėris nemiršta.

– Ar nesijauti dabar vienas su savo mūzomis, kūrybiniais ieškojimais? Kam angliakalbėje šalyje įdomi lietuviška poezija?


– Kūrybai reikia tam tikros terpės, tokie literatūros klubai labai reikalingi. Ypač jaučiu tai gyvendamas kitakalbėje visuomenėje.

Gyvenu Londono pietryčiuose, kur lietuvaičių labai nedaug ir jie nelabai bendraujantys. Amžiaus skirtumas daro savo. Jaunesniems – kiti reikalai, kiti rūpesčiai, tad su tautiečiais daugiausiai bendrauju interneto erdvėje. Mano eilėraščių galima paskaityti feisbuke arba kaip verčiama – veidaknygėje. Linksmas žodis, ar ne?!

– Tarp „Suplyšusių sekmadienių“ ir „Švelnios ilgesio tylos“ – netrumpas laiko tarpas.

– Rimčiau prie kūrybos sugrįžau gal prieš 3–4 metus. Tai buvo minčių užrašymo šiukšlynas. Mintys visuomet kirbina smegenis, tik esu šiek tiek prie tinginio, kad jas surašyčiau. Šį kartą nugalėjau save...

Nuolatinis žodžių jungimo būdas, pastovus eksperimentavimas mane seka tikriausiai visą laiką. Nežinau, ar tai duoda ką nors nauja, ar ne. Ne man spręsti.

Viena gera draugė menininkė Virginija sakė, kad aš aplenkiau laiką. Net baisu rimtai pagalvoti!.. Žinau viena: jei pradėsiu galvoti, kad gerai rašau, aš – žuvęs. Tai bus pabaiga, nes jei nori ką nors daugiau atiduoti, gal ir turėdamas savyje šiokią tokią gyslelę, niekada negali nusiraminti. Klaidžiojimas, nuolatinis ieškojimas – tai ta energija, kuri leidžia kurti. Gal todėl ilgai tylėjau, kad susigaudyčiau savy, aplink save...


– Ar lengvai gimsta eilėraštis? Iš kur ateina stimulas, poreikis pirmajai jo eilutei rastis?

– Esu paprastas Suvalkijos vaikis, užaugęs ant „bruko“. Man poezija – tai lyg noras perteikti jausmus savita žodžių išraiška. Žodžiai ateina bet kuriuo metu: klausantis muzikos, žiūrint filmą, tiesiog einant gatve... Pavyzdžiui: „Mano dienos ir metai nunešti ir sugrąžinti ant paukščio sparnų.“ Tik labai daug tokių minčių nuplaukė į nežinomybę – kasdienė rutina, darbas neleido labai daug atsipalaiduoti, susikaupti tam, ką norėjau daryti savo gyvenime. Dabar, būdamas pensijoje, galėsiu bandyti prisivyti tai, ką palikau nepadaręs. Gal kažkiek ir spėsiu...

– Išvažiuoti į Angliją ryžaisi peržengęs keturiasdešimtmetį.

– Vilkaviškį palikau 45 metų, bijodamas, kad galiu svetimoje šalyje nepritapti, bet realybė pasirodė kitokia. Nereikia bijoti keisti gyvenimo bet kokiame amžiuje, jei to labai nori. O aš norėjau pamatyti, kaip žmonės gyvena pasaulyje...

Dabar jau dirbu tik keturias dienas per savaitę, ir tai neilgai. Esu stalius, kuris atlieka paskutinius darbus prieš apartamentų atidavimą parduoti. Per du dešimtmečius Anglijoje teko staliauti nemažai, bet įsimintiniausias – angliškų alubarių remontas. Tai labai kūrybinis darbas. Teko apkeliauti nemažą Didžiosios Britanijos teritoriją: Anglijos šiaurę, Škotiją, pietvakarinį kraštą. Man labai keista girdėti kalbant, jog Anglijoje nieko įdomaus nėra. Dažniausia taip pasakoja nieko daugiau, tik darbą ir namus tematę žmonės.

– Ar lengvai Londonas tapo vieta, kurią vadini savo namais?

– Londonas, kaip ir visi kiti didieji miestai, turi savitumą. Man jis tapo savu kaip Vilnius, kur gali kiekvieną kartą atrasti vis dar nematytų vietų. Jis toks paprastas ir jaukus su savuoju šurmuliu, tyliais skersgatviais ir užslėptais parkeliais. Tai tave pakylėja, atitolina nuo kasdienės rutinos.

Dar aš labai mėgstu keliauti. Esu apsukęs daugelį Europos kampelių. Ir JAV ne kartą teko pabuvoti. Bet jei kas paklaustų, koks miestas artimiausias, nedvejodamas sakau – Paryžius... Tas dvasios jutimas, ta erdvė ir žaluma, gatvelių raizgalynė, kavinukės ir atmosfera yra nepakartojami, o vakaras, praleistas Šventosios Širdies bazilikos papėdėje, – tikra palaima.

– Netolimuose tavo planuose – dar viena poezijos rinktinė. Gal tai bus lauktuvės kraštiečiams grįžtant aplankyti gimtojo Vilkaviškio? Būtų visai smagu surengti literatūrines sutiktuves tavo mėgtoje vietoje – dabar vis labiau gražėjančiame miesto sode.

– Labai norėtųsi pabaigti sudėlioti ir trečią knygelę, bet jaučiu, kad greit nesuspėsiu. Gal ir geriau – eilėraščiai susigulės, praeis pro laiko girnas, bus ramesni. Kaip ir „Švelni ilgesio tyla“, nes ir aš tapau ramesnis.


Dar dirbu prie senos svajonės – „Gyvenimo po klevu“ – prozos, kuri jau ne vienus metus vedžioja mane kaip nori. Sunku ją pažaboti pagal savo matymą, tad apie tai nieko nenoriu sakyti. Tai tik pradėtas projektas.

O miesto sodas mane labai suintrigavo. Pildosi vaikystės svajonė – atgimęs miesto sodas ir pasivaikščiojimo takas. Apie jį pirmąkart išgirdau būdamas gal kokios keturiolikos. Štai koks ilgas svajonės kelias...

– Artėja Mažasis poezijos pavasaris. Ar galime tikėtis jam skirto tavo eilėraščio?

– Nežinau, nelabai man sekasi proginiai eilėraščiai, bet jei išplauks mintis, būtinai parašysiu...



Publikuota: 2021-04-09 10:39:25

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai