|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Lietuvių tautinis šokis.
Prieškarinėje Lietuvoje gyveno įvairiausių tautybių žmonės, tačiau ieškant lietuviškumo ir skatinant keliones po Lietuvą šaltiniuose apie Sūduvą buvo atsiliepiama taip: „Jei jūs apkeliausit visą Lietuvą skersai ir išilgai, turėsit pripažinti, kad Suvalkija yra pats lietuviškiausias kraštas.“
Kodėl gimė toks teiginys? Gal todėl, kad kitur, pavyzdžiui, Latvijos pasienyje, lietuviai perimdavo „braliukų“ tarmę ir žodžius, okupuotame Vilniuje – pasiduodavo lenkų įtakai.
Suvalkiečiams tokių problemų neiškildavo. Gyvendami pasienyje su Vokietija ir vystydami prekybą jie priversdavo arijus išmokti keletą lietuviškų žodžių. Vokiečiai, nenorėdami nutraukti ryšių, stengdavosi įtikti užsispyrusiems sūduviams.
Suvalkiečių charakterio savybės buvo pastebimos jau labai seniai. Teigiama, kad tyla ir ramybė vyraudavo net ir susirinkus didelei sūduvių grupei. Buvo juokaujama, kad suvalkiečiai kalba keistai tyliau nei visi kiti. Jų žodžius lydi melancholija, o emocijų kalbančiųjų veiduose klausytojui įžvelgti visai neįmanoma.
Tačiau sakyti, kad suvalkiečio temperamentas labai jau ramus, negalima. Pasak šaltinių, sūduviai „moka greit užsigauti ir tada kalbos tonas labai pasikeičia. Kol suvalkietis neužpykęs – kalba viską apgalvodamas, bet išerzintas metasi į kraštutinumus.“ Prieškariu buvo pabrėžiama, kad suvalkietis labai aktyvus ne tik savo, bet ir kaimyno kieme.
Suvalkija buvo labai tyli dirbdama, bet vakarais sodybose skambėdavo dainos. Visas kaimas dainuodavo iki pat vėlumos. Į vieną didelį kiemą susirinkdavo senoji ir jaunoji karta, o dainos aidas nuvilnydavo per keletą kaimų. Daina žmones atgaivindavo, daina ir sustiprindavo.
„Žuvies“ balsų savininkai iš dainuojančių būrio buvo griežtai vejami lauk. Turėdavo tyliai sėdėti kamputyje ir vos girdimai dainuojantiesiems pritarti. Kaimas blogo dainavimo labai neapkęsdavo.
Kelyje Kaunas–Marijampolė–Vilkaviškis buvo daugybė pakelėse linguojančių vėjo malūnų. Pabrėžiama, kad vandens ar garo malūnai čia – retenybė. Suvalkijoje – mažai upių, todėl malant grūdus į pagalbą tekdavo pasitelkti vėją. Malūnų šeimininkai – ramūs ir tylūs seneliai. Miltuotais veidais jie tempdavo javų maišus į antrą malūno aukštą, su pypke dantyse skųsdavosi silpnu vėju, tačiau pabrėždavo, kad svarbu ne didelis uždarbis, o geras sumalimas.
Tarp Marijampolės ir Vilkaviškio esančiame Oranų kaime prieškariu gyveno Bronius Griška. Čerpinis jo trobos stogas puošė visą kaimą. Aplink trobą buvo didelis sodas, o obuolių šakos lūždavo nuo vaisių. Karvės obuolius nuo vaismedžio kramtydavo atsistojusios.
Bulvės žydėjo Oranų kaimo ūkininkų laukuose. Virš rugienų skraidydavo balti, tankūs voratinkliai. Rugienose žioplinėjo būriai baltų žąsų. Bulvėmis ir grūdais nupenėtos kiaulės liudijo buvus gerą suvalkiečio ūkininko laukų derlių.
Niekur kitur nebuvo rudenį tiek daug dirbama kaip Suvalkijoje. Ir viskas dėl cukrinių runkelių. Prieškaryje jais buvo apsodinti ištisi laukai. Su mašinomis jų nurinkti buvo neįmanoma, viską tekdavo daryti rankomis.
Atėjus bobų vasarai sūduvių laukuose knibždėdavo moterys, merginos ir mergaitės. Tiek senutės, tiek jaunos, tiek studentės, tiek ponios šurmuliuodavo kaip skruzdėlės gramdydamos žemes nuo runkelių.
Suvalkijoje vasaros dienomis daugiausiai dirbdavo vyrai. Moterys jiems tik padėdavo. Darbo pasiskirstymas apsiversdavo aukštyn kojom atėjus bobų vasarai. Tuomet jau vyrai likdavo tik pagalbininkai. O derlinguose Sūduvos cukrinių runkelių laukuose galima buvo girdėti tik moteriškus klegesius. O kur dar nenukastos bulvės, nevalyti kopūstai, burokai, morkos...
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Prieškarinėje Lietuvoje gyveno įvairiausių tautybių žmonės, tačiau ieškant lietuviškumo ir skatinant keliones po Lietuvą šaltiniuose apie Sūduvą buvo atsiliepiama taip: „Jei jūs apkeliausit visą Lietuvą skersai ir išilgai, turėsit pripažinti, kad Suvalkija yra pats lietuviškiausias kraštas.“ |
Kodėl gimė toks teiginys? Gal todėl, kad kitur, pavyzdžiui, Latvijos pasienyje, lietuviai perimdavo „braliukų“ tarmę ir žodžius, okupuotame Vilniuje – pasiduodavo lenkų įtakai.
Suvalkiečiams tokių problemų neiškildavo. Gyvendami pasienyje su Vokietija ir vystydami prekybą jie priversdavo arijus išmokti keletą lietuviškų žodžių. Vokiečiai, nenorėdami nutraukti ryšių, stengdavosi įtikti užsispyrusiems sūduviams.
Suvalkiečių charakterio savybės buvo pastebimos jau labai seniai. Teigiama, kad tyla ir ramybė vyraudavo net ir susirinkus didelei sūduvių grupei. Buvo juokaujama, kad suvalkiečiai kalba keistai tyliau nei visi kiti. Jų žodžius lydi melancholija, o emocijų kalbančiųjų veiduose klausytojui įžvelgti visai neįmanoma.
Tačiau sakyti, kad suvalkiečio temperamentas labai jau ramus, negalima. Pasak šaltinių, sūduviai „moka greit užsigauti ir tada kalbos tonas labai pasikeičia. Kol suvalkietis neužpykęs – kalba viską apgalvodamas, bet išerzintas metasi į kraštutinumus.“ Prieškariu buvo pabrėžiama, kad suvalkietis labai aktyvus ne tik savo, bet ir kaimyno kieme.
Suvalkija buvo labai tyli dirbdama, bet vakarais sodybose skambėdavo dainos. Visas kaimas dainuodavo iki pat vėlumos. Į vieną didelį kiemą susirinkdavo senoji ir jaunoji karta, o dainos aidas nuvilnydavo per keletą kaimų. Daina žmones atgaivindavo, daina ir sustiprindavo.
„Žuvies“ balsų savininkai iš dainuojančių būrio buvo griežtai vejami lauk. Turėdavo tyliai sėdėti kamputyje ir vos girdimai dainuojantiesiems pritarti. Kaimas blogo dainavimo labai neapkęsdavo.
Kelyje Kaunas–Marijampolė–Vilkaviškis buvo daugybė pakelėse linguojančių vėjo malūnų. Pabrėžiama, kad vandens ar garo malūnai čia – retenybė. Suvalkijoje – mažai upių, todėl malant grūdus į pagalbą tekdavo pasitelkti vėją. Malūnų šeimininkai – ramūs ir tylūs seneliai. Miltuotais veidais jie tempdavo javų maišus į antrą malūno aukštą, su pypke dantyse skųsdavosi silpnu vėju, tačiau pabrėždavo, kad svarbu ne didelis uždarbis, o geras sumalimas.
Tarp Marijampolės ir Vilkaviškio esančiame Oranų kaime prieškariu gyveno Bronius Griška. Čerpinis jo trobos stogas puošė visą kaimą. Aplink trobą buvo didelis sodas, o obuolių šakos lūždavo nuo vaisių. Karvės obuolius nuo vaismedžio kramtydavo atsistojusios.
Bulvės žydėjo Oranų kaimo ūkininkų laukuose. Virš rugienų skraidydavo balti, tankūs voratinkliai. Rugienose žioplinėjo būriai baltų žąsų. Bulvėmis ir grūdais nupenėtos kiaulės liudijo buvus gerą suvalkiečio ūkininko laukų derlių.
Niekur kitur nebuvo rudenį tiek daug dirbama kaip Suvalkijoje. Ir viskas dėl cukrinių runkelių. Prieškaryje jais buvo apsodinti ištisi laukai. Su mašinomis jų nurinkti buvo neįmanoma, viską tekdavo daryti rankomis.
Atėjus bobų vasarai sūduvių laukuose knibždėdavo moterys, merginos ir mergaitės. Tiek senutės, tiek jaunos, tiek studentės, tiek ponios šurmuliuodavo kaip skruzdėlės gramdydamos žemes nuo runkelių.
Suvalkijoje vasaros dienomis daugiausiai dirbdavo vyrai. Moterys jiems tik padėdavo. Darbo pasiskirstymas apsiversdavo aukštyn kojom atėjus bobų vasarai. Tuomet jau vyrai likdavo tik pagalbininkai. O derlinguose Sūduvos cukrinių runkelių laukuose galima buvo girdėti tik moteriškus klegesius. O kur dar nenukastos bulvės, nevalyti kopūstai, burokai, morkos...
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Publikuota: 2021-04-26 09:28:25
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|