Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Žemės ūkis

---

„Vilkaviškio krepšinio klubo „Perlas“ apranga puikiai tinka ir dirbant ūkyje“, – šypsojosi Vaidas Matukaitis.

Autoriaus nuotr.

Karklinių kaimo (Keturvalakių sen.) ūkininkas Vaidas Matukaitis – puikus jaunosios žemdirbių kartos pavyzdys. Vyras investuoja ne tik į žemes, bet ir į dirvožemio kokybės gerinimą, semiasi žinių bei patirties įvairiuose seminaruose, darbų procese naudoja pažangiausias technologijas.

Varomoji jėga

Per 200 ha valdantis V. Matukaitis stengiasi neatsilikti nuo naujausių žemės ūkio technologijų. Neseniai jis įsigijo juostinę sėjamąją, leidžiančią suberti javų bei rapsų sėklas tiesiai į ražienas. Vyras jau kurį laiką naudoja ir išmanųjį purkštuvą, kuris ne tik padeda sutaupyti chemikalų atsargas, bet ir paskirsto juos tiksliai taip, kaip reikia augalams. Augančius pasėlius vyras stebi ir nuo žemės, ir iš oro. Ūkininkas jau ne vienus metus, reikalui esant, į dangų kelia droną. Jo teigimu, bepilotis orlaivis dažniausiai praverčia siekiant įvertinti pasėlių būklę ar po įvairių gamtos stichijų nustatyti patirtus nuostolius.

Šiais metais V. Matukaitis žada atlikti visų savo turimų sklypų žemės tyrimus. Gavęs rezultatus, jis dar geriau žinos, ką ir kuriuose plotuose reikia daryti, siekiant pagerinti dirvos kokybę.

Nors ūkyje pakanka technikos, o žemės plėtra vyksta natūraliai, ne materialūs turtai karkliniškiui yra svarbiausi. Pokalbio metu vyras ne kartą pabrėžė, kad jo varomoji jėga – šeima. Prieš porą mėnesių žmona Jolita Vaidui padovanojo brangiausią dovaną – dukrytę Beatą. Pora jau augina ir du sūnus – Luką bei Joną.

„Turiu nuostabią šeimą, kuri leidžia nenukabinti nosies, jei kas ūkyje nesiseka. Ar norėčiau, kad vaikai sektų mano pėdomis? Tai priklausytų nuo to, ką aš jiems galėčiau palikti. Nenoriu jų perspausti. Svarbiausia, kad jie būtų laimingi dėl savo pasirinkimų. Nors dėl ūkio darbų nelieka tiek laiko šeimai, kiek galbūt norėtųsi, kasdien vis tiek stengiamės daug kalbėtis, norime žinoti viską vieni apie kitus. Manau, jog tai – labai svarbu“, – sakė V. Matukaitis.

Patirtis užsienyje

Nuo 2005-ųjų ūkininkaujantis karkliniškis iš pat pradžių žinojo, kad reikia plėsti žemes, būtina „auginti“ ūkį. Nemažai sėkmingo ūkininkavimo patirties jis pasisėmė dirbdamas Danijos ir Norvegijos ūkiuose. Užsienyje įgytas žinias bei supratimą vyras itin vertina. Jam bene didžiausią įspūdį paliko skandinavų požiūris į žmogų.

„Danijoje dirbau audinių fermoje, o Norvegijoje – gyvulininkystės ūkyje. Itin sužavėjo šeimininkų požiūris į darbuotojus. Mums buvo sudarytos puikios gyvenimo ir darbo sąlygos, per pertraukėles galėdavome vaišintis picomis, sūriais ir kitais užkandžiais. Danijoje specialiai darbuotojams buvo įrengta keturračių trasa, kuria nevaržomai galėdavome naudotis laisvu laiku. Tiek vienur, tiek kitur buvo daroma viskas, kad ūkyje dirbantys žmonės jaustųsi gerai. Darbuotojai buvo gerbiami, jais pasitikima“, – pasakojo V. Matukaitis.

Skandinavijoje įgytą patirtį jis stengiasi pritaikyti ir Lietuvoje. Vyras visuomet akcentuoja pagarbius santykius su aplinkiniais.

Keturvalakių seniūnijoje žemės itin geros, o norinčiųjų jas dirbti netrūksta. Vaidas svarstė, kad jei žemių savininkai paprašytų, jis greičiausiai sutiktų nuomos mokestį sumokėti 1–2 metus į priekį, tačiau iki šiol to niekas nereikalavo. Anot jo, taip savotiškai apsidraustų abi pusės.

Kitiems nereikėjo

Karkliniškis pasakojo, kad sunkiausias buvo pirmasis ūkininkavimo dešimtmetis. Siekdamas dar labiau išplėsti valdas, vyras buvo priverstas supirkinėti tas žemes, kurių kitiems nereikėjo – apleistas, apaugusias brūzgynais bei krūmais. Dabar kai kas jau pavydžiai žiūri į pavyzdingai dirbamas Vaido Matukaičio teritorijas, tačiau ūkininkui prireikė nemažai pastangų, kol jos buvo sutvarkytos.

„Kai kurie vyresni žemdirbiai po kolūkių griūties susirinko geriausias bei našiausias žemes ir per ilgą laiką išaugo į didelius pramoninius ūkius. Jie neturėjo tokios konkurencijos, kokia tarp ūkininkų yra šiandien. Galbūt dėl to kai kurie iš jų dabar nesiskaito su aplinkiniais, iš aukšto žiūri į kitus. Manau, jog tokie žmonės žemina ūkininko vardą. Kad ir kokie būtų pasiekimai, būtina išlaikyti žmogiškumą“, – pabrėžė pašnekovas.

Turiu nuostabią šeimą, kuri leidžia nenukabinti nosies, jei ūkyje kas nors nepasiseka.

Bendraujant su Vaidu tampa akivaizdu, kad žemės ūkyje jis jaučiasi it žuvis vandenyje. Karkliniškis neslepia, kad ši veikla jam labai patinka, o pats geriausiai pailsi važinėdamas po savo laukus, žemės ūkio temomis diskutuodamas su kitais ūkininkais. Vyras turi nemažai žemdirbių draugų, kurie ūkyje prireikus bet kada jam galėtų ištiesti pagalbos ranką. Vaidas ir pats visada yra pasiryžęs pagelbėti bičiuliams. Anot jo, tokie santykiai – labai svarbūs.

Atnaujina žinias

Vaidas nuolat stengiasi atsinaujinti turimas žinias. 2011 m. jau ūkininkaudamas jis universitete nusprendė įgyti agronomo specialybę. Karkliniškis suprato, kad neužtenka konsultantų pagalbos, jis ir pats nori žinoti, kaip matuojama žemės temperatūra, kaip įsikrūmija augalai, kokios ligos juos puola, kada pasėlius verta purkšti, o kada ne, ir pan.

„Galbūt visą šią informaciją būčiau radęs ir knygose, tačiau man labai svarbūs santykiai tarp žmonių, užmegzti kontaktai. Net ir šiandien, prabėgus ne vieniems metams po studijų, galiu paskambinti ir pasikonsultuoti su bet kuriuo buvusiu dėstytoju ar kurso draugu. Dėl tos pačios priežasties stengiuosi dalyvauti ir žemdirbiškuose seminaruose. Kažko naujo juose dažniausiai nesužinau, tačiau užmezgamos pažintys bei kylančios diskusijos yra net svarbiau už visa tai. O jei per seminarą dar išgirstu bent 2–3 sakinius naudingos bei iki tol negirdėtos informacijos – būna išvis puiku“, – kalbėjo ūkininkas.

Daugkartinis čempionas

V. Matukaitis iki šiol sėdavo javus, rapsus bei kukurūzus, o nuo šių metų su žmonos broliu Andriumi Merkevičiumi nusprendė kelių hektarų plote pasodinti ir žiedinių kopūstų.

Paklaustas, ar niekada nemąstė apie gyvulininkystės ūkio įkūrimą, vyras atsakė neigiamai. Jo teigimu, mažiausiai dešimtmetį ši žemės ūkio šaka jau yra „nupjauta“. Oriai gyvena tik tie gyvulių augintojai, kurie patys perdirba savo produkciją. Žemdirbys juokavo, kad jam pakanka vargo ir augalininkystės ūkyje.

Nors praėję metai tiek Vaidui, tiek kitiems ūkininkams buvo gana sėkmingi, tačiau prieš tai keli sezonai vertė ne vieną iš jų griebtis už galvų. Supratęs, kad orai Lietuvoje tampa vis sunkiau prognozuojami, karkliniškis šį pavasarį nuo galimų rizikų apdraudė visus savo pasėlius.

Įprastai ūkyje Vaidas dirba su tėčiu Emigijumi. Tik sezoniniams darbams vyrai kviečiasi pagalbininkų. V. Matukaitis pasakojo, kad sykiais tarp dviejų skirtingų kartų atstovų kyla tam tikrų požiūrių skirtumų, tačiau kompromisą rasti dažniausiai pavyksta.

Vaidas sukasi ne vien savo ūkyje. Jis – aktyvus Karklinių kaimo bendruomenės, Vietos veiklos grupės, Lietuvos ūkininkų sąjungos narys.

Dar visai neseniai V. Matukaitį buvo galima išvysti ir rajono krepšinio aikštelėse. Jis – daugkartinis rajono pirmenybių „Santakos“ laikraščio taurėms laimėti aukščiausiosios lygos čempionas. Anksčiau varžovai retai rasdavo „priešnuodžių“ Vaido žaidimui. Jo apdovanojimų kolekcijoje gausu ne vien komandinių, bet ir asmeninių prizų, skirtų geriausiam varžybų žaidėjui.

Paklaustas, kuris apdovanojimas kelia maloniausius prisiminimus, V. Matukaitis teigė nenorintis jų sureikšminti. Vyrui daug svarbiau už prizus – laikas, praleistas su komandos draugais.

Šiuo metu Vaidas kamuolį dažniausiai pamėto jau tik kieme. Karkliniškis juokavo, kad laukia, kol pagal amžių jam bus leidžiama dalyvauti veteranų pirmenybėse. Nors aktyviai nežaidžia, nuo krepšinio reikalų jis nėra atitrūkęs. Vyras aktyviai seka Vilkaviškio „Perlo“ komandos situaciją, stebi jos rungtynes, džiaugiasi ekipos pergalėmis ir liūdi dėl krepšininkų pralaimėjimų.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---