„Santaka“ / Įkyrus svečių raginimas valgyti buvo laikomas vaišingumo ženklu / Istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda mūrinį namą su daliniais patogumais Kybartuose (ūkiniai pastatai, raudonų čerpių stogas, 15 a sklypas, 18 000 Eur). Tel. 8 650 64 887.
Galioja iki: 2022-05-21 13:08:14

Parduoda vasarines padangas 185/70 R14, diskinį pjūklą, naują elektrinį masažinį čiužinį WELLNEO 3x1. Tel. 8 670 49 964.
Galioja iki: 2022-05-26 08:16:16



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

Dalinkitės:  


Tarpukario Lietuvos miestelio krautuvė.

Įkyrus svečių raginimas valgyti buvo laikomas vaišingumo ženklu


Anot šaltinių, mūsų protėvių šeimose pagal tradiciją valgį gamindavo motina. Nepaisant to, kad mama turėjo suaugusias dukras, tačiau jos vasarą eidavo dirbti lauko darbų. Žiemą ausdavo ir verpdavo.

Mūsų senoliai paprastai valgydavo tris kartus per dieną. Pusryčiai buvo valgomi ne prieš einant į darbą, o jau kurį laiką padirbėjus. Todėl visos dienos darbas buvo dalijamas į tris dalis: nuo darbo pradžios iki pusryčių, nuo pusryčių iki pietų ir nuo pietų iki vakarienės.

Užnemunės regione sūduviečiai pusryčiams labiausiai mėgo raugintų burokų ir kopūstų sriubas. Barščiai, kaip vienas pagrindinių protėvių šeimos valgių, buvo minimi jau XIX amžiuje. Barščius virdavo su kiauliena, aviena ir veršiena. Tokią sriubos lėkštę pusryčiams duodavo kartu su karštomis šutintomis bulvėmis. Kartais pusryčiams duodavo ir mėsos. Reikėtų pabrėžti, kad pusryčiai buvo laikomi sočiausiu dienos valgiu, pietūs – jau mažiau sotūs, o vakarienė – dar silpnesnė.

Sūduvoje pietūs nebuvo atskirai verdami. Buvo duodama tai, kas liko nuo pusryčių. Kad sriuba neatvėstų, ji buvo laikoma krosnyje. Arba specialiai pašildoma pakartotinai.


Kartais pietums virdavo bulvienę, į kurią dėl tirštumo įpildavo miltų arba kruopų, kartais ją paskanindavo taukine. Taukinė – tai kartu su prieskoniais išmaišyti nelydyti taukai. Taip pat pietums patiekdavo įvairių virtinių su varške, mėsa, lašiniais.

Vakarienei valstiečiai dažniausiai virdavo pieniškas sriubas, tarp kurių pirmą vietą užėmė kukulaičių sriuba, kurią Aukštaitijoje vadino zacirka. Taip pat virdavo pieniškas miežinių arba kvietinių kruopų sriubas. Prasidėjus bulviakasiui mėgstamas vakarienės patiekalas buvo kleckynė – pieniška tarkuotų bulvinių kukulių sriuba. Kartais vakarui patiekdavo ir išvirtų nuskustų bulvių, kurias dažniausiai valgydavo su rūgusiu arba saldžiu pienu.

Mūsų protėvių maisto racionui turėjo įtakos metų laikas. Pavasarį sriubas šeimininkės virdavo iš rūgštynių, dilgėlių, balandų. Sunkus metų mėnuo buvo liepa. Tuomet praėjusių metų maisto atsargos jau būdavo pasibaigusios, o šviežių dar nebūdavo.

Vasaros metu tarp pietų ir vakarienės buvo duodami pavakariai. Pagal tradiciją jie prasidėdavo gandrui atskridus ir pasibaigdavo jam išlėkus. Pavakariams duodavo saldaus pieno su duona, sūriu, kartais tiesiog iškepdavo blynų. Darbininkams pavakarius visada atnešdavo į lauką.


Rugiapjūtės ir mėšlavežio darbų metu darbininkams duodavo užvalgyti priešpusryčių – duonos su sūriu ir blynų. Tokiu būdu vasarą valgyti patiekdavo net penkis kartus per dieną. Tačiau nepamirškime, kad XIX a. lietuvių ūkininkų darbo diena tęsėsi nuo saulėtekio iki sutemų.

Žiemą dažnai buvo verdamos raugintų kopūstų ir burokų (barščių) sriubos, pavasarį ir vasarą – rūgštynių, burokėlių stiebų sriubos.

XX a. pradžioje (nuo 1900 m.) išnyko kai kurie senoviški valgiai. Sūduvoje pusryčiams vietoje sriubų imta naudoti kavą, arbatą su duona ir lašiniais. Šeimininkės pradėjo kepti kiaušinienę. Tam įtakos turėjo ir nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940) populiarėjantys šeimininkavimo kursai. Neturtingų ūkininkų moterys buvo mokomos iš tų pačių produktų ruošti kuo įvairesnį maistą.

Darbo dienomis ūkininkų šeima valgė toje pačioje patalpoje, kur maistas buvo gaminamas. Ši patalpa Užnemunėje vadinosi kuknia. Susėdimo už stalo tvarka buvo tradicinė – kiekvienas šeimos narys turėjo įprastą savo vietą: šeimininkas sėsdavo stalo gale, palei sieną, šeimininkė – arčiausiai prie viryklos buvusioje stalo pusėje.


Protėviai prausdavosi ne tuoj atsikėlę, o tik prieš pusryčius. Prieš kitus valgymus tik nusimazgodavo rankas. Šeimai bevalgant atėjęs žmogus buvo kviečiamas prie stalo, o iš toliau atvykęs svečias netgi buvo sodinamas į šeimininko vietą.

Visoje Lietuvoje, ne tik Sūduvoje, buvo žinomas toks paprotys: prieš valgant kokį naują tais metais pirmą kartą patiektą valgį vyresnysis šeimos narys rėždavo su šaukštu jaunesniam namiškiui į kaktą ir sakydavo: „Naujiena!“

Dar XIX a. pabaigoje mūsų protėviai valgė iš bendrų indų. Vyravo mediniai šaukštai, o šakučių ir peilių nenaudojo. Vėliau pradėta valgyti iš atskirų indų – dažniausiai molinių ar emaliuotų skardinių. Ant stalo mediniai šaukštai buvo padedami vienoje krūvoje ir kiekvienas išsirinkdavo saviškį.

Visuose šaltiniuose minimas lietuvių vaišingumas. Atvykusį svečią ūkininkas priimdavo kuo nuoširdžiausiai: vesdavosi į geruosius kambarius, sodindavo stalo kertėje, pačioje garbingiausioje vietoje. Pirmąsias greitomis svečiui paruoštas vaišes sudarė nekasdieniški valgiai: kiaušinienė, dešra, skilandis, sūris, medus, degtinė, naminis alus. O primygtinis raginimas valgyti buvo laikomas vaišingumo ženklu. Apie gerai parengtas vaišes, kur šeimininkas svečių pakankamai neragindavo, buvo sakoma: „Visko buvo, tik raginimo pritrūko.“



Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas



Publikuota: 2021-05-06 09:03:28

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Įžuvino Vištyčio krašto ežerus
* Vasaros kelionės po Vilkaviškio rajoną – su prizais ir degustacijomis
* Paramos koncerte surinktos lėšos bus skirtos Lietuvos ir Ukrainos vaikams
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip reikėtų pavadinti mūsų etnografinį regioną?
Suvalkija.
Sūduva.
Užnemune.
Dar neturiu nuomonės.
Man tai nerūpi.



Kalbos patarimai

Kada negerai „nukreipti“?
Veiksmažodis nukreipti nevartotinas reikšme „siųsti“. Taigi ne nukreipti į kursus, o siųsti į kursus, ne nukreipti pas kitos srities gydytoją, o nusiųsti pas kitos srities gydytoją.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2022 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas