|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda 2 kambarių tvarkingą vidinį butą Maironio g., Vilkaviškyje (49 m², IV a., namas renovuotas, pilnai išmokėta renovacija, langai plastikiniai, pakeisti radiatoriai, įstiklintas balkonas, kambariai nepereinami, durys šarvuotos, dvigubos, signalizacija, 56 000 Eur). Tel. 0 614 82 403.
Galioja iki: 2024-10-19 16:04:57
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimo būdas
|
|
|
Algimanto Antano Greimo sodyboje auga trys skirtingų veislių magnolijos.
Autorės nuotr.
Eglė MIČIULIENĖ
Virš namų stogų platų vainiką iškėlusi didžiulė magnolija, per visą kiemą ilgiausias šakas it rankas ištiesęs senas uosis – tikras gamtos grožis, puošiantis buvusio Seimo nario, rajono Savivaldybės mero Algimanto Antano Greimo sodybą Kisiniškių kaime. Jos aplinkai puoselėti buvęs politikas dabar gali skirti didžiąją laiko dalį.
Skaičiuoja pusšimtį metų
Prasiautė vėjas su lietumi. Dangus giedrijasi, pro debesų plyšius kyščiojantys saulės spinduliai džiovina šalnų ir audros išsigandusius baltus magnolijos žiedus.
O magnolija Greimų kieme – nepaprasto grožio, nors šalnos ir šiek tiek nuskriaustais žiedais.
„Tokių mūsų rajone daugiau nėra, o ir visoje Lietuvoje retai kur pamatysi tokio dydžio magnoliją“, – šypteli Algimantas Antanas Greimas. Jo medžiui – jau per pusšimtį metų.
Jauną medelį 1972 m. A. A. Greimui padovanojo Virbalyje buvusio „Paryžiaus komunos“ kolūkio pirmininkas Algirdas Brazys. Tada magnolijų pas mus dar niekas nesodindavo.
„Ji augo prastoj vietoj, ūkinio pastato pastogėj, po lašais. Paklausiau, kas čia per medelis, bet tas žmogus nežinojo. Sakė, kad turėtų žydėti baltai ir augs iki kokių septynių metrų. O išaugo iki septyniolikos...“ – prisiminė šeimininkas.
Sodyboje auga ir dar pora magnolijų, kurios šiuo metu taip pat apsipylusios žiedais, tik rožiniais. Jos kitos rūšies, mažesnės ir augančios iki trijų metrų – tokias dabar gali pamatyti jau ne vienoje sodyboje.
Klesti augalija
Pačiame Greimų sodybos centre auga ypatingo grožio senas uosis, prieš daugelį metų dovanotas girininko Broniaus Klimo. Ilgiausios šakos – keletą kartų ilgesnės už palyginti trumpą kamieną ir driekiasi nuo pat namo sienos iki sodo. Jas poroje vietų teko paramstyti, kitaip seniausiai būtų nulūžusios.
Medis kol kas dar plikas: uosiai sprogsta vėliausiai, tad jo laikas dar neatėjo. Tačiau vasarą sužaliavęs medis virsta natūralia kiemo pavėsine.
Ir kiti želdiniai sodyboje žavi brandžiu grožiu. Šalia rausvažiedės magnolijos į dangų tiesiasi prieš dvidešimt metų sodintas kadagys ‘Skyrocket‘, į jį ūgiu mėgina lygiuotis panašaus amžiaus vešlus puskiparisis.
Žydėti rengiasi žilakrūmis, keroja 4–5 metrų aukščio Tunbergo raugerškis. Tikra sodo karalienė – raudonlapė svyruoklinė rojaus obelis – šiuo metu dar tik ruošiasi išskleisti savo grožį. Švelniai spygliuotas storas šakeles tiesia jaunas kėnis, bičių dūzgimo laukia šilokai, pro kitų augalų šakas bando prasibrauti vėdryninio augalo eleboro žiedas. Patvory keroja graikinis riešutmedis, anot šeimininko, puikus tuo, kad riešutų kevalai minkšti ir lengvai gliaudomi. Netrukus žydės krūminė sakura.
„O štai šitą obelį jau reikės tvarkyti. Ji – ‘Kortland‘ veislės. Tai amerikietiška prieškarinė veislė, 1937 m. parsiųsta iš JAV ir Lietuvoje, mūsų apylinkėse, įveista mano tėvo ir gydytojo Kosto Jašinsko. Jie buvo stiprūs sodininkai mėgėjai“, – pasakojo A. A. Greimas, iš savo tėčio, šviesaus atminimo pedagogo Jono Greimo, paveldėjęs pomėgį sodininkauti.
Vietos užtenka visiems
Sodybos šeimininkas myli ne tik augalus.
Uosio kamienas ir abi laikančios atramos apsuktos skardos lakštais. Jais apvynioti ir kitų stambesnių medžių kamienai – taip A. A. Greimas saugo sparnuočių lizdus nuo kiaunių ir kačių.
Paukščiai šioje sodyboje jaučiasi puikiai. Uosyje kasmet įsitaiso ne viena čivylių šeimyna. Prie namo sienos kerojančiame kamsyje susuktas lizdas, iš jo kyšo perinčios juodojo strazdo patelės uodega – šioje vietoje paukščiai gyvena jau penkerius metus. Inkile kasmet vaikus išsiperi dūminė raudonuodegė. Obelyje virš mūsų galvų nutupia ir smalsiai dairosi karvelis keršulis, jis irgi sode susikrovęs gūžtą... Inkiluose vasarą peri tai mėlynoji, tai didžioji zylės. „Sodas be paukščių būtų negyvas“, – sako šeimininkas. Taip – be pabaigos. Kažką apkarpei, nupjovei, nugenėjai, žiūrėk, jau kitur ataugo, ir vėl formuoti reikia.
Jis rodo pirštu į baseine plūduriuojančią žaliai nudažytą lentelę ir šypsosi: „Neatspėsit, kas čia yra!“. Pasirodo, tvenkinyje atsirado žalioji varlė. „Bet ji neturėjo kur atsitūpti pasišildyti prieš saulutę, tai padariau jai vietą...“ – juokiasi A. A. Greimas.
Palaistyti reikia ir... sliekus
Sodo kampe padaryta vieta puikiai natūraliai trąšai – biohumusui.
„Visiems siūlau, niekas neima! Šis kompostas tikrai geras, išsijotas“, – birią masę rodė A. A Greimas.
Puikųjį produktą gamina šeimininko augintiniai – Kalifornijos sliekai.
Sode padarytas aptvaras, kur Greimai verčia žaliąją masę, biodegraduojančias atliekas.
Su kapliu atvertus krūvos paviršių, pasirodo ilgos raudonos sliekų uodegos.
„Kai pamatau, kad krūva padidėjo, jos paviršių su sliekais nusemiu į kelis kibirus, o iš apačios iškasu jų perdirbtą produktą. Jis dar metus pabūna šalia, vėliau persijoju ir turiu gero humuso. Galima būtų fasuoti į maišus ir pardavinėti“, – juokavo vyras.
Savo draugams, pažįstamiems A. A. Greimas padalijęs ne tik humuso, bet ir pačių sliekų. Vieni augina, kiti skundžiasi, kad laibieji gyventojai išnyko.
„Galbūt pamiršta juos palaistyti? Reikia nepamiršti, kad sliekai mėgsta drėgmę. O gyvena jie komposto krūvos paviršiuje, ir sausą vasarą, jei nelaistysi, tiesiog išnyks“, – pasakojo pašnekovas.
Darbai be pabaigos
Savo sodyboje Greimai gyvena 50 metų. Kažkada kiemo lomoje padarė dvi terasas, akmenų tvorelę, susodino augalus – dabar jie suvešėję, suaugę.
Viskas čia palaipsniui: vieni augalai jau žydi, kiti dar tik pradeda žaliuoti, krauna pumpurus. Ir visus reikia apeiti, apžiūrėti, pagenėti. O kartais, anot šeimininko, vis dar rankos niežti pasodinti ir kokį naują augalėlį.
„Taip – be pabaigos. Kažką apkarpei, nupjovei, nugenėjai, žiūrėk, jau kitur ataugo, jau formuoti reikia. Lyg nesibaigiantis eismas ratu. Neskubėdamas taip ir besikrapštai – tai prie vieno medžio, tai prie kito. Vien prie uosio kiek reikia padirbėti: kol nugeni, sutvarkai, šakas susmulkini ir išveži, ir praeina apie pusantros dienos“, – pasakojo A. A. Greimas.
Už gero mėnesio sodyboje pražydės azalijos, savo laiko laukia rododendrai, hortenzijos, jukos.
Išgražės vijokliniais augalais apipinta ažūrinė pergolė. Trys vienoj krūvoj augantys riešuto krūmai sulapoję virs natūralia pavėsine, kurios glėby įsitaisę šeimininkai galės gerti kavą.
Ar buvęs rajono vadovas nepasiilgsta politikos, vadovavimo žmonėms?
„Viskam – savas laikas, – patraukia pečiais A. A. Greimas. – Žinoma, kartais pagalvoji – ne viskas buvo taip, kaip dabar rašoma. Turiu surinkęs istorijos faktų, žmonių liudijimų ir žinau, kad kai kas iškraipoma ar nuslepiama. Tačiau tai vyko visais laikais – ir buvusiais, ir dabartiniais. Matyt, toks gyvenimas: visi praeityje, istoriniuose įvykiuose nori atrodyti gražesni, negu iš tikrųjų buvo, ir nieko čia nepadarysi.”
Tad gal ir neverta ginčytis su istorijos metraštininkais? Yra svarbesnių darbų – medžiai, vijokliai, sužaliavusios terasos – augmenija savo tiesų neįrodinėja ir faktų neiškraipo, ji tik laukia mylinčių šeimininko rankų. Ir aplinka čia nepalyginti ramesnė, nei politinių kovų arenose.
Virš namų stogų platų vainiką iškėlusi didžiulė magnolija, per visą kiemą ilgiausias šakas it rankas ištiesęs senas uosis – tikras gamtos grožis, puošiantis buvusio Seimo nario, rajono Savivaldybės mero Algimanto Antano Greimo sodybą Kisiniškių kaime. Jos aplinkai puoselėti buvęs politikas dabar gali skirti didžiąją laiko dalį. |
Prasiautė vėjas su lietumi. Dangus giedrijasi, pro debesų plyšius kyščiojantys saulės spinduliai džiovina šalnų ir audros išsigandusius baltus magnolijos žiedus.
O magnolija Greimų kieme – nepaprasto grožio, nors šalnos ir šiek tiek nuskriaustais žiedais.
„Tokių mūsų rajone daugiau nėra, o ir visoje Lietuvoje retai kur pamatysi tokio dydžio magnoliją“, – šypteli Algimantas Antanas Greimas. Jo medžiui – jau per pusšimtį metų.
Jauną medelį 1972 m. A. A. Greimui padovanojo Virbalyje buvusio „Paryžiaus komunos“ kolūkio pirmininkas Algirdas Brazys. Tada magnolijų pas mus dar niekas nesodindavo.
„Ji augo prastoj vietoj, ūkinio pastato pastogėj, po lašais. Paklausiau, kas čia per medelis, bet tas žmogus nežinojo. Sakė, kad turėtų žydėti baltai ir augs iki kokių septynių metrų. O išaugo iki septyniolikos...“ – prisiminė šeimininkas.
Sodyboje auga ir dar pora magnolijų, kurios šiuo metu taip pat apsipylusios žiedais, tik rožiniais. Jos kitos rūšies, mažesnės ir augančios iki trijų metrų – tokias dabar gali pamatyti jau ne vienoje sodyboje.
Pačiame Greimų sodybos centre auga ypatingo grožio senas uosis, prieš daugelį metų dovanotas girininko Broniaus Klimo. Ilgiausios šakos – keletą kartų ilgesnės už palyginti trumpą kamieną ir driekiasi nuo pat namo sienos iki sodo. Jas poroje vietų teko paramstyti, kitaip seniausiai būtų nulūžusios.
Medis kol kas dar plikas: uosiai sprogsta vėliausiai, tad jo laikas dar neatėjo. Tačiau vasarą sužaliavęs medis virsta natūralia kiemo pavėsine.
Ir kiti želdiniai sodyboje žavi brandžiu grožiu. Šalia rausvažiedės magnolijos į dangų tiesiasi prieš dvidešimt metų sodintas kadagys ‘Skyrocket‘, į jį ūgiu mėgina lygiuotis panašaus amžiaus vešlus puskiparisis.
Žydėti rengiasi žilakrūmis, keroja 4–5 metrų aukščio Tunbergo raugerškis. Tikra sodo karalienė – raudonlapė svyruoklinė rojaus obelis – šiuo metu dar tik ruošiasi išskleisti savo grožį. Švelniai spygliuotas storas šakeles tiesia jaunas kėnis, bičių dūzgimo laukia šilokai, pro kitų augalų šakas bando prasibrauti vėdryninio augalo eleboro žiedas. Patvory keroja graikinis riešutmedis, anot šeimininko, puikus tuo, kad riešutų kevalai minkšti ir lengvai gliaudomi. Netrukus žydės krūminė sakura.
„O štai šitą obelį jau reikės tvarkyti. Ji – ‘Kortland‘ veislės. Tai amerikietiška prieškarinė veislė, 1937 m. parsiųsta iš JAV ir Lietuvoje, mūsų apylinkėse, įveista mano tėvo ir gydytojo Kosto Jašinsko. Jie buvo stiprūs sodininkai mėgėjai“, – pasakojo A. A. Greimas, iš savo tėčio, šviesaus atminimo pedagogo Jono Greimo, paveldėjęs pomėgį sodininkauti.
Sodybos šeimininkas myli ne tik augalus.
Uosio kamienas ir abi laikančios atramos apsuktos skardos lakštais. Jais apvynioti ir kitų stambesnių medžių kamienai – taip A. A. Greimas saugo sparnuočių lizdus nuo kiaunių ir kačių.
Paukščiai šioje sodyboje jaučiasi puikiai. Uosyje kasmet įsitaiso ne viena čivylių šeimyna. Prie namo sienos kerojančiame kamsyje susuktas lizdas, iš jo kyšo perinčios juodojo strazdo patelės uodega – šioje vietoje paukščiai gyvena jau penkerius metus. Inkile kasmet vaikus išsiperi dūminė raudonuodegė. Obelyje virš mūsų galvų nutupia ir smalsiai dairosi karvelis keršulis, jis irgi sode susikrovęs gūžtą... Inkiluose vasarą peri tai mėlynoji, tai didžioji zylės. „Sodas be paukščių būtų negyvas“, – sako šeimininkas.
Taip – be pabaigos. Kažką apkarpei, nupjovei, nugenėjai, žiūrėk, jau kitur ataugo, ir vėl formuoti reikia.
Jis rodo pirštu į baseine plūduriuojančią žaliai nudažytą lentelę ir šypsosi: „Neatspėsit, kas čia yra!“. Pasirodo, tvenkinyje atsirado žalioji varlė. „Bet ji neturėjo kur atsitūpti pasišildyti prieš saulutę, tai padariau jai vietą...“ – juokiasi A. A. Greimas.
Sodo kampe padaryta vieta puikiai natūraliai trąšai – biohumusui.
„Visiems siūlau, niekas neima! Šis kompostas tikrai geras, išsijotas“, – birią masę rodė A. A Greimas.
Puikųjį produktą gamina šeimininko augintiniai – Kalifornijos sliekai.
Sode padarytas aptvaras, kur Greimai verčia žaliąją masę, biodegraduojančias atliekas.
Su kapliu atvertus krūvos paviršių, pasirodo ilgos raudonos sliekų uodegos.
„Kai pamatau, kad krūva padidėjo, jos paviršių su sliekais nusemiu į kelis kibirus, o iš apačios iškasu jų perdirbtą produktą. Jis dar metus pabūna šalia, vėliau persijoju ir turiu gero humuso. Galima būtų fasuoti į maišus ir pardavinėti“, – juokavo vyras.
Savo draugams, pažįstamiems A. A. Greimas padalijęs ne tik humuso, bet ir pačių sliekų. Vieni augina, kiti skundžiasi, kad laibieji gyventojai išnyko.
„Galbūt pamiršta juos palaistyti? Reikia nepamiršti, kad sliekai mėgsta drėgmę. O gyvena jie komposto krūvos paviršiuje, ir sausą vasarą, jei nelaistysi, tiesiog išnyks“, – pasakojo pašnekovas.
Savo sodyboje Greimai gyvena 50 metų. Kažkada kiemo lomoje padarė dvi terasas, akmenų tvorelę, susodino augalus – dabar jie suvešėję, suaugę.
Viskas čia palaipsniui: vieni augalai jau žydi, kiti dar tik pradeda žaliuoti, krauna pumpurus. Ir visus reikia apeiti, apžiūrėti, pagenėti. O kartais, anot šeimininko, vis dar rankos niežti pasodinti ir kokį naują augalėlį.
„Taip – be pabaigos. Kažką apkarpei, nupjovei, nugenėjai, žiūrėk, jau kitur ataugo, jau formuoti reikia. Lyg nesibaigiantis eismas ratu. Neskubėdamas taip ir besikrapštai – tai prie vieno medžio, tai prie kito. Vien prie uosio kiek reikia padirbėti: kol nugeni, sutvarkai, šakas susmulkini ir išveži, ir praeina apie pusantros dienos“, – pasakojo A. A. Greimas.
Už gero mėnesio sodyboje pražydės azalijos, savo laiko laukia rododendrai, hortenzijos, jukos.
Išgražės vijokliniais augalais apipinta ažūrinė pergolė. Trys vienoj krūvoj augantys riešuto krūmai sulapoję virs natūralia pavėsine, kurios glėby įsitaisę šeimininkai galės gerti kavą.
Ar buvęs rajono vadovas nepasiilgsta politikos, vadovavimo žmonėms?
„Viskam – savas laikas, – patraukia pečiais A. A. Greimas. – Žinoma, kartais pagalvoji – ne viskas buvo taip, kaip dabar rašoma. Turiu surinkęs istorijos faktų, žmonių liudijimų ir žinau, kad kai kas iškraipoma ar nuslepiama. Tačiau tai vyko visais laikais – ir buvusiais, ir dabartiniais. Matyt, toks gyvenimas: visi praeityje, istoriniuose įvykiuose nori atrodyti gražesni, negu iš tikrųjų buvo, ir nieko čia nepadarysi.”
Tad gal ir neverta ginčytis su istorijos metraštininkais? Yra svarbesnių darbų – medžiai, vijokliai, sužaliavusios terasos – augmenija savo tiesų neįrodinėja ir faktų neiškraipo, ji tik laukia mylinčių šeimininko rankų. Ir aplinka čia nepalyginti ramesnė, nei politinių kovų arenose.
Galerija: Sodyba
Publikuota: 2021-05-14 17:32:35
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Debatų dalyvius užklupo nepatogūs klausimai * Sodai ūkininkus nustebino gausiu šiemetiniu obuolių derliumi
* Dienos kaime: tarp neįprastų agurkų ir... nuotaikingų eilėraščių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|