„Santaka“ / Tarpukario vilkaviškiečių verslai, įmonės ir fabrikai / Istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda mūrinį namą su daliniais patogumais Kybartuose (ūkiniai pastatai, raudonų čerpių stogas, 15 a sklypas, 18 000 Eur). Tel. 8 650 64 887.
Galioja iki: 2022-05-21 13:08:14

Parduoda vasarines padangas 185/70 R14, diskinį pjūklą, naują elektrinį masažinį čiužinį WELLNEO 3x1. Tel. 8 670 49 964.
Galioja iki: 2022-05-26 08:16:16



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

Dalinkitės:  


Kooperatyvo „Žiedas“ sandėliai Vytauto gatvėje.

Tarpukario vilkaviškiečių verslai, įmonės ir fabrikai


Sūduvių vyskupų sostinė. Vienas didžiausių kviečių aruodų Lietuvoje. Derlingų laukų apsupta vietovė. Sodybose – lūžtantys nuo grūdų svirnai ir pilnos šalinės šieno. Iš visų pusių supantys dosnūs dirvožemiai. Tai apie Vilkaviškį, kadaise vadintą kapsų sostine. Šįkart – apie buvusius miesto verslus.

Senieji Vilkaviškio šeimininkai miesto gatves ir sodus pradėjo dabinti tik ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Iki tol beveik dešimt metų nepriklausomoje Lietuvoje Vilkaviškis buvo vadintas ne pačiais gražiausiais epitetais. Vilkaviškiečiams labiau rūpėjo žemė ir javai nei miesto gatvių švara, higiena arba mūrinė architektūra.

Prieš daugiau nei devyniasdešimt metų į klausimą, kuo garsus Vilkaviškis, daugelis būtų atsakę skirtingai. Galbūt išspaustu sėmenų aliejumi? O gal šeriais, kurių apdirbimo fabrike vienu metu dirbo keli šimtai žmonių? Miesto vardą garsino ir papirosų fabrikas „Bravol“, kurio gaminti papirosai buvo apdovanoti ne vienoje parodoje. Tarpukariu Vilkaviškyje sparčiai kūrėsi įmonės, fabrikai, krautuvės ir kontoros.


Mieste, Dariaus ir Girėno gatvėje (dabartinėje S. Nėries g.) egzistavo nemažas „Inkaro“ vardu pavadintas muilo fabrikėlis. Jei dar tiksliau, tai – kvepiančio ir skalbiamojo muilo gamykla! Žydo P. Zilberio rankose buvusi įmonė muilo pramonę Vilkaviškyje „užsuko“ dar devynioliktojo amžiaus pabaigoje. Fabrikėlis mūsų mieste pradėjo veikti 1894 m. Pirmasis pasaulinis karas sustabdė verslo plėtrą. Vėliau tarpukario Vilkaviškyje gamyba atsigavo: buvo sukurta per keturiasdešimt kvepiančio muilo rūšių. „Prie Smetonos“ gyvenusios vilkaviškietės puikiai žinojo muilo „Vaikų lelijos pienas“, „Vazelinas“, „Lonolinas“ pavadinimus. Tiesa, nusipirkti vietinio kvepiančio muilo galėjo sau leisti tik pasiturinčių miestiečių žmonos. Pats populiariausias ir visiems prieinamas Vilkaviškyje buvo čia gaminamas skalbiamasis muilas „Garnys“.

Šaltiniai rašė: „Paskutiniu metu Vilkaviškyje skalbiamojo muilo paklausa labai padidėjo. O įmonė „Inkaras“ muilo gaminių rinkoje yra užėmusi pirmąją vietą visoje Suvalkijoje. Vilkaviškio įmonės pozicijos muilo rinkoje yra labai tvirtos. Ir kitų muilo fabrikų konkurencijos visai nesibaiminama.“ Vilkaviškio muilo fabrikas už savo gaminius buvo gausiai apdovanotas. Gavo du medalius tarptautinėse parodose. O pagrindinį prizą, „Grand Prix“ aukso medalį, pavyko iškovoti 1930 m. vykusioje parodoje Paryžiuje.


„Katrytė“, „Kalvis“ „Kuban“, „Kanklės“, „Jūrininkas“ – šiuos papirosų pavadinimus žinojo visų Lietuvos miestelių rūkoriai. Vilkaviškiečiai žydai T. Braudė ir A. Sobolevičius fabriką „Bravol“ atidarė 1927 m. T. Braudė buvo pagrindinis akcininkas, pasižymėjo komunistinėmis pažiūromis, kelis mėnesius sėdėjo kalėjime.

Fabrike nuolat dirbo keturiasdešimt moterų. Atskiruose fabriko skyriuose buvo atliekami skirtingi darbai. Viename skyriuje su sieteliais iš tabako buvo sijojamos dulkės, kitame – tabako lapai atskiriami nuo kotelių, o po to smulkinami. Didžioji tabako dalis buvo užauginta Vilkaviškio krašto dirvožemyje. Pasak šaltinių, „Bravol“ savininkai, norėdami pakelti savo gaminamo tabako „Kalvis“ kokybę, siuntė vietinio tabako pavyzdžius į Vokietiją ir gavo patvirtinimą, kad jų tabakas tinka ne tik makorkai, bet ir cigarams. Pagal gautus iš Vokietijos receptus buvo gaminamas aukštos kokybės produktas.

Štai ką apie vilkaviškiečių pagamintus papirosus rašė spauda: „Kas iš rūkorių nežino puikių papirosų „Kuban“. Nuo pat pirmos savo pasirodymo rinkoje dienos ši markė užkariavo vartotojų simpatijas. Savo nuostabiu aromatu ir pirmarūšiu tabako pasirinkimu. Net pats kaprizingiausias rūkytojas priverstas prisipažinti esąs patenkintas. „Bravol“ paviljonas (viešoje) parodoje yra šalia pagrindinio įėjimo. Paviljonas visada apsuptas didelės rūkorių minios.“


Senasis legendinio Vilkaviškio fabriko gamybinis pastatas iki šiol atviras turistams. Šiuo metu Vilniaus gatvėje išlikusiame pastate įsikūrusi spaustuvė „Olimpija“.

Vilkaviškyje nuo 1866 m. veikė ūkio technikos dirbtuvės. Čia buvo ne tik taisoma technika, bet ir gaminama. Visi didieji verslai mieste sukosi žydų rankose. Tad ir fabriko, gaminusio kuliamąsias mašinas, akselines, maniežus, savininkas buvo žydas S. Kamberis. Mieste jis dar turėjo ir špižo (ketaus) liejyklą, gamino atskiras žemės ūkio technikos dalis.

Šaltiniai teigia, kad „Vilkaviškyje įsikūręs ūkio mašinų fabrikas buvo vienas seniausių visoje Lietuvoje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą čia dirbo apie 60 žmonių. Didžioji dalis darbuotojų buvo lietuviai. Pagamintą techniką fabrikas siųsdavo į Gardiną ir Vilnių.“ Tarpukariu užsakymų sumažėjo, darbuotojų skaičius – taip pat.

Nepriklausomybės aušroje miesto Savivaldybės buhalterio Juozo Bacevičiaus iniciatyva buvo įsteigtas Vilkaviškio liaudies bankas. 1922 m. veiklą pradėjusi kredito įstaiga per daugiau nei dešimtmetį išaugo į stabilias, milijonines pajamas turintį miesto banką. Šis „paskolų biuras“ buvo įsikūręs Vytauto gatvėje, dabartiniame policijos komisariate.

1938 m. Kisiniškiuose žydai Starkovskis ir Uliamperlis pastatė metalo dirbinių fabriką. Anot šaltinių, „fabriko patalpos gana erdvios, pastatytos iš betoninių plytų. Fabrike įrengta geležies ir špižo liejykla. Čia bus gaminamos pasagos, varžtai, durelės krosnims, kanalizacijos vamzdžiai. Neseniai pradėjusiame veikti fabrike jau dirba 35 vilkaviškiečiai ir meistrai.“

Senajame Vilkaviškyje verslumu pasižymėjo ir lietuviai. 1919 m. grupė vilkaviškiečių įkūrė kooperatyvą „Žiedas“. Po dvidešimties metų šis sambūris išaugo į rimtą verslo grupę. Kooperatyvas atidarė savo parduotuves Vilkaviškyje, Gražiškiuose, Kalvarijoje ir Liudvinave. Pasak šaltinių, „1939 m. Vilkaviškio kooperatyvas buvo vienas didžiausių Suvalkijoje, turėjęs beveik penkiasdešimt darbuotojų. Vilkaviškyje „Žiedui“ priklausė du dideli mūriniai namai ir gausybė sandėlių. Be to, turėjo didelius naftos produktų ir grūdų sandėlius geležinkelio stotyje. Vilkaviškyje buvusi kooperatyvo kepykla savo gaminiais aprūpindavo Vilkaviškio kariuomenės įgulą, ligoninę, kalėjimą.“

Smulkiajam verslui atstovavo Gedimino gatvėje, už tiltelio per Šeimenos upę, trijų aukštų pastate įsikūręs „Bijūno“ naktinis restoranas-klubas. Jis buvo įvardijamas kaip inteligentų susibūrimo vieta. Pasak vietinio mokytojo, „1936 m. inteligentų „karčemėlė“ pradėjo šiek tiek „mizernėti.“ Klubas atsisakė svaigiųjų gėrimų savo bufete. Todėl vakare jau daugiau tylos atsirado. Kad ir tūpčioja dar kai kurie valdininkai apie biliardą, bet jau ne taip nusiteikę, kaip pernai.“ Dabar šiame pastate įsikūrusi automobilių detalių parduotuvė, kitoje gatvės pusėje – prekybos centras.


Tuo metu senajame Vilkaviškyje smulkusis verslas klestėjo. Kiekvienoje miesto gatvėje akį rėždavo reklaminės krautuvių, kontorų, bufetų afišos. Gyvavo prekyba manufaktūra, galanterija, radijo aparatais, ginklais, kolonialinėmis prekėmis. Arbatinės, įvairios užeigos, restoranai siūlė vaikų ir moterų taip mėgstamą oranžadą arba silpnai gazuotą mineralinį vandenį – selterį. O kur dar dantistai, kirpėjai, barzdaskučiai...

Pasigrožėti unikalia prieškarine verslo architektūra Vilkaviškyje praktiškai nėra galimybės. Didžioji senųjų pastatų dalis sunaikinta arba paslėpta po storu tinko sluoksniu.



Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas



Publikuota: 2021-05-31 11:11:09

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* „Uosija“ gimtadienį atšventė chorinės muzikos festivalyje
* Žmonėms labiau rūpi gražios erdvės, o ne tualetai
* Muziejų naktis – nuo adatos iki teleskopo
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip reikėtų pavadinti mūsų etnografinį regioną?
Suvalkija.
Sūduva.
Užnemune.
Dar neturiu nuomonės.
Man tai nerūpi.



Kalbos patarimai

Kada negerai „nukreipti“?
Veiksmažodis nukreipti nevartotinas reikšme „siųsti“. Taigi ne nukreipti į kursus, o siųsti į kursus, ne nukreipti pas kitos srities gydytoją, o nusiųsti pas kitos srities gydytoją.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2022 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas