|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Gyvenimas
Pažintis su ekspozicija, skirta mokytojo Stasio Ankevičiaus gyvenimo keliui pažymėti, prasidėjo jaukiu pasisėdėjimu senosios mokyklos klasėje.Autorės nuotr. Birutė NENĖNIENĖ
Į parodos pristatymą dėl karantino organizatoriai priėmė tik keletą žmonių, tarp kurių buvo ir vilkaviškiečiai S. Ankevičiaus sūnus Algimantas su žmona Ramute, muziejininkė Aušra Mickevičienė bei šių eilučių autorė. Pokalbiai prasidėjo pažintimi su ekspozicija, jaukiu pasisėdėjimu senosios mokyklos suoluose, tęsėsi besigėrint Rumšiškių dvaro erdvėmis bei naujausiomis parodomis (kaukių, kalvystės). A. Ankevičius pasidalijo autentiškais prisiminimais apie savo tėtį – mokytoją, visuomenininką, 1941-ųjų tremtinį Stasį Ankevičių. Pasak jo, matė šį žmogų iš arčiausiai, perprato jo charakterį, tvirtą mokytojo moralinę nuostatą. Stebino tai, kad jis visada atsirasdavo tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. „Kai daugiau įsijaučiu į tėčio likimą, galiu tvirtinti, jog jis turėjo laimės kūdikio dalią. Jį saugojo angelas, nes jam gal ir buvo skirta misija įkurti Vinco Kudirkos muziejų ir surasti daktaro Kudirkos smuiką“, – svarstė sūnus. Liaudies buities ir Vilkaviškio krašto muziejams jis perdavė šeimoje išsaugotų dokumentų, įvairių staliaus įrankių, tėvelio naudotų tremtyje, mamos Rozalijos siuvinėtų rankdarbių. Iš Plokščių kilusios muziejininkės A. Mickevičienės žinioje dabar esantis jos a. a. tėvelio, mokytojo, kraštotyrininko Vytauto Valuntos muziejui perduotas rašytinis palikimas paliudys apie jo ir S. Ankevičiaus bendradarbiavimą 1989 m. Plokščiuose atkuriant paminklą Lietuvos savanoriams. Viename iš laiškų S. Ankevičius su bendraminčiu ir bendražygiu V. Valunta yra pasidalijęs nesenstančia įžvalga: „Šita siaubinga mūsų praeitis moko: atleiskime vieni kitiems praeities nuodėmes, kurios mums per brangiai kainavo. Paduokime vieni kitiems rankas, tapkime vienos tautos neįveikiamu ryšuliu“. Šviesaus atminimo S. Ankevičius (1905–2002 m.) už nuopelnus krašto kultūrai ir istorijai įvertintas įvairiais valstybiniais apdovanojimais. 1999 m. jam suteiktas Vilkaviškio rajono garbės piliečio vardas. Mokytojo darbo kelias prasidėjo 1928 m. Akėčių (Šakių r.) mokykloje. Po dešimtmečio perkeltas į Plokščius, o 1941-ųjų birželį ištremtas į Sibirą. 1956 m. jis su šeima buvo paleistas iš lagerių, nuo 1958-ųjų įsitvirtino Paežerių pagrindinėje mokykloje, dirbo muzikos mokytoju. Paežeriuose (Pilviškių sen.) prabėgo svarbus ir brandus jo gyvenimo etapas, pedagogui nuo 1965 m. tapus V. Kudirkos klėtelės-muziejaus bei atrasto smuiko saugotoju ir krašto istorijos garsintoju, tautinio atgimimo šaukliu. Praėjus devyneriems metams po jo mirties (2011-ųjų gegužę) Paežeriuose pagrindinei gatvei, kurioje gyveno mokytojas, suteiktas Stasio Ankevičiaus vardas. Nuo šiol apie taurų mūsų krašto žmogų ir jo kryptingą gyvenimo kelią, ištikimybę užsibrėžtam tikslui nuolatos skleisis žinia per tuos, kurie lankydamiesi Rumšiškių etnografiniame miestelyje užsuks į pradžios mokyklą. Po Pirmojo pasaulinio karo pastatyta tipinė Plokščių pradinė mokykla 1987 m. buvo perkelta į buities muziejaus etnografinį miestelį. Dabar muziejininkai vadina didžiule laime, kad tuo laiku jie Paežeriuose surado S. Ankevičių ir pagal jo pasakojimus atkūrė, kaip buvo įrengta tipinė nepriklausomos Lietuvos mokykla ir kaip atrodė joje įkurdintas mokytojo butas. Juk mokykloje mokytojo bute su mama ir seserimis, o 1939 m. vedęs ir su žmona gyveno mokytojas S. Ankevičius, iš čia šeima buvo išvežta į Sibiro tremtį. Mokytojas S. Ankevičius šioje mokykloje 1938–1941 m. mokė 5-o ir 6-o skyriaus vaikus (du komplektus po 30 vaikų), buvo mokyklos vedėjas. Jis dalyvavo šaulių organizacijos, Tautininkų partijos veikloje. Atostogų laiką išnaudojo savišvietai visokiuose kursuose, kaupė žinias iš įvairių sričių. Pasitobulinęs režisūros kursuose su jaunimu statė spektaklius, buvo atviras ir tolerantiškas skirtingų pažiūrų žmonėms, mielai skaitė paskaitas įvairių organizacijų susirinkimuose. Mokytojas Plokščių bažnyčios archyvuose susirado net aštuoniolikos šio miestelio vyrų, žuvusių už Lietuvos nepriklausomybę, pavardes, jų atminimą su bendraminčiais įamžino paminklu Plokščių miestelyje, atrodytų, neįmanomu laiku – 1940-aisiais. 1940–1941 mokslo metams pasibaigus mokyklos vedėjas pridavė ataskaitas Šakių švietimo skyriui ir, kaip rašo savo atsiminimuose, gavo penkiolika metų „atostogų“ susipažinti su Sibiru. Tarpukario valstybinės mokyklos, kuriose buvo 2–3 komplektai, turėdavo raštinę. Tokia raštinė buvo ir Plokščiuose. Rumšiškėse ilgus metus joje buvo rodomi vaikų darbelių iš molio, popieriaus, medžio pavyzdžiai, stovėjo varstotai. Pasak vyr. muziejininkės Nijolės Pliuraitės-Andrejevienės, nusibodo įprasta aplinka ir atėjo noras kažką keisti. Ji dar kartą atidžiai perskaitė 1994 m. iš S. Ankevičiaus gautų ir archyve saugomų jo užrašų „Mokytojo Stasio Ankevičiaus gyvenimo kelias“ kopijas, dar kartą pasigilino į jo 100-ųjų gimimo metinių proga paežeriečių išleistos knygos „Stasys Ankevičius Daktaro V. Kudirkos klėtelės saugotojas“ turinį. „Turėjau didžiulį malonumą skaitydama. Kiek daug detalių ir daiktų su paaiškinimais S. Ankevičius aprašęs – taip, kad kiekvienas suprastų. Kaip tikras mokytojas“, – nauju atradimu dalijosi muziejininkė. Žinias apie mūsų kraštietį ji pasipildė susipažinusi su Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus fonduose saugomais eksponatais iš Paežerių, V. Kudirkos klėtelės. Tuomet ir pamatė, jog gali paruošti stendą, pasakojantį apie paskutinį Plokščių mokyklos mokytoją. Jį taip ir pavadino – „Mokytojo Stasio Ankevičiaus gyvenimo kelias“. Reikia pastebėti, kad atkurtoje raštinėje nėra išlikusių autentiškų Plokščių mokyklos ar mokytojo S. Ankevičiaus daiktų. Tačiau jie surankioti iš kitų vietovių ir atitinka tą laikmetį. Yra rašomoji mašinėlė, telefonas, kuris to meto mokykloje atsirado S. Ankevičiaus iniciatyva. Virš stalo pakabintas smuikas, nes mokytojas jį turėjo ir čia laikė. Knygų spinta – biblioteka, kurioje eksponuojamos tuo laiku vaikų ir mokytojų skaitytos knygos bei valstybės lėšomis mokytojo savišvietai prenumeruoti periodiniai leidiniai, knygelės ir žurnalai vaikams. Valsčius taip pat mokėdavo mokytojui, anot S. Ankevičiaus, raštpinigius, skirtus raštinės išlaidoms. Čia galima susipažinti su mokytojo užklasiniu darbu ir užduotimis, kurias reikėjo atlikti tarpukario mokytojui. Raštinėje matome mokytojo paltą, skrybėlę ir portfelį – tokius, kokius turėjo tarpukario mokytojai vyrai. Vienoje parodos nuotraukoje S. Ankevičius kaip tik dėvi tokį paltą ir skrybėlę. „Šia paroda ir ekspozicija norime pasakyti, koks yra svarbus mokytojo vaidmuo. Tai pasakojimas pagal S. Ankevičių: kaip jis dirbo mokytoju tarpukario Lietuvoje, kokius darbus nuveikė, kaip po visų tremčių grįžo į Lietuvą ir vėl tuo pačiu keliu ėjo, kad paliktų darbus, reikalingus mūsų visų ateičiai ir valstybei. Mokytojas buvo ir yra labai svarbus valstybės gyvenime. S. Ankevičius yra pats geriausias pavyzdys, koks turi būti mokytojas. Ačiū jam už paliktus prisiminimus, kuriuos rašė neįtikėtinu laiku, aštuntojo dešimtmečio viduryje, dirbdamas Paežeriuose, kalbėdamas apie V. Kudirką ir tautiškumą“, – savo įžvalga dalijosi vyr. muziejininkė N. Pliuraitė-Andrejevienė. Sakė, kad iš daugybės mokytojo gilių minčių ji norinti pasidalyti tokiu priesaku: „Aš visada norėjau daug žinoti ir perduoti savo žinias kitiems, kad tie žmonės taptų geresni.“ Publikuota: 2021-06-01 09:56:29 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Senąjį sodą papuošusios sūpynės – dovana miestui * Kapinių prižiūrėtojai darbo turi ne tik prieš Vėlines * Verslo kryptį padiktavo gyvenimo būdas Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|