„Santaka“ / „Dėkoju Dievui už gyvenimo kely sutiktus žmones“

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda šienainį (2021 m. derliaus, kaina sutartinė). Tel. 8 687 77 162.
Galioja iki: 2021-06-25 10:16:14

Parduoda traktorių T-150K su plūgu, šieno presą FORTSCHRITT. Tel. 8 648 22 878.
Galioja iki: 2021-06-26 10:07:22



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2021-06-07 11:05

Dalinkitės:  


Prelato Vytauto Gustaičio pagerbimo šventėje Vilkaviškio katedroje dalyvavo ir keletas dvasininko kurso draugų.

Birutės NENĖNIENĖS nuotr.


„Dėkoju Dievui už gyvenimo kely sutiktus žmones“

Dangyra APANAVIČIENĖ


Pokalbis su buvusiu Vilkaviškio dekanato dekanu, prelatu Vytautu GUSTAIČIU, švenčiančiu kunigystės 40-metį.

– Gerbiamas prelate, kaip vertinate tas keturias dešimtis savo gyvenimo metų, atiduotų tarnaujant Dievui, Bažnyčiai ir žmonėms?

– Kiekviena sukaktis priverčia pažiūrėti atgal. Pajuokausiu: žvilgsnis į priekį būna trumpesnis, nes nežinai, kiek laiko dar liko. O žvelgdamas atgal paprastai susimąstai, kiek buvo padaryta, ko nepadarei, ar buvo galima padaryti daugiau ir kitaip. Ir prieš atvykdamas į redakciją, ryte, uždaviau sau panašų klausimą: ar viską padariau, ką galėjau? Atsakymas: ne.

Jeigu kaltinčiau save, kad nieko nepadariau per tuos keturiasdešimt metų, būčiau neteisus. Bet padaryti daugiau, geriau tikriausiai galėjau. Kai kada galbūt nebuvo galimybių arba tuo metu buvo svarbesnių reikalų ir reikėjo rinktis, ką pirmiau daryti. Kitą kartą būta ir nuovargio, ir apsileidimo. Tą pripažįstu. Juk visi esame tik žmonės. Bet tikrai stengiausi daryti tiek, kiek pajėgiau, kiek sugebėjau.

– Niekada nebuvote pasyvus stebėtojas. Bendravote ne tik su parapijiečiais, bet ir su Savivaldybės vadovais, įvairiais klausimais išsakydavote jiems savo nuomonę, o tarp politikų užvirus aršiems kivirčams taip pat nelikdavote abejingas – eidavote į Tarybos posėdžius ir kalbėdavote.


– Žiūrėdamas į praeitį kartais save pagaunu, kad galbūt kai kada per daug kitiems ant kulnų myniau. Gal nereikėjo? Gal kažkam nepatiko? Bet toks jau esu – tylėti negaliu. Jeigu man skauda, tai ir dalijuosi tuo, kas man rūpi.

Kalbėjausi su visais rajono vadovais, visus gerbiau. Ir jie nepagarbos man neparodė. Kartais išgirsdavome vieni kitus, kartais neišgirsdavome. Bet, gink Dieve, nė su vienu nesipykau.

Ateidavau ir į Savivaldybės tarybos posėdžius. Retai, bet ateidavau. Tada, kai man atrodydavo, jog yra problema. Niekada nėjau, kai būdavo svarstomi klausimai, susiję su bažnyčia, pavyzdžiui, lėšų skyrimu. Sąmoningai nedalyvaudavau, kad neatrodytų, jog darau moralinį spaudimą. Bet momentais, kai įtampos tarp politikų atsirasdavo per daug, padėdavau tą „gazą“ nuleisti.

Ir ne tik į Tarybos posėdžius ateidavau, kartais ir pas save tarpusavyje kovojančias puses – valdančiuosius ir nevaldančiuosius – pasikviesdavau. Prie kavos išsikalbėdavome ir situacija sušvelnėdavo. Pripažinkime, kad žvilgsnis iš šalies kartais būna labai gerai.

– Kaip keitėsi bažnyčia, žmonių tikėjimas per Jūsų tarnystės metus?

– Tie dalykai yra labai jautrūs. Problema ta, kad nėra termometro, kuris galėtų tai pamatuoti. Išlaisvėjome ir išmokome reikalauti: man privalo, man turi duoti, man turi padaryti... Bažnyčia vos netampa paslaugų biuru: pakrikštykite mano vaiką tą dieną, tą valandą, sutuokite tada, kada aš noriu. Sumoku, ir atlikite... Viskas suprantama, kunigas negyvena „šventu dūku ir tabaku“ – jam taip pat reikia valgyti, rengtis, gyventi. Ir ta auka reikalinga. Vis dėlto turime suprasti, kad sakramentai neparduodami, ir prisiminti bažnyčios esmę – vienyti. Ir vienytis turime ne tik prie vienas kito, o pirmiausia – prie Kristaus.


Kad žmonės laisvi – didelis džiaugsmas ir didelė dovana. Naujausias pavyzdys – Baltarusija. Ar gerai, kai žmogus negali laisvai nė žingsnio žengti? Štai prieš kurį laiką neįsileido mano kurso draugo, Minsko arkivyskupo, metropolito Tadeušo Kondrasevičiaus grįžti į šalį dėl to, kad nuvykęs į Lenkiją neva gavo instrukcijas, kaip pasipriešinti Lukašenkos režimui. O juk jis tebuvo nuvykęs pas giminaičius, į šeimos šventę. Dėl to porą mėnesių žmogus negalėjo grįžti namo į Baltarusiją, gyveno Lenkijoje ir pas mane į Lietuvą buvo atvažiavęs, jautėsi beteisis, niekam nereikalingas.

Mes, turėdami laisvę, dėl kurios kaimynai dar tik kovoja, kartais užmirštame, ką turime, ir to nevertiname. Tapome vartotojais. Norime viską gauti, reikalaujame, kad valstybė duotų. O kas yra valstybė? Atsakymą į šitą klausimą paliekame plaukioti ore, užmiršę, kad valstybė – tai mes. Kuriame viską mes. Nei prezidentas, nei premjeras, nei ministras neateis ir neišspręs mūsų problemų, jeigu mes patys jų nespręsime. Kai suvoksime, kad Lietuva – tai aš, kai patys spręsime savo problemas, tapsime laisvi. Savo vidumi. Tada ir laisvę labiau branginsime.


– Tarnavote sovietmečiu ir laisvos Lietuvos laikais. Ar galite palyginti?

– Tai du skirtingi dalykai. Sovietmetis kunigą buvo padaręs pirmiausia tarnautoju. Bendravimas buvo labai ribotas – net į mokyklą ar kokią įstaigą negalėjai nueiti. Nebent susimokėti mokesčių ar gauti velnių nuo Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo. Buvome suvaržyti, galėjome judėti tik dviem adresais: bažnyčia – klebonija, klebonija – bažnyčia, ir viskas. Bet reikia pripažinti, kad pagarbos bažnyčiai tuomet buvo daugiau. Net ir iš tų, kurie nelabai eidavo į bažnyčią.

Dabar – kiti horizontai, kiti arimų plotai. Rankos nesurištos, tik eik ir daryk, visos galimybės dirbti. Bet kai daug veiklos, reikia rinktis. Vyko katedros statyba – materialinė ir dvasinė. Ir dabar dar kaltinu save, kad tai dvasinei statybai per mažai laiko likdavo.

– Sekmadienį pagerbimo šventėje dalyvavo Jūsų bičiuliai, su kuriais mokėtės Kauno kunigų seminarijoje. Juos gražiai vadinate „mano kursiniai“. Ar dažnai bendraujate, susitinkate?

– Ne taip dažnai, kaip anksčiau, bet susitinkame. Tų galimybių susieiti, pabendrauti likę mažiau. Ir tai natūralu: turime pareigas, daug įvairios veiklos, esame užsiėmę. Anksčiau buvome laisvesni, neturėjome tiek veiklų ir turėjome daugiau laisvo laiko. Tenka pripažinti, kad buvome ir jaunesni. Juokaudamas pasakysiu: anksčiau po vakarinių pamaldų galvodavai, kur važiuoti, o dabar svarstai, ar važiuoti. Dažniau jau norisi pabūti ramiai.

Nepaisant visko su visais kursiniais bendraujame, pasikalbame telefonu, arčiau esantys ir susitinkame. Silpnesnis ryšys su išvykusiais į užsienį: vienas kurso draugas gyvena Kanadoje, kitas, arkivyskupas metropolitas, kaip minėjau, – Baltarusijoje. Du serga, penki jau mirę. Iš keturiolikos baigusiųjų seminariją aktyvesni likome penki.

– Kaip šiuo metu gyvenate? Ką veikiate, norėjau pasakyti – laisvalaikiu, bet juk dabar visas laikas Jūsų?

– Gyvenu labai gerai. Niekas manęs neskriaudžia, žmonės myli, bendrauju su visais, su kuriais ir anksčiau bendravome. Jeigu su kažkuo nepasisveikinu, tai tik dėl to, kad visi su kaukėmis ir kartais tiesiog sunku žmogų atpažinti.

Taip, visas laikas dabar yra mano laisvalaikis. Iš pradžių buvo sunku, nes man visko trūko. Ir dar tas karantinas, įkalinęs tarp keturių namų sienų, prisidėjo. O tai, prisipažinsiu, man nėra geras variantas. Aš negaliu ramiai sėdėti – turiu eiti, važiuoti, veikti, susitikti. Tačiau galiu pasidžiaugti, kad jau 80 proc., o gal net ir daugiau kokiu vienu procentu mintimis atsijungiau nuo buvusių pareigų, nebandau vadovauti. Tiesą pasakius, atsisakęs pareigų realiai aš niekada nevadovavau, bet mintyse – taip. Todėl kartais dar tenka tramdyti save, kad nepasakyčiau, ko nereikia. Tai labai natūralu: aš dariau vienaip, kitas daro kitaip, tenka išmokti prisitaikyti. O patylėti man yra sunkiausia, bet, kaip minėjau, jau baigiu nugalėti save. Jeigu manęs ko klausia – atsakau, prašo padėti – padedu.


Ką dabar veikiu? Šiokiadieniais meldžiuosi ryte, laikau pirmąsias 8 valandos mišias. Sekmadienį meldžiuosi 9 valandą, o 10 valandos mišiose išklausau išpažintis. Tada laiką skiriu sau. Pavyzdžiui, užpraeitą sekmadienį buvau nuvykęs į Kauno dramos teatrą, žiūrėjau puikų, labai gilų ir praturtinantį premjerinį spektaklį „Ne sau žmonės“, kurį režisierius Jonas Vaitkus pastatė pagal Vydūno kūrybą.

O šiaip laikausi senos tradicijos – pusvalandį po pietų prigulu, paskui tai skaitau, tai išeinu pasivaikščioti, mėgstu nuvažiuoti į Klausučių parką. Kitomis dienomis ir žolę kieme nupjaunu, kai reikia, ir žemę pakasu ar pasodinti ką padedu.

Džiaugiuosi šituo laiku. O pasinaudodamas proga noriu padėkoti visiems Vilkaviškio krašto žmonėms. Esu dėkingas rajono vadovams – ir dabartiniams, ir buvusiems, kurie padėjo, prisidėjo statant katedrą, – už supratimą ir kantrybę, už tai, kad mane pakentė. Aš nesu lengvas žmogus. Aš tą žinau. (Juokiasi)

Dėkoju Dievui už metus, praleistus Vilkaviškyje, ir už mano gyvenimo kelyje sutiktus nuostabius žmones.



Publikuota: 2021-06-07 11:05:51

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Darbus prie kultūros centro pristabdė netikėta kliūtis
* Pavojingi medžiai toliau skaldo bendruomenę
* Švirkštai storomis adatomis liko tik pacientų prisiminimuose
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar jau naudojotės galimybių pasu?
Taip.
Dar ne, bet pasinaudosiu.
Ne, tai pažeidžia žmogaus teises.
Neturiu galimybės jį gauti.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga apibūdinti veiksmą vartojant formą pagrinde?
Tai nebūtų taisyklinga. Vietininkas nevartotinas veiksmo būdui reikšti, pvz.: Į spektaklį susirinko pagrinde (daugiausia) pagyvenę žmonės. Statybos darbai pagrinde (apskritai, iš esmės) baigti.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2021 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas