|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2021-06-10 11:28
|
|
|
Dvasininkas Benas Audrius Martusevičius (kaip rašytojas – Benas Lyris) skatina į gyvenimą žvelgti jautresniu žvilgsniu.
Artūro POLITOVO nuotr.
Pasaulyje labai daug kas mūsų nejaudina. Ir tik pajutę, kas yra liga ar nelaimė, tampame jautresni aplinkai ir esame pasirengę viskam, kad tik artimasis išgyventų, pasveiktų. Nacionalinis transplantacijos biuras kalbina kunigą Beną Lyrį ir klausia, kaip padaryti, kad taptume jautresni vieni kitiems.
– Bendraudami su žmonėmis matome, kad apie organų donorystę žino daugelis, tačiau jų informacija ne visada teisinga. Donorystę gaubia mitai, įvairūs gąsdinimai. Maždaug trečdalis artimųjų nesutinka, kad mirštančio ligonio organai būtų paaukoti donorystei.
– Mes labai dažnai esame abejingi tol, kol mūsų tai nepaliečia. Nes iki tol tiesiog nesuprantame tos situacijos. Tarnaudamas Kauno klinikose matau labai daug žmonių, kurie laukdami donoro savo vaikui ar sutoktiniui pasirašo sutikimą po mirties tapti organų donoru – tai yra tik tada, kai situacija juos paliečia.
Apskritai pasaulyje mūsų labai daug kas nejaudina. Pavyzdžiui, šiandien aplink mus esantis virusas. Viena moteris mažiausiai pusę metų man, nuolat besilankančiam ligoninėje, kartojo, kad jokio užkrato nėra, kad viskas – surežisuota, kol galiausiai pati susirgo kovidu ir paskambinusi paprašė manęs nueiti į reanimacijos skyrių bei suteikti ligonio patepimą sunkia šios ligos forma susirgusiam vyrui.
Norėtųsi, kad taptume jautrūs savo artimajam nelaukdami, kol nelaimė palies mus pačius, kada jau esame pasiryžę atiduoti viską, kad tik galėtume jį išgelbėti.
O į laukiančiuosius transplantacijos siūlyčiau pažiūrėti kaip į savo vaikus. Nes jei matysime juos kaip svetimus, tolimus, jie ir nerūpės. Bet jei pagalvosime, kad mano pritarimas donorystei padėtų išgelbėti kažkieno tėvelį, grąžinti į šeimą mamą, padovanotų gyvenimą vaikui, viskas atrodys kitaip.
– Gal yra tekę bendrauti su žmonėmis, kuriuos kankino abejonės dėl sutikimo paaukoti mirusio artimojo organus? Kokiais žodžiais galima būtų padrąsinti juos kilniam poelgiui?
– Teko būti pakviestam į reanimacijos skyrių, kuriame gulintis žmogus turėjo Donoro kortelę, tačiau kai medikai klausė artimojo sutikimo dėl organų paėmimo donorystei, šis vis tiek abejojo.
Tokioje situacijoje sakau, kad didžiausia dovana, kurią galima padovanoti išeinančiam savo tėvui, vaikui, tai gerbti jo valią ir ją pildyti, tai yra dovanoti gyvenimą kitam, kaip pats mirusysis ir norėjo. Sakau: „Dabar Jums labai skauda dėl savo artimojo, bet negalite padaryti taip, kad visas pasaulis kentėtų dėl to, jog Jūs netekote artimojo. Ir tame skausme kitam suteikti viltį, padovanoti kitam gyvenimą yra dieviška.“
Stengiuosi rasti įvairių būdų paneigti mitus, kad tik žmogus neužsisklęstų. Žinoma, maždaug 20 proc. žmonių nepavyksta perkalbėti. Ir negali jų smerkti – jie būna nelaimingi, dar nesusitaikę su netektimi. Tačiau, patikėkite, geros valios žmonių yra kur kas daugiau.
– O jei artimieji žino, kad mirusysis nebuvo pareiškęs tokios valios, ar Jūsų žodis ką nors lemia?
– Visada verta kalbėti. Aš pasitelkiu ir mišių paslaptį, kad Kristus save atiduoda, tai ir mes save atiduodame kitiems. Ir tai paveikia. Pamenu mamą, kuri net ir didelį skausmą išgyvendama iškart sutiko, kad sūnaus organai būtų paaukoti transplantacijai, kitiems žmonėms išgelbėti. Jos net nereikėjo įkalbinėti. Ji tik kartojo: „Jei tik padės...“
Mes esame dieviški, nes neatlygintinai atiduodame save tiems, kam to labai reikia. Tai – amžino gyvenimo dovana. Juk gyvenime galime klysti, pridaryti klaidų, bet gal įvykus nelaimei, incidentui, mūsų mirties akivaizdoje per mus bus išgelbėtas kitas žmogus – kartais ir tokia misija yra. Savęs dovanojimas uždengia mūsų nuodėmes ir padaro Dievo vaikais.
Yra daug dalykų, kurių negalime padaryti, jie – Dievo valioje. Tačiau jei padarysime tai, ką galime, – gerbsime artimųjų sprendimą tapti donorais, patys tapsime donorais, užpildysime Donoro kortelę, pamatysime, kaip pasaulis pradės keistis.
– Kokia Vatikano pozicija donorystės klausimu?
– Katekizme sakoma, kad organų dovanojimas po mirties yra kilnus ir nepelningas veiksmas, kurį privalu skatinti kaip didžiadvasiškumo ir solidarumo ženklą. Šv. Jonas Paulius II yra labai aiškiai pažymėjęs, kad meilės, slypinčios troškime dovanoti po mirties organus, idėja vis plačiau pasireiškia visuomenėje, tapusioje pernelyg vartotojiška ir nejautria nesavanaudiškam davimui. O popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie organų donorystę, pažymi, kad tai – gebėjimas matyti pasaulį, ne tik save ir savo namus, o tai reiškia numaldyti savo ego.
– Ką pasakytumėte žmonėms, kurie laukia transplantacijų?
– Neseniai bendravau su moterimi, kurios sveikata tokia, kad gydytojai rekomenduoja įsirašyti į recipientų sąrašą ir laukti organo transplantacijos. Ji manęs klausė patarimo, kaip elgtis, nes baiminasi pačios operacijos, jos baigties. Atsakiau: ruoškitės ir melskitės už donorą, kuris jums dovanos širdį, ir melskitės už gydytojus, kad prie jų liestųsi Dievas.
Norėčiau, kad tie, kurie laukia, melstųsi ir pasitikėtų Dievu. O tie, kurie gyvena jau po transplantacijos, nepamirštų dėkingumo ir ypač tam žmogui, iš kurio gavo gyvenimo dovaną. Galiausiai melskimės už donoro artimuosius, kurie priėmė sprendimą paaukoti organus ar palaimino tokį išėjusiojo norą.
Žodžiu, visada reikia būti dėkingam, nes šie geri darbai nėra savaime suprantami, tai yra dovana.
– Kaip atrodo Jūsų budėjimas klinikose dabar, pandemijos laikotarpiu?
– Klinikose būnu nuo 10 val. iki 16 val., kartą per mėnesį budžiu savaitgaliais, būna, iškviečia naktį ligonio patepimą suteikti ar naujagimį pakrikštyti.
Seniau, kai nebuvo pandemijos, man skambindavo artimieji, išvydę numerį prie intensyviosios terapijos skyriaus. Dabar artimieji negali lankyti ligonių, tai jiems žinią apie kapelioną perduoda medikai. Tada man skambina ir sako: „Žinau, kad mano artimasis norėtų, jog kunigas jį aplankytų.“
Kadangi artimieji nemato ligoninėse besigydančių giminaičių, iškvietimų dabar mažiau. Tačiau jų padaugėjo į kovidinius skyrius. O atėjęs pas vieną, aplankau ir kitus, paklausiu, ar norėtų ligonio patepimo.
Žmonės pasiguodžia, kad bijo dėl ligos, dėl ateities ir liūdi negalintys pamatyti, išgirsti artimųjų. Dažnas sako, kad sirgti nėra tiek sunku, kiek būti izoliacijoje, atskirtam nuo artimųjų. Vienatvė jiems yra itin baisi. O juk kai žmogus jaučiasi niekam nereikalingas, jam labai sunku gyti. Tad stengiuosi skirti tiems žmonėms tiek laiko, kiek jiems norisi.
O kai vyresnis žmogus pasiguodžia seniai nematęs vaikų ar anūkų, pasiūlau paskambinti iš mano telefono su vaizdu, kad galėtų tokiu būdu pasimatyti. Palieku juos ramiai pakalbėti – žmonės labai džiaugiasi. Iš savo nedidukės klinikose gaunamos algos esu nupirkęs porą telefonų ir palikęs skyriuose – tiems atvejams, kad ligoniai galėtų susisiekti su artimaisiais. Jiems tai daug reiškia ir tai tikrai padeda sveikti.
Nacionalinio transplantacijos biuro inf.
APIE DONORYSTĘ
Kasmet Lietuvoje atliekama apie pusantro šimto transplantacijų, kai persodinami mirusių žmonių organai ir audiniai. Tačiau recipientų sąrašas – keliskart ilgesnis. Daugiau nei 400 žmonių laukia širdies, inksto, kepenų, ragenų, plaučių ir kitų organų persodinimo.
Kiekvienas suaugęs žmogus gali išsakyti sutikimą, kad po jo mirties organai ir audiniai būtų panaudoti transplantacijai, ir gauti simbolinę Donoro kortelę. Tai galima atlikti internetu https://ntb.lt, visose gydymo įstaigose, „Eurovaistinėse“.
Pasaulyje labai daug kas mūsų nejaudina. Ir tik pajutę, kas yra liga ar nelaimė, tampame jautresni aplinkai ir esame pasirengę viskam, kad tik artimasis išgyventų, pasveiktų. Nacionalinis transplantacijos biuras kalbina kunigą Beną Lyrį ir klausia, kaip padaryti, kad taptume jautresni vieni kitiems. |
– Bendraudami su žmonėmis matome, kad apie organų donorystę žino daugelis, tačiau jų informacija ne visada teisinga. Donorystę gaubia mitai, įvairūs gąsdinimai. Maždaug trečdalis artimųjų nesutinka, kad mirštančio ligonio organai būtų paaukoti donorystei.
– Mes labai dažnai esame abejingi tol, kol mūsų tai nepaliečia. Nes iki tol tiesiog nesuprantame tos situacijos. Tarnaudamas Kauno klinikose matau labai daug žmonių, kurie laukdami donoro savo vaikui ar sutoktiniui pasirašo sutikimą po mirties tapti organų donoru – tai yra tik tada, kai situacija juos paliečia.
Apskritai pasaulyje mūsų labai daug kas nejaudina. Pavyzdžiui, šiandien aplink mus esantis virusas. Viena moteris mažiausiai pusę metų man, nuolat besilankančiam ligoninėje, kartojo, kad jokio užkrato nėra, kad viskas – surežisuota, kol galiausiai pati susirgo kovidu ir paskambinusi paprašė manęs nueiti į reanimacijos skyrių bei suteikti ligonio patepimą sunkia šios ligos forma susirgusiam vyrui.
Norėtųsi, kad taptume jautrūs savo artimajam nelaukdami, kol nelaimė palies mus pačius, kada jau esame pasiryžę atiduoti viską, kad tik galėtume jį išgelbėti.
O į laukiančiuosius transplantacijos siūlyčiau pažiūrėti kaip į savo vaikus. Nes jei matysime juos kaip svetimus, tolimus, jie ir nerūpės. Bet jei pagalvosime, kad mano pritarimas donorystei padėtų išgelbėti kažkieno tėvelį, grąžinti į šeimą mamą, padovanotų gyvenimą vaikui, viskas atrodys kitaip.
– Gal yra tekę bendrauti su žmonėmis, kuriuos kankino abejonės dėl sutikimo paaukoti mirusio artimojo organus? Kokiais žodžiais galima būtų padrąsinti juos kilniam poelgiui?
– Teko būti pakviestam į reanimacijos skyrių, kuriame gulintis žmogus turėjo Donoro kortelę, tačiau kai medikai klausė artimojo sutikimo dėl organų paėmimo donorystei, šis vis tiek abejojo.
Tokioje situacijoje sakau, kad didžiausia dovana, kurią galima padovanoti išeinančiam savo tėvui, vaikui, tai gerbti jo valią ir ją pildyti, tai yra dovanoti gyvenimą kitam, kaip pats mirusysis ir norėjo. Sakau: „Dabar Jums labai skauda dėl savo artimojo, bet negalite padaryti taip, kad visas pasaulis kentėtų dėl to, jog Jūs netekote artimojo. Ir tame skausme kitam suteikti viltį, padovanoti kitam gyvenimą yra dieviška.“
Stengiuosi rasti įvairių būdų paneigti mitus, kad tik žmogus neužsisklęstų. Žinoma, maždaug 20 proc. žmonių nepavyksta perkalbėti. Ir negali jų smerkti – jie būna nelaimingi, dar nesusitaikę su netektimi. Tačiau, patikėkite, geros valios žmonių yra kur kas daugiau.
– O jei artimieji žino, kad mirusysis nebuvo pareiškęs tokios valios, ar Jūsų žodis ką nors lemia?
– Visada verta kalbėti. Aš pasitelkiu ir mišių paslaptį, kad Kristus save atiduoda, tai ir mes save atiduodame kitiems. Ir tai paveikia. Pamenu mamą, kuri net ir didelį skausmą išgyvendama iškart sutiko, kad sūnaus organai būtų paaukoti transplantacijai, kitiems žmonėms išgelbėti. Jos net nereikėjo įkalbinėti. Ji tik kartojo: „Jei tik padės...“
Mes esame dieviški, nes neatlygintinai atiduodame save tiems, kam to labai reikia. Tai – amžino gyvenimo dovana. Juk gyvenime galime klysti, pridaryti klaidų, bet gal įvykus nelaimei, incidentui, mūsų mirties akivaizdoje per mus bus išgelbėtas kitas žmogus – kartais ir tokia misija yra. Savęs dovanojimas uždengia mūsų nuodėmes ir padaro Dievo vaikais.
Yra daug dalykų, kurių negalime padaryti, jie – Dievo valioje. Tačiau jei padarysime tai, ką galime, – gerbsime artimųjų sprendimą tapti donorais, patys tapsime donorais, užpildysime Donoro kortelę, pamatysime, kaip pasaulis pradės keistis.
– Kokia Vatikano pozicija donorystės klausimu?
– Katekizme sakoma, kad organų dovanojimas po mirties yra kilnus ir nepelningas veiksmas, kurį privalu skatinti kaip didžiadvasiškumo ir solidarumo ženklą. Šv. Jonas Paulius II yra labai aiškiai pažymėjęs, kad meilės, slypinčios troškime dovanoti po mirties organus, idėja vis plačiau pasireiškia visuomenėje, tapusioje pernelyg vartotojiška ir nejautria nesavanaudiškam davimui. O popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie organų donorystę, pažymi, kad tai – gebėjimas matyti pasaulį, ne tik save ir savo namus, o tai reiškia numaldyti savo ego.
– Ką pasakytumėte žmonėms, kurie laukia transplantacijų?
– Neseniai bendravau su moterimi, kurios sveikata tokia, kad gydytojai rekomenduoja įsirašyti į recipientų sąrašą ir laukti organo transplantacijos. Ji manęs klausė patarimo, kaip elgtis, nes baiminasi pačios operacijos, jos baigties. Atsakiau: ruoškitės ir melskitės už donorą, kuris jums dovanos širdį, ir melskitės už gydytojus, kad prie jų liestųsi Dievas.
Norėčiau, kad tie, kurie laukia, melstųsi ir pasitikėtų Dievu. O tie, kurie gyvena jau po transplantacijos, nepamirštų dėkingumo ir ypač tam žmogui, iš kurio gavo gyvenimo dovaną. Galiausiai melskimės už donoro artimuosius, kurie priėmė sprendimą paaukoti organus ar palaimino tokį išėjusiojo norą.
Žodžiu, visada reikia būti dėkingam, nes šie geri darbai nėra savaime suprantami, tai yra dovana.
– Kaip atrodo Jūsų budėjimas klinikose dabar, pandemijos laikotarpiu?
– Klinikose būnu nuo 10 val. iki 16 val., kartą per mėnesį budžiu savaitgaliais, būna, iškviečia naktį ligonio patepimą suteikti ar naujagimį pakrikštyti.
Seniau, kai nebuvo pandemijos, man skambindavo artimieji, išvydę numerį prie intensyviosios terapijos skyriaus. Dabar artimieji negali lankyti ligonių, tai jiems žinią apie kapelioną perduoda medikai. Tada man skambina ir sako: „Žinau, kad mano artimasis norėtų, jog kunigas jį aplankytų.“
Kadangi artimieji nemato ligoninėse besigydančių giminaičių, iškvietimų dabar mažiau. Tačiau jų padaugėjo į kovidinius skyrius. O atėjęs pas vieną, aplankau ir kitus, paklausiu, ar norėtų ligonio patepimo.
Žmonės pasiguodžia, kad bijo dėl ligos, dėl ateities ir liūdi negalintys pamatyti, išgirsti artimųjų. Dažnas sako, kad sirgti nėra tiek sunku, kiek būti izoliacijoje, atskirtam nuo artimųjų. Vienatvė jiems yra itin baisi. O juk kai žmogus jaučiasi niekam nereikalingas, jam labai sunku gyti. Tad stengiuosi skirti tiems žmonėms tiek laiko, kiek jiems norisi.
O kai vyresnis žmogus pasiguodžia seniai nematęs vaikų ar anūkų, pasiūlau paskambinti iš mano telefono su vaizdu, kad galėtų tokiu būdu pasimatyti. Palieku juos ramiai pakalbėti – žmonės labai džiaugiasi. Iš savo nedidukės klinikose gaunamos algos esu nupirkęs porą telefonų ir palikęs skyriuose – tiems atvejams, kad ligoniai galėtų susisiekti su artimaisiais. Jiems tai daug reiškia ir tai tikrai padeda sveikti.
Nacionalinio transplantacijos biuro inf.
Kasmet Lietuvoje atliekama apie pusantro šimto transplantacijų, kai persodinami mirusių žmonių organai ir audiniai. Tačiau recipientų sąrašas – keliskart ilgesnis. Daugiau nei 400 žmonių laukia širdies, inksto, kepenų, ragenų, plaučių ir kitų organų persodinimo.
Kiekvienas suaugęs žmogus gali išsakyti sutikimą, kad po jo mirties organai ir audiniai būtų panaudoti transplantacijai, ir gauti simbolinę Donoro kortelę. Tai galima atlikti internetu https://ntb.lt, visose gydymo įstaigose, „Eurovaistinėse“.
Publikuota: 2021-06-10 11:28:20
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|