|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimas
|
|
|
Žvelgiant į nuotraukas atgimsta Eugenijos ir Jokūbo Ciborių meilės istorija, Sibiro vaizdai, tremties prisiminimai.
Autorės nuotr.
Ruošdamiesi trėmimų į Sibirą pradžios 80-mečiui Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus darbuotojai iš fondų iškelia tremtinių prisiminimus, dokumentinę medžiagą. Prieš akis iškyla daugybės jau Amžinybėn iškeliavusių žmonių veidai, jų pasakojimai. Muziejaus archyvuose saugoma medžiaga primena Valentino Piečiukaičio, Kęstučio Melniko, Alfonso Pumerio, Danutės Brazytės, Stasio Dambravos, Gedimino ir Henrikos Almonaičių ir daugelio kitų skaudžią patirtį. Archyvai pasipildys dar vienos vilkaviškiečių šeimos prisiminimais.
Tikslas – įamžinti
Istorija tikra ir suprantama tada, kai ją patvirtina ir pagyvina liudininkų pasakojimai. Gaila, kad nemažai nukentėjusių nuo genocido žmonių taip ir nepapasakojo savo istorijų. Muziejininkų uždavinys – kad liktų kuo mažiau užmirštų, neapklaustų tremtinių ir kitų sudėtingo likimo žmonių.
Kasmet pagerbiame tremtinius ir politinius kalinius, vertiname jų patirtį. Sužinojusi, kad Vilkaviškyje gyvena buvusių tremtinių šeima, nutariau aplankyti ir išklausyti jų istoriją.
Duris atidarė žilaplaukiai senukai Eugenija ir Jokūbas Ciboriai – judrūs, gražūs, pozityviai nusiteikę žmonės. Kambaryje ant stalo – „Santakos“ laikraštis, močiutės mezginys, sekcijoje – knygos, suvenyrai.
Sunku patikėti, kad močiutei Eugenijai Mačytei-Ciborienei – 92 metai, tėvukas Jokūbas (Jakubas) Ciborius dar metais vyresnis. Pradedame kalbėtis. Į prisiminimus pirmoji pasineria Eugenija, o vyras sukiojasi aplinkui ir santūriomis pastabomis papildo jos pasakojimą. Taip atgimsta dešimtmečius primiršta Eugenijos ir Jokūbo (Jakubo) Ciborių praeitis, išskirtinė meilės istorija, Sibiro vaizdai, iš atminties sugrįžta tėvų – Vinco ir Irinos Mačių gyvenimas.
Šeimą išskyrė
Eugenijos tėvas Vincas Mačys XX amžiaus pradžioje buvo nukeliavęs į Angliją uždarbiauti, 1918 m. nuklydęs į Peterburgą (Rusija). Ten susipažino su Irina Ivanova, bolševikų represuotos šeimos dukra (brolis buvo baltagvardiečių karininkas), ją vedė ir parsivežė į Lietuvą. Vienas po kito gimė vaikai, tačiau jaunieji tėvai buvo labai darbštūs, todėl gausi šeima nebadavo.
Po II pasaulinio karo prasidėjus rezistencinėms kovoms tėvas ir vyresnieji vaikai rėmė partizanus, bet buvo išduoti. Legalizavęsis buvęs partizanas okupantams išdavė visus ryšininkus ir rėmėjus.
Eugenijos tėvas V. Mačys bei seserys Elena ir Irena buvo areštuoti ir įkalinti Mordovijos, Vorkutos lageriuose. Motiną su penkiais vaikais bei ištekėjusios dukros Tamaros Vosylienės šeimą 1949 m. ištrėmė į Irkutsko kraštą, Chomutovo gyvenvietę.
Eugenija su skausmu prisimena alkį, šaltį, pažeminimą ir sunkų darbą Sibiro kolchozuose. Tačiau niekas nepalaužė lietuvių valios. Sunkiausia buvo ištverti devyniolikmečio brolio Vytauto žūtį, susitikimus su išdavikais, kurie dėjo parašus, kad Mačiai būtų išvežti į Sibirą.
Gyvenimas ėjo į priekį, represuotieji priprato prie atšiauraus klimato ir tremtinio dalios. Iš lagerio paleisti tėvas ir dukros prisijungė prie tremtyje vargusios šeimos. Padidėjusi šeima įsigijo namą, daržą. Lengviau tapo dvasiškai ir materialiai. Vaikai ir tėvas dirbo kolchoze.
Rado gyvenimo meilę
Eugenija, jauna išvaizdi mergina, įsidarbino mechaninėse dirbtuvėse. Čia sutiko savo gyvenimo meilę – buvusį kalinį, Rusijos vokietį Jakubą Ciborių. Jakubo šeima gyveno Omsko srityje, kai tėvą ir sūnus areštavo bolševikai, įkalino lageriuose. Omske liko Jakubo žmona ir du maži vaikai.
Tačiau kol Jakubas kalėjo, žmona susirado kitą draugą. Tad kai vyrą paleido iš lagerio, moteris jam atvežė trimetį sūnelį ir paliko, o dukrą nusprendė auginti pati – taip yranti šeima pasidalijo vaikus.
Jakubui buvo sunku auginti mažą sūnelį, todėl jam padėjo Eugenija. Ji berniuku rūpinosi kaip savo vaiku. Tremtinių, sovietinį režimą ištvėrusių pokario vaikų yra nemažai. Jie – mūsų pavyzdys ir stiprybė.
Kartą eidamas pieva berniukas atbėgo prie Eugenijos šaukdamas: „Mama, mama“. Eugenija prisimena, kad tai buvusi jaudinanti akimirka – net širdis sustojusi.
„Nuo tada Ivanas visuomet mane vadino mama, mamyte, o aš jį Ivanuška, Jonuku“, – prisiminimais dalijosi E. Ciborienė.
Mačiai ir Ciboriai gražiai sugyveno, vieni kitiems padėjo ištverti tremties sunkumus. „Gyvenom linksmai, daug dainuodavom, giedodavom, bendravom su rusais ir kitais mūsų krašto tremtiniais – Česnavičiais, Aleksais. Rusai stebėjosi, kaip galima dainuoti, kada skausmas plėšia krūtinę“, – prisiminė Ciboriai.
Grįžo į Lietuvą
„1956 m. mūsų tremtis baigėsi, vienus tremtinius valdžia išleido tuoj pat, kiti dar turėjo atidirbti. Padirbėjome dar dvejus metus, kad užsidirbtume pinigų kelionei ir pradžiai gyvenimo Lietuvoje. Tada atlyginimai Sibire jau buvo neblogi, vyras net motociklą nusipirko, kurį parsivežė į Lietuvą“, – prisiminimais dalijosi Eugenija.
Grįžus į tėviškę valdžia neleido tremtiniams prisiregistruoti. Ciboriai laikinai apsigyveno pas Eugenijos seserį Paežeriuose, abu įsidarbino tuometinėje Melioracijos statybos valdyboje. Jakubas mokėsi lietuvių kalbos, susirado draugų ir pamažu tapo Jokūbu. Jis melioracijoje išdirbo daugiau nei 40 metų, buvo gerbiamas ir vertinamas darbuotojas.
Apie 1980 m. darbovietė Ciborių šeimai skyrė butą Vilkaviškyje, vadinamame melioratorių name S. Nėries gatvėje. Abu buvo darbštūs, todėl gražiai įsikūrė naujoje vietoje, prasigyveno. Nors savo vaikų nesusilaukė, užaugino Jakubo sūnų, padėjo seserų ir draugų vaikams, todėl dabar, senatvėje, turi daug pagalbininkų.
1999 m. švęsdami Eugenijos 70-metį Ciboriai susituokė bažnyčioje. Anksčiau to padaryti negalėjo, nes Jokūbas – liuteronas, todėl santuokai reikėjo gauti vyskupo leidimą.
60 metų kartu
Smagu žiūrėti į vestuvių nuotraukas – žilagalvius „jaunuosius“, per iškilmes Vilkaviškio katedroje apsuptus artimųjų ir augintinių.
Dar gana stiprūs senukai gyvena savo rūpestingai sutvarkytame, Eugenijos rankdarbiais išpuoštame bute, džiaugiasi vienas kitu, domisi šiuolaikiniu gyvenimu, diskutuoja.
Eugenijos paklausiau, kaip ją suviliojo Jakubas – vyras su vaiku, juk graži mergina galėjo susirasti patrauklų jaunuolį. „Kai tik pamačiau, krito į akis ir širdį – inteligentiškas, solidus, patikimas. Su juo santarvėje nugyvenau daugiau nei 60 metų ir niekada nesigailėjau ištekėjusi“, – sakė Eugenija. O Jokūbas pridūrė, kad Eugenija buvusi tokia mergina, kurią norėjosi šalia turėti, globoti...
Smagu matyti tokią darnią šeimą, užgrūdintą karo, pokario suirutės ir tremties metų, išlikusią orią sunkiausiose situacijose. Iš tokių žmonių galime pasimokyti gyvenimo išminties. Panašaus likimo žmonių – tremtinių, sovietinį režimą ištvėrusių pokario vaikų yra nemažai. Jie – mūsų pavyzdys ir stiprybė.
Elena RUPEIKIENĖ
Istorikė
Ruošdamiesi trėmimų į Sibirą pradžios 80-mečiui Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus darbuotojai iš fondų iškelia tremtinių prisiminimus, dokumentinę medžiagą. Prieš akis iškyla daugybės jau Amžinybėn iškeliavusių žmonių veidai, jų pasakojimai. Muziejaus archyvuose saugoma medžiaga primena Valentino Piečiukaičio, Kęstučio Melniko, Alfonso Pumerio, Danutės Brazytės, Stasio Dambravos, Gedimino ir Henrikos Almonaičių ir daugelio kitų skaudžią patirtį. Archyvai pasipildys dar vienos vilkaviškiečių šeimos prisiminimais. |
Istorija tikra ir suprantama tada, kai ją patvirtina ir pagyvina liudininkų pasakojimai. Gaila, kad nemažai nukentėjusių nuo genocido žmonių taip ir nepapasakojo savo istorijų. Muziejininkų uždavinys – kad liktų kuo mažiau užmirštų, neapklaustų tremtinių ir kitų sudėtingo likimo žmonių.
Kasmet pagerbiame tremtinius ir politinius kalinius, vertiname jų patirtį. Sužinojusi, kad Vilkaviškyje gyvena buvusių tremtinių šeima, nutariau aplankyti ir išklausyti jų istoriją.
Duris atidarė žilaplaukiai senukai Eugenija ir Jokūbas Ciboriai – judrūs, gražūs, pozityviai nusiteikę žmonės. Kambaryje ant stalo – „Santakos“ laikraštis, močiutės mezginys, sekcijoje – knygos, suvenyrai.
Sunku patikėti, kad močiutei Eugenijai Mačytei-Ciborienei – 92 metai, tėvukas Jokūbas (Jakubas) Ciborius dar metais vyresnis. Pradedame kalbėtis. Į prisiminimus pirmoji pasineria Eugenija, o vyras sukiojasi aplinkui ir santūriomis pastabomis papildo jos pasakojimą. Taip atgimsta dešimtmečius primiršta Eugenijos ir Jokūbo (Jakubo) Ciborių praeitis, išskirtinė meilės istorija, Sibiro vaizdai, iš atminties sugrįžta tėvų – Vinco ir Irinos Mačių gyvenimas.
Eugenijos tėvas Vincas Mačys XX amžiaus pradžioje buvo nukeliavęs į Angliją uždarbiauti, 1918 m. nuklydęs į Peterburgą (Rusija). Ten susipažino su Irina Ivanova, bolševikų represuotos šeimos dukra (brolis buvo baltagvardiečių karininkas), ją vedė ir parsivežė į Lietuvą. Vienas po kito gimė vaikai, tačiau jaunieji tėvai buvo labai darbštūs, todėl gausi šeima nebadavo.
Po II pasaulinio karo prasidėjus rezistencinėms kovoms tėvas ir vyresnieji vaikai rėmė partizanus, bet buvo išduoti. Legalizavęsis buvęs partizanas okupantams išdavė visus ryšininkus ir rėmėjus.
Eugenijos tėvas V. Mačys bei seserys Elena ir Irena buvo areštuoti ir įkalinti Mordovijos, Vorkutos lageriuose. Motiną su penkiais vaikais bei ištekėjusios dukros Tamaros Vosylienės šeimą 1949 m. ištrėmė į Irkutsko kraštą, Chomutovo gyvenvietę.
Eugenija su skausmu prisimena alkį, šaltį, pažeminimą ir sunkų darbą Sibiro kolchozuose. Tačiau niekas nepalaužė lietuvių valios. Sunkiausia buvo ištverti devyniolikmečio brolio Vytauto žūtį, susitikimus su išdavikais, kurie dėjo parašus, kad Mačiai būtų išvežti į Sibirą.
Gyvenimas ėjo į priekį, represuotieji priprato prie atšiauraus klimato ir tremtinio dalios. Iš lagerio paleisti tėvas ir dukros prisijungė prie tremtyje vargusios šeimos. Padidėjusi šeima įsigijo namą, daržą. Lengviau tapo dvasiškai ir materialiai. Vaikai ir tėvas dirbo kolchoze.
Eugenija, jauna išvaizdi mergina, įsidarbino mechaninėse dirbtuvėse. Čia sutiko savo gyvenimo meilę – buvusį kalinį, Rusijos vokietį Jakubą Ciborių. Jakubo šeima gyveno Omsko srityje, kai tėvą ir sūnus areštavo bolševikai, įkalino lageriuose. Omske liko Jakubo žmona ir du maži vaikai.
Tačiau kol Jakubas kalėjo, žmona susirado kitą draugą. Tad kai vyrą paleido iš lagerio, moteris jam atvežė trimetį sūnelį ir paliko, o dukrą nusprendė auginti pati – taip yranti šeima pasidalijo vaikus.
Jakubui buvo sunku auginti mažą sūnelį, todėl jam padėjo Eugenija. Ji berniuku rūpinosi kaip savo vaiku.
Tremtinių, sovietinį režimą ištvėrusių pokario vaikų yra nemažai. Jie – mūsų pavyzdys ir stiprybė.
Kartą eidamas pieva berniukas atbėgo prie Eugenijos šaukdamas: „Mama, mama“. Eugenija prisimena, kad tai buvusi jaudinanti akimirka – net širdis sustojusi.
„Nuo tada Ivanas visuomet mane vadino mama, mamyte, o aš jį Ivanuška, Jonuku“, – prisiminimais dalijosi E. Ciborienė.
Mačiai ir Ciboriai gražiai sugyveno, vieni kitiems padėjo ištverti tremties sunkumus. „Gyvenom linksmai, daug dainuodavom, giedodavom, bendravom su rusais ir kitais mūsų krašto tremtiniais – Česnavičiais, Aleksais. Rusai stebėjosi, kaip galima dainuoti, kada skausmas plėšia krūtinę“, – prisiminė Ciboriai.
„1956 m. mūsų tremtis baigėsi, vienus tremtinius valdžia išleido tuoj pat, kiti dar turėjo atidirbti. Padirbėjome dar dvejus metus, kad užsidirbtume pinigų kelionei ir pradžiai gyvenimo Lietuvoje. Tada atlyginimai Sibire jau buvo neblogi, vyras net motociklą nusipirko, kurį parsivežė į Lietuvą“, – prisiminimais dalijosi Eugenija.
Grįžus į tėviškę valdžia neleido tremtiniams prisiregistruoti. Ciboriai laikinai apsigyveno pas Eugenijos seserį Paežeriuose, abu įsidarbino tuometinėje Melioracijos statybos valdyboje. Jakubas mokėsi lietuvių kalbos, susirado draugų ir pamažu tapo Jokūbu. Jis melioracijoje išdirbo daugiau nei 40 metų, buvo gerbiamas ir vertinamas darbuotojas.
Apie 1980 m. darbovietė Ciborių šeimai skyrė butą Vilkaviškyje, vadinamame melioratorių name S. Nėries gatvėje. Abu buvo darbštūs, todėl gražiai įsikūrė naujoje vietoje, prasigyveno. Nors savo vaikų nesusilaukė, užaugino Jakubo sūnų, padėjo seserų ir draugų vaikams, todėl dabar, senatvėje, turi daug pagalbininkų.
1999 m. švęsdami Eugenijos 70-metį Ciboriai susituokė bažnyčioje. Anksčiau to padaryti negalėjo, nes Jokūbas – liuteronas, todėl santuokai reikėjo gauti vyskupo leidimą.
Smagu žiūrėti į vestuvių nuotraukas – žilagalvius „jaunuosius“, per iškilmes Vilkaviškio katedroje apsuptus artimųjų ir augintinių.
Dar gana stiprūs senukai gyvena savo rūpestingai sutvarkytame, Eugenijos rankdarbiais išpuoštame bute, džiaugiasi vienas kitu, domisi šiuolaikiniu gyvenimu, diskutuoja.
Eugenijos paklausiau, kaip ją suviliojo Jakubas – vyras su vaiku, juk graži mergina galėjo susirasti patrauklų jaunuolį. „Kai tik pamačiau, krito į akis ir širdį – inteligentiškas, solidus, patikimas. Su juo santarvėje nugyvenau daugiau nei 60 metų ir niekada nesigailėjau ištekėjusi“, – sakė Eugenija. O Jokūbas pridūrė, kad Eugenija buvusi tokia mergina, kurią norėjosi šalia turėti, globoti...
Smagu matyti tokią darnią šeimą, užgrūdintą karo, pokario suirutės ir tremties metų, išlikusią orią sunkiausiose situacijose. Iš tokių žmonių galime pasimokyti gyvenimo išminties. Panašaus likimo žmonių – tremtinių, sovietinį režimą ištvėrusių pokario vaikų yra nemažai. Jie – mūsų pavyzdys ir stiprybė.
Elena RUPEIKIENĖ
Istorikė
Publikuota: 2021-06-14 08:10:40
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|