Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

---

Teresė ir Jonas Depšiai jau 60 metų gyvena santuokoje.

Nuotr. iš Depšių šeimos albumo

Pastaruoju metu visuomenėje vilnijant nuomonių apie šeimos sampratą įvairovei, virbaliečiai Teresė ir Jonas Depšiai tarp prasmingų švenčių – Motinos ir Tėvo dienų – tik artimųjų rate ir su malda Virbalio bažnyčioje atšventė savo gyvenimo santuokoje 60-ties metų sukaktį.

Padeda „vienodi vaistai“

Pora džiaugiasi teisingus gyvenimo kelius pasirinkusiais vaikais, dešimtimi anūkų ir aštuoniais proanūkiais. Deimantinis santuokos jubiliejus – kaip liudijimas, kad atsakingai sukurta ir puoselėta šeima yra neįkainojama vertybė.

Tėvelių deimantinių vestuvių atminimui dukros prie namo pasodino magnoliją. Laiko tėkmėje jos žiedai išsiskleis kaip fonas kryžiui, menančiam ypatingą progą: sūnaus Jono kunigystės šventimus 1993-ųjų gegužę. Tačiau šį rudenį sukanka dvidešimt metų, kai Viešpats jį pasišaukė į savąją buveinę. „Sunkiausia ir skaudžiausia – netektys“, – sakė Depšiai, palaidoję sūnų ir dukrą.

Bendras ilgas šeimos gyvenimas nėra vien deimantais nusagstytas. Jau iš pirmų pokalbio frazių pakilia nuotaika apdovanojanti Teresė Depšienė pateikė savo šeimos „receptą“: „Naudojome tuos pačius vaistus ir vitaminus, o tai – atlaidumas, užuojauta, supratimas. Jeigu vienas ko nepajėgdavome padaryti, padarydavome kitas“.

Lydėjo tėvelis

Nors prieš 60 metų Teresė ir Jonas gyveno gretimuose kaimuose, tačiau nepasižinojo. Bet kai Jonas vėlų 1960-ųjų rudenį atėjo į šokius Pagernavės mokykloje ir pamatė patrauklią merginą, tai daugiau nuo jos ir neatsitraukė.

Teresės mama buvo mirusi, iš kariuomenės grįžo brolis, trejais metais vyresnė sesuo Elytė jau metai draugavo su vaikinu ir ruošėsi vestuvėms. „Tėvelis, pamatęs, kad kavalierius dažnai ateina, vieną kartą užklausė: „Jūs, vaikai, čia rimtai ar baikom?“ Aš pasimečiau, koks čia rimtumas gali būti – draugauju, ir tiek. O tėtė aiškina, kad jam atsieitų pigiau vienu kartu abiem dukroms vestuves iškelti“, – mena Teresė.

Sutartą dieną penkiese: abi seserys su kavalieriai ir tėvelis pėsčiomis (tada dar nekursavo autobusai) iš kaimo, esančio dar už Bartninkų, sukorę per 20 kilometrų, pasiekė Vilkaviškį, kad būsimi jaunavedžiai metrikacijos skyriuje paduotų pareiškimus santuokai. Dukroms ir būsimiems žentams sakė nebuvo keista, o net smagu, kad tėvelis ėjo kartu, norėdamas pamatyti, kaip civilinėje įstaigoje vaikai pildys dokumentus bendram gyvenimui.

Mieli sutapimai

„Šliūbavojosi“ jaunieji 1961-ųjų gegužės 21 dieną savo parapijos – Bartninkų – bažnyčioje. Seserys pasipuošė vienodomis baltomis sukniomis su nuometais. Medžiagos pirmos ir antros dienos rūbams atsiuntė giminės iš Amerikos. Po kurio laiko tos baltos vestuvinės suknelės labai tiko Depšių dukroms pasipuošti Alvito ir Virbalio bažnyčiose per atlaidus procesijose.

Depšius jungia mielas sutapimas – abu gimę tą pačią liepos 21 dieną su septynerių metų skirtumu: Jonas – 1935-aisiais, Teresė – 1942-aisiais.

Jaunoji pora gal trejus metus gyveno tėvelio namuose, po to išėjo savarankiškai kurtis.

Taip ėjo gyvenimas

Teresė keliskart pakartoja, kad tie šešiasdešimt metų praėjo kaip mirktelėjimas. Atrodo, nebuvo nei sunkumų, nei problemų, tik rūpėjo sąžiningai ir gerai dirbti. Šeši vaikučiai gimė kas metai ar pusantrų. Nei auklių, nei darželių nebuvo. Ieškojo ir taikėsi, kur ir kaip įsikurti, kad turėtų darbą, pastogę, gerą uždarbį. Viename, kitame kolūkyje dirbo fermose, melžė karves, pašarus vežė. Pagaliau įsikūrė tuometiniame J. Janonio kolūkyje, abu fermose prižiūrėjo paršavedes, veršelius. Darbo rezultatų pasiekė geriausių. Joną medaliu apdovanojo, net paskyrą automobiliui siūlė, kalbino stoti į komunistų partiją. Teresė atsidūsta: „Taip ir ėjo gyvenimas – darbas, namai, rūpestis, kad vaikai būtų apskalbti, pavalgę ir apsirengę kaip visų.“

Kiek pasitaupę Depšiai pasistatė dabartinį namelį Virbalyje. Į čia iš valdiško keturbučio atsikėlė, kai jauniausia dukra pradėjo vaikščioti.

Perspėjimai „neluošinti vaikų“

Klausiau, kaip tokioje darbų ir rūpesčių grandinėje atrasdavo laiko bažnyčiai? Moteris negali sulaikyti ašarų: „Einu po darbo iš fermų, bažnyčios varpai skamba, šventasis tėvelis (ilgametis Virbalio kunigas V. Bilius) vaikšto po šventorių. Negi aš praeisiu? Ir man nesvarbu, jei kas ką ir sakė ar galvojo, kad aš ferma atsiduodu... Vaikus, kai tik jie pradėjo vaikščioti, taip pat vedžiausi į bažnyčią.“

Depšiai prisimena, kai abu, pirmąkart gavę kvietimą į kontorą, nudžiugo – svarstė, kad gal kokią premiją pasiūlys. Tačiau tą ir dar ne vieną kartą juodu išgirsdavo „paskaitą“ ta pačia tema: „Ar nematote, kad jūsų vaikai eina „į šoną“, kodėl juos luošinate?“ O „luošinimo“ esmė buvo ta, kad vaikai net šiokiadieniais, kai tėvai išeidavo į fermas, nubėgdavo į bažnyčią. Sūnus nuo aštuonerių metų iki kariuomenės patarnavo mišioms.

Nepaisant perspėjimų dėl „vaikų luošinimo“ Depšių namai visomis vasaromis būdavo pilni vaikų. Giminės, draugai atveždavo savo atžalas, kad Virbalyje paruoštų Pirmajai Komunijai.

Jauniausia Depšių dukra Dalia, kaip Šventosios šeimos kongregacijos vienuolė, pastaruoju metu tarnauja Vilniuje, anksčiau kelerius metus dirbo Vilkaviškio parapijoje. Dabar užklausta apie pašaukimo pasirinkimą neabejodama sako, kad tikėjimo tradicija subrendo ir atėjo, visų pirma, iš šeimos, abiejų tėvų pamaldumo pavyzdžio.

Būdama moksleivė Dalia jautė nepritampanti mokykloje: „Jei ką ne taip padarydavau, tai mokytojai prikaišiodavo, kad čia ne Šventąjį Raštą skaityti... Jaučiau, bet nesupratau, kodėl mes, Depšiai, kaip koks šašas buvome... O bažnyčioje atsigaudavau, buvo gera. Gal dėl to, kad čia vaikų buvo daug, niekas neužgauliodavo, giedodavome, melsdavomės, ruošdavome vaidinimus, tėvai mielai išleisdavo į stovyklas ar ekskursijas su parapijos jaunimu“, – prisiminė pašnekovė.

Brandos amžiaus sulaukusi dukra sako, kad visą gyvenimą savo mamą matė kaip be galo rūpestingą, tačiau valdingą moterį, o tėtis – visada ramus, besišypsantis, neužgaus, nebars...

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---