Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Mūsų rajone

---

Dalė, Andrius ir mažieji Ugnius bei Gabija tarp vaismedžių praleidžia itin daug laiko.

Niekam ne paslaptis, kad didžiausi obelų sodai mūsų rajone auga Gudkaimio krašte. Vis dėlto nemažas obelynas, nuotaiką keliančiu pavadinimu „Zuikių sodas“, veši ir Klausučių seniūnijoje, Arminų kaime. Jo įkūrėjai – Dalė ir Andrius Rudaičiai.

Norėjo veiklos

„Zuikių sodą“ jauna šeima įkūrė prieš devynerius metus. Nors tuo metu tiek Dalei, tiek Andriui dar trūko žinių, kaip sėkmingai prižiūrėti augančius medelius, tačiau juos į priekį vedė didžiulis entuziazmas ir tikėjimas, kad viskas bus gerai. Šiandien pora jau puikiai žino, kaip susitvarkyti su iškylančiais rūpesčiais, o jų degančios akys, pasakojant apie sodą, išduoda, kad šie žmonės išties myli savo darbą ir mėgaujasi laiku, praleidžiamu tarp vaismedžių.

D. ir A. Rudaičiai – buvę klasės draugai. Baigę Sūdavos vidurinę mokyklą jiedu studijuoti pasuko į skirtingus miestus: Dalė – į Vilnių, o Andrius – į Kauną. Po studijų pora sukūrė šeimą ir kartu apsigyveno laikinojoje sostinėje. Dalė įsidarbino projektavimo įmonėje, o Andrius tuo metu jau buvo pradėjęs savarankiškai ūkininkauti Sūdavoje. Vyras kasdien važinėdavo į Vilkaviškio rajone esantį ūkį. Savaitgaliais kartu su juo keliaudavo visa šeima. Šis procesas tęsėsi šešerius metus, kol Rudaičiai suprato, kad kasdieniniai važinėjimai iš Kauno į Vilkaviškio rajoną juos vargina ir atima daug brangaus laiko. Galiausiai šeima apsisprendė grįžti į gimtąjį rajoną ir įsikūrė Giedriuose.

„Dar kai iš Kauno grįžinėdavome į gimtinę, vyras čia turėjo pakankamai darbų, o man veiklos šiek tiek trūko. Ėmėme svarstyti, kaip galėtume tai pakeisti. Kartą nuvažiavome į Gudkaimį tėvams pirkti obelų sodinukų. Būtent tada ir pagalvojome, kad patys taip pat galėtume įkurti obelų sodą“, – prisiminė D. Rudaitė.

Jau netrukus šalia tėvų namų, Arminų kaime, buvo pasodinta kiek daugiau nei 500 obelaičių. Šeima medeliais labai rūpinosi – juos kruopščiai genėjo, balino, gydė nuo įvairių ligų. Nemažai patarimų, kaip tinkamai prižiūrėti sodą, suteikė visoje šalyje puikiai žinomas sodininkas dr. Algirdas Amšiejus. Būtent iš jo Rudaičiai ir pirko sodinukus.

Įkurtam obelynui jauna šeima suteikė „Zuikių sodo“ pavadinimą. Dalė pasakojo, kad pirmais metais, kol sodas dar nebuvo aptvertas, šie gyvūnai dažnai lankėsi prie ką tik pasodintų medelių. Tai ir buvo viena iš priežasčių, įkvėpusių tokį sodo pavadinimą. Be to, pašnekovė juokavo, kad jai zuikiai ir obuoliai visada turėjo sąsajų.

Laiko stoka

Įkurtas obelynas Rudaičiams suteikė labai daug džiugių akimirkų. Į viršų besistiebiantys medeliai, pavasariais sprogstantys jų lapeliai ir baltais žiedais pasipuošiantis sodas tik dar labiau didino motyvaciją dirbti vardan gausesnio derliaus ir didinti sodinukų skaičių.

Bėgant metams sodo teritorija plėtėsi, o laiko augantiems medeliams reikėjo skirti vis daugiau. Šiandien Arminų kaime esantis sodas užima maždaug 2, 5 ha plotą. Jame auga ne tik keli tūkstančiai obelų, bet yra pasodinta ir maždaug 500 kriaušių, šiek tiek aviečių. Iš pradžių šeima planavo dar labiau išplėsti kriaušyną, tačiau galiausiai šios minties atsisakė. Ūkininkų teigimu, kriaušes daug labiau puola ligos, o visas jų derlius sunoksta kone vienu sykiu, todėl būtina jį kuo greičiau realizuoti. Tai padaryti ne visada pavyksta.

„Netiesa, kad darbo sode būna tik tada, kai reikia skinti obuolius. Jo netrūksta ištisus metus. Bene sunkiausia užduotis – genėti medelius. Tam reikia daug žinių. Siekdamas tinkamai įvaldyti šį procesą lankiau nemažai kursų, ne kartą konsultavausi su profesionalais. Neužtenka medelius nugenėti pavasarį. Iš tikrųjų juos dar sykį reikėtų genėti ir vasarą, tačiau dėl kitų ūkio darbų tam jau nelieka laiko“, – sakė A. Rudaitis.

Be obelų sodo vyras augina javus bei rapsus, prižiūri būrį karvių. Tiesa, galvijų iki rudens ketinama atsisakyti, tad viliamasi, jog laiko „Zuikių sodo“ priežiūrai ateityje bus galima skirti šiek tiek daugiau.

Ne visada lydi sėkmė

Nors sodas auga jau ne pirmus metus, gausiausio derliaus tikimasi ateityje. Praėjęs sezonas buvo gana neblogas, tačiau būta ir metų, kai apskritai obuolių priskinta tik savo reikmėms. Šeimai itin nepasisekė užpernai, kuomet pavasarį obelų žiedams pakenkė šaltukas, o žiemą nevisiškai subrendę vaisiai ėmė masiškai pūti.

„Puvimų neįmanoma išvengti nė vienais metais. Dalis obuolių taip ir neužauga. Mažesnius vaisius įprastai išvežame į mišką žvėreliams“, – pasakojo pašnekovė.

Nors obuolius skinti Rudaičiai pradeda dar spalį, tačiau jų prekyba dažniausiai prasideda tik prieš pat Kalėdas, o pardavimai piką pasiekia vasario bei kovo mėnesiais. Tokias tendencijas D. Rudaitė aiškino tuo, kad rudenį dauguma žmonių dar patys turi savo soduose užaugintų obuolių, o žiemą jų atsargos baigiasi. Įprastai šeima vaisiais prekiauja tiesiai iš namų arba veža į Kauną, kuriame dar nuo ankstesnių laikų yra likę nemažai pažįstamųjų.

Vienais metais savo užaugintą produkciją Rudaičiai gabeno ir į sostinę, tačiau galiausiai suprato, kad reguliariai tą daryti būtų pernelyg sudėtinga. Nors vilniečiai greitai išpirkdavo jų užaugintus obuolius, tačiau pakankamai tolimos kelionės kaštai dažnai viršydavo gautą pelną.

„Reguliariai keliaujant į Vilnių reikėtų vežtis daugiau obuolių, o tam dar neturime tinkamos transporto priemonės“, – paaiškino pašnekovė.

Ji prognozavo, kad šį rudenį obuolių derlius turėtų būti neblogas. Didžioji dalis medelių gausiai žydėjo, jiems nepakenkė šalnos. Nuostolių pridarė tik žiemą po gausiu sniegu besislėpusios pelės ir kiti mažieji graužikai. Dėl jų padarytos žalos keletas medelių taip ir nesulaukė pavasario.

Pradeda atsirinkti

Per keletą metų Dalė su Andriumi ėmė pažinti klientus, pastebėti jų poreikius. 8 veislių obelis ir 3 veislių kriaušes auginanti šeima sakė, kad niekas neprilygsta „Bohemijos“ veislės obuoliams.

„Ši veislė – obuolių karalienė. Jai kiti vaisiai nelabai prilygsta nei skoniu, nei išvaizda. Vienintelis trūkumas yra tas, kad „Bohemija“ subrandina ne tiek daug obuolių, kaip kiti medžiai. Tuo tarpu „Imant“ veislės obuolius vieni klientai labai mėgsta, o štai kiti negali į juos net pažiūrėti. Man asmeniškai labai patinka „Topaz“ obuoliai. Jie atsparūs ligoms, gerai išsilaiko per žiemą, puikiai dera įvairiuose kepiniuose“, – pasakojo D. Rudaitė.

Šeima ir toliau žada plėsti obelų sodą, jau turi užsisakiusi naujų medelių, kuriuos tikisi pasodinti šį rudenį. Nors „Zuikių sodas“, šeimininkų teigimu, kol kas dar neatsipirko, tačiau jie neabejoja, kad ateityje jis ims nešti naudą.

„Neslėpsiu, buvo ir sunkių akimirkų, ir noro viską mesti, tačiau geros emocijos viską atperka. Niekada nesigailėjome, kad grįžome į Vilkaviškio rajoną. Čia labai patogu gyventi. Buvo šiek tiek baimės, kad mums trūks veiklos, kad vaikai negalės savęs realizuoti, tačiau šie nuogąstavimai nepasiteisino. Gyvendami čia galime daugiau laiko skirti šeimai, o tai – itin svarbu“, – pabrėžė D. Rudaitė.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---