|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Į Raseinių rajone esantį Šiluvos miestelį nuo seno traukė piligrimai.
Šiluva – Lietuvos Meka vadinamas miestelis. Vietovė, kuri visais laikais traukė tikinčiųjų minias. O miestelio kapinėse stovinti koplyčia laikyta gražiausia visoje šalyje.
Iš pagonybės laikų
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčios viduje, ties altoriumi, kyšojo iš žemės išlindęs nemažas akmuo. Prieškario maldininkai aplink riedulį eidavo keliais ir bučiuodavo jį kaip kryžių. Kiekvienas kaip įmanydamas stengėsi šio stebuklingojo akmens trupinėlį įsidėti į kišenę. Laikui bėgant akmens skaldymo žymės buvo matomos iš tolo.
Parsineštą skiltelę žmonės laikydavo namuose kaip švenčiausią relikviją. Akmens gabaliuku trindavo žaizdas ir nugarą. Galiausiai skaldyti akmenį tikintiesiems buvo uždrausta – valdžia apsaugojo Marijos apsireiškimo simbolį.
Padavimai teigia, kad pagonybės laikais Šiluvoje augo šventasis šilas. O ant aukšto šventvietės kalnelio stovėjo aukuras. Kadangi aplinkui augo šventi šilai, vietovei suteiktas Šilo vardas. Įsikūrus miesteliui visi pradėjo jį Šiluva vadinti. Sulenkėję dvarininkai tardavo Szydlowo.
Manoma, kad penkioliktame amžiuje šilas su visomis žemėmis ir ten gyvenusiais naujai pakrikštytais žemaičiais atiduotas Petrui Gedgaudui. Jis stabmeldžių šventovėje pastatė pirmą bažnyčią katalikams. Netrukus bažnytėlėje kilo gaisras. Manoma, kad jį sukėlė pagonys. Tačiau tokie veiksmai krikščionybės plitimo Šiluvoje nesustabdė – apie 1500-uosius iškilo dar viena šventovė.
Patyrė stebuklą
Šešiolikto amžiaus pabaigoje Europoje ir Lietuvoje kilo kalvinizmo banga. Krikščionybė paniro chaose: kunigai metė katalikų tikėjimą, vedė žmonas. Buvo masiškai plėšiamos bažnyčios, grobstomas jų turtas. Šiluvos klebonas pradėjo išpažinti protestantizmą, o bažnyčią uždarė.
Senosios bažnyčios turtai ir reliktai buvo užkasti po didžiuoju akmeniu. Manoma, kad Marijos apsireiškimas įvyko 1612 metais. Senas padavimas pasakoja apie vietinius piemenis, ganančius laukuose gyvulius. Ant perkūnkiemiu vadinto akmens jie išvydo stovinčią moterį – verkiančią, rankose laikančią mažą vaiką. Nuo to laiko Šiluvoje pradėjo sklisti kalbos apie stebuklą.
Vieta, kur anksčiau stovėjo senoji katalikų bažnyčia, buvo pradėta laikyti šventa. Prie akmens žmonės traukė būriais. Palikdavo įvairiausių aukų, pinigų ir abrozdėlių.
Devyniolikto amžiaus pradžioje Šiluvos kunigas Simonas Giedraitis suprato, kad akmenį žemaičiai garbino nuo pagonybės laikų. Todėl ant akmens 1818 metais pastatė į Vilniaus katedrą panašią medinę koplyčią. Jos viduje buvo įrengtas altorius, iš Londono parvežta marmurinė Marijos skulptūra.
Pelnėsi prekybininkai
1912 metais buvo minima Marijos apsireiškimo 300 metų sukaktis. Akmenį pašventino kunigas, poetas Jonas Mačiulis-Maironis. Buvo pradėta statyti naujoji, mūrinė koplyčia. Pirmasis pasaulinis karas nutraukė žemaičių užmojus. Žuvo statybų architektas Antanas Vivulskis. Tik 1926 metais buvo galutinai įrengtas koplyčios vidus, įvyko pirmosios pamaldos.
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais kasmet, rugsėjo 6 d., į miestelį traukdavo minios žmonių. Vykdavo garsieji Šiluvos atlaidai. Gatvėse dulkės susiliedavo su žmonių giesmėmis ir tik pušynas sulaikydavo milžiniškus dulkių debesis.
Turgavietėje kirbėdavo prekybininkų ir pirkėjų skruzdėlynas. Karabelninkų kariuomenė okupuodavo visą miesto aikštę. Prekiaudavo škaplieriais, rožančiais, maldaknygėmis ir žvakėmis, šakutėmis ir peiliukais. Atlaidai tęsdavosi aštuonias dienas. Su ekskursijomis į Šiluvą atvykdavo latviai, vokiečiai. Buvo statomos palapinės ir už 50 centų žmonės valgydavo „iš dviejų bliūdų“.
Vaikai kaulydavo tėvus nusivesti juos į keliaujančių cirkų pasirodymus. „Už vieną litą Jūs pamatysite viso pasaulio didžiausius stebuklus ir negirdėtus atrakcionus“, – skelbdavo pranešėjo balsas.
Prašė atleidimo
Tikintieji atsiveždavo specialiai atlaidams pasigamintų batų. Jie buvo su tam tikra apsauga. Kiti rišdavo ant kojų senas drapanas ir klupsčiomis eidavo aplink koplyčią.
Jos viduje žmonės alpdavo, nes tikintieji spausdavo vienas kitą. Silpnesnės moterėlės krisdavo viena paskui kitą. Visi stengėsi prieiti išpažinties, nes „kaip į Romą atvažiavęs neišvysi popiežiaus“.
Kunigai eidavo su ištiesta aukų dėžute. Vienas prašydavo „ant bažnyčios“, kitas – „ant koplyčios“, o trečias „dėl špitolės“. Bažnyčios pakampėse ranką tiesdavo ubagų virtinės. O davatkos drebančiais pirštais aukojo paskutinius centus ir prašė Dievo atleidimo.
Ties šventuoju šaltinėliu rinkdavosi visi nelaimingieji. Akli ir raiši, bekojai ir kuproti. Visi plaudavo savo sielos ir kūno žaizdas. Melsdavo Dievo motiną sveikatos. Kiti iš susijaudinimo šaltinio vandenį net gerti imdavo. Kiekvienas stengėsi čia prieiti pirmas, niekas nepaisė eilės. Todėl visi barėsi, stumdėsi, o kartais net „lazdomis pradėdavo dalintis“.
Štai tokios Šiluvos atlaidų nuotaikos vyravo praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje, pirmosios Lietuvos Respublikos laikais.
Tomas SUŠINSKAS
Šiluva – Lietuvos Meka vadinamas miestelis. Vietovė, kuri visais laikais traukė tikinčiųjų minias. O miestelio kapinėse stovinti koplyčia laikyta gražiausia visoje šalyje. |
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčios viduje, ties altoriumi, kyšojo iš žemės išlindęs nemažas akmuo. Prieškario maldininkai aplink riedulį eidavo keliais ir bučiuodavo jį kaip kryžių. Kiekvienas kaip įmanydamas stengėsi šio stebuklingojo akmens trupinėlį įsidėti į kišenę. Laikui bėgant akmens skaldymo žymės buvo matomos iš tolo.
Parsineštą skiltelę žmonės laikydavo namuose kaip švenčiausią relikviją. Akmens gabaliuku trindavo žaizdas ir nugarą. Galiausiai skaldyti akmenį tikintiesiems buvo uždrausta – valdžia apsaugojo Marijos apsireiškimo simbolį.
Padavimai teigia, kad pagonybės laikais Šiluvoje augo šventasis šilas. O ant aukšto šventvietės kalnelio stovėjo aukuras. Kadangi aplinkui augo šventi šilai, vietovei suteiktas Šilo vardas. Įsikūrus miesteliui visi pradėjo jį Šiluva vadinti. Sulenkėję dvarininkai tardavo Szydlowo.
Manoma, kad penkioliktame amžiuje šilas su visomis žemėmis ir ten gyvenusiais naujai pakrikštytais žemaičiais atiduotas Petrui Gedgaudui. Jis stabmeldžių šventovėje pastatė pirmą bažnyčią katalikams. Netrukus bažnytėlėje kilo gaisras. Manoma, kad jį sukėlė pagonys. Tačiau tokie veiksmai krikščionybės plitimo Šiluvoje nesustabdė – apie 1500-uosius iškilo dar viena šventovė.
Šešiolikto amžiaus pabaigoje Europoje ir Lietuvoje kilo kalvinizmo banga. Krikščionybė paniro chaose: kunigai metė katalikų tikėjimą, vedė žmonas. Buvo masiškai plėšiamos bažnyčios, grobstomas jų turtas. Šiluvos klebonas pradėjo išpažinti protestantizmą, o bažnyčią uždarė.
Senosios bažnyčios turtai ir reliktai buvo užkasti po didžiuoju akmeniu. Manoma, kad Marijos apsireiškimas įvyko 1612 metais. Senas padavimas pasakoja apie vietinius piemenis, ganančius laukuose gyvulius. Ant perkūnkiemiu vadinto akmens jie išvydo stovinčią moterį – verkiančią, rankose laikančią mažą vaiką. Nuo to laiko Šiluvoje pradėjo sklisti kalbos apie stebuklą.
Vieta, kur anksčiau stovėjo senoji katalikų bažnyčia, buvo pradėta laikyti šventa. Prie akmens žmonės traukė būriais. Palikdavo įvairiausių aukų, pinigų ir abrozdėlių.
Devyniolikto amžiaus pradžioje Šiluvos kunigas Simonas Giedraitis suprato, kad akmenį žemaičiai garbino nuo pagonybės laikų. Todėl ant akmens 1818 metais pastatė į Vilniaus katedrą panašią medinę koplyčią. Jos viduje buvo įrengtas altorius, iš Londono parvežta marmurinė Marijos skulptūra.
1912 metais buvo minima Marijos apsireiškimo 300 metų sukaktis. Akmenį pašventino kunigas, poetas Jonas Mačiulis-Maironis. Buvo pradėta statyti naujoji, mūrinė koplyčia. Pirmasis pasaulinis karas nutraukė žemaičių užmojus. Žuvo statybų architektas Antanas Vivulskis. Tik 1926 metais buvo galutinai įrengtas koplyčios vidus, įvyko pirmosios pamaldos.
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais kasmet, rugsėjo 6 d., į miestelį traukdavo minios žmonių. Vykdavo garsieji Šiluvos atlaidai. Gatvėse dulkės susiliedavo su žmonių giesmėmis ir tik pušynas sulaikydavo milžiniškus dulkių debesis.
Turgavietėje kirbėdavo prekybininkų ir pirkėjų skruzdėlynas. Karabelninkų kariuomenė okupuodavo visą miesto aikštę. Prekiaudavo škaplieriais, rožančiais, maldaknygėmis ir žvakėmis, šakutėmis ir peiliukais. Atlaidai tęsdavosi aštuonias dienas. Su ekskursijomis į Šiluvą atvykdavo latviai, vokiečiai. Buvo statomos palapinės ir už 50 centų žmonės valgydavo „iš dviejų bliūdų“.
Vaikai kaulydavo tėvus nusivesti juos į keliaujančių cirkų pasirodymus. „Už vieną litą Jūs pamatysite viso pasaulio didžiausius stebuklus ir negirdėtus atrakcionus“, – skelbdavo pranešėjo balsas.
Tikintieji atsiveždavo specialiai atlaidams pasigamintų batų. Jie buvo su tam tikra apsauga. Kiti rišdavo ant kojų senas drapanas ir klupsčiomis eidavo aplink koplyčią.
Jos viduje žmonės alpdavo, nes tikintieji spausdavo vienas kitą. Silpnesnės moterėlės krisdavo viena paskui kitą. Visi stengėsi prieiti išpažinties, nes „kaip į Romą atvažiavęs neišvysi popiežiaus“.
Kunigai eidavo su ištiesta aukų dėžute. Vienas prašydavo „ant bažnyčios“, kitas – „ant koplyčios“, o trečias „dėl špitolės“. Bažnyčios pakampėse ranką tiesdavo ubagų virtinės. O davatkos drebančiais pirštais aukojo paskutinius centus ir prašė Dievo atleidimo.
Ties šventuoju šaltinėliu rinkdavosi visi nelaimingieji. Akli ir raiši, bekojai ir kuproti. Visi plaudavo savo sielos ir kūno žaizdas. Melsdavo Dievo motiną sveikatos. Kiti iš susijaudinimo šaltinio vandenį net gerti imdavo. Kiekvienas stengėsi čia prieiti pirmas, niekas nepaisė eilės. Todėl visi barėsi, stumdėsi, o kartais net „lazdomis pradėdavo dalintis“.
Štai tokios Šiluvos atlaidų nuotaikos vyravo praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje, pirmosios Lietuvos Respublikos laikais.
Tomas SUŠINSKAS
Publikuota: 2021-08-02 09:27:58
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Teisingumo paieškos sprogo it muilo burbulas * Tarybos nutarimai: didins darželinukų grupes, statys daugiabutį
* Infoturo dalyvius žavėjo degustacijomis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|