|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Smulkus ūkis parduoda ekologiškai užaugintas daržoves: bulves (‚Anna‘ ‚Alouette‘, ‚Vineta‘, ‚Corinna‘), morkas, burokėlius. Tel. 0 617 39 115.Galioja iki: 2024-09-19 11:34:45
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2021-08-02 16:39
|
|
|
Aktyvus visuomenės veikėjas kunigas Juozapas Galeckas su giminėmis 1920 metais.
Gražinos PETKŪNIENĖS asmeninio albumo nuotr.
Istorinis kaimas – garsaus kraštiečio gimtinė
Prieš 250 metų istoriniuose šaltiniuose paminėtas Rūdos kaimas, nusidriekęs abipus Rausvės. Kaimo vardas kildinamas nuo balų rūdos, iš kurios senovės lietuviai lydė geležį. Rausvos spalvos šaltiniuotas paupio vanduo galbūt ir lėmė upelio vardą bei vietovardžius Rūda, Parausiai, Gižų Rūda.
Įdomi detalė: kasmet, liepos 6-ąją, Valstybės dieną, Kernavėje, senojoje LDK sostinėje, rengiamos senovinės archeologijos dienos, nukeliančios į Lietuvos valstybės kūrimosi ištakas. Ant vieno iš piliakalnių demonstruojama geležies lydymo iš balų rūdos krosnis. Lydyti skirti rūdos gurvuoliai atvežami iš Vilkaviškio krašto.
1774 m. Vilniaus vyskupijos sąrašuose minimas Rūdos kaimas galimai įsikūręs anksčiau, nes 1613 m. jau paminimi Gižai.
1871 m. kovo 2 d. dabartinės Gižų seniūnijos teritorijoje esančiame Rūdos kaime gimė garsusis Dzūkijos švietėjas, Kučiūnų ir Šlavantų bažnyčių statytojas kunigas Juozapas Galeckas. Energingas, aktyvus visuomenės veikėjas rūpinosi ne tik dzūkų dvasiniais, bet ir buitiniais reikalais.
Viešnagė Kučiūnuose
Keliaudamas po Dzūkiją kunigo J. Galecko takais aplankiau Lazdijų krašto muziejų. Jo fonduose radau kunigo M. Gustaičio dar 1924 m. išleistą knygelę „Kunigas Juozapas Galeckas“, gavau jos kopiją.
Kučiūnuose kunigo J. Galecko statytos bažnytėlės nebėra, tik paminklinis akmuo. Beldžiuosi į Kučiūnų klebonijos duris – pasitinka kunigas Vytautas Sakavičius, buvęs Kybartų klebonas. Padovanoja mokytojos Linos Pileckienės parašytą „Kučiūnų parapijos istoriją“.
Su literatūros ir istorijos palikimo dzūkų krašte puoselėtoja šiltai pabendraujame telefonu. Keičiamės knygomis, planuojame kartu su Gižų seniūnija pagerbti Dzūkijos švietėjo kunigo J. Galecko atminimą jo gimtinėje. Gižiečio Vito Garkausko dėka patikslinome kraštiečio gimtinės vietą.
Netikėtą dovaną gaunu iš Vilniaus. Kunigo J. Galecko giminaitė, žurnalistės Editos Mildažytės mama Gražina Petkūnienė šeimos archyve suranda retą, dar 1920 m. kunigą J. Galecką giminių rate įamžinusią nuotrauką.
Bažnyčios statyba
Kučiūnų krašto lietuviams per lenkmetį įgriso po svetimas parapijas važinėti, tad kreipėsi į vyskupą, prašydami Kučiūnuose leisti statyti naują bažnyčią ir įkurti lietuvišką parapiją.
Seinų vyskupijos valdžia prašymą patenkino, ir 1907 m. į Kučiūnus statyti bažnyčios bei steigti parapijos atvyko jaunas kunigas J. Galeckas. Darbai vyko sparčiai, ir nepraėjus metams iškilo medinė čerpėmis dengta bažnytėlė. 1907 m. lapkričio 11 d., per Šv. Martyną, ją pašventino Seinų vyskupijos administratorius pr. J. Antanavičius.
Visuomeninė kunigo veikla
Gauvęs iš valdžios girių pigesnės medienos jis pastatė 20 gyvenamųjų namų ir keletą klėčių, tuo palengvindamas sąlygas įsikurti ūkininkams. Netrukus 1913 m. buvo pastatyta ir dviejų aukštų medinė mokykla su sale, pritaikyta kaimo teatrui. Kunigas Juozapas subūrė chorą, įsteigė mėgėjų teatrą. Netrukus įkūrė „Žiburio“ draugijos skyrių, tapusį parapijos kultūriniu centru. Steigiamas knygynas, platinami laikraščiai, organizuojami vaidinimai, pašnekesiai su ūkininkais.
1910 m. buvo įkurtas Marijampolės „Žagrės“ skyrius. Draugijos nariams pargabenta trąšų, net iš Vokietijos atvežta geresnės veislės gyvulių. Ir pats kunigas laikė daug paukščių, ypač mylėjo bites, sodą. 1912 m. jis sumanė Kučiūnuose atidaryti betono dirbtuves, dar vėliau įsteigė Vilkaviškio ūkininkų vartotojų bendrovės skyrių, o 1918 m. atidarė „Gegulės“ krautuvę. Skatindamas lietuvių verslą, į Kučiūnus kunigas neįleido žydų verslininkų. 1918 m. jo dėka buvo atidarytos dar šešios mokyklos.
Kovose už nepriklausomą Lietuvą
Prasidėjus kovoms su lenkų legionieriais kunigas J. Galeckas suorganizavo 60 partizanų būrį, kovojusį su plėšikais ir teroristais. Tris kartus buvo užpultas ir jis pats. Lenkų legionieriai, įsiveržę į Kučiūnus, kleboną apiplėšė ir išgabeno į Seinus – kaip nusikaltėlį vedžiojo gatvėmis, apmėtė akmenimis.
Paleistą iš lenkų nelaisvės kunigą kaimo vyrai nuo „rubežiaus“ parnešė ant rankų.
Įkūrė Šlavantų parapiją
Savo energiją kunigas Juozapas Galeckas netrukus panaudojo statydamas bažnyčią Šlavantuose. 1921 m. spalio 18 d. ji buvo pašventinta evangelisto Luko vardu. Čia įkūrė mokyklą, jai užleisdamas pusę klebonijos.
1922 m. keliaudamas į Kauną J. Galeckas susirgo ir birželio 10 d. mirė. Mylimą kunigą į Šlavantų kapines palydėjo visa parapija.
Įspūdingos istorinės vietos
Aplankęs Kučiūnų ir Šlavantų bažnyčias, menančias garsų kraštietį, pakeliavau po Lazdijus, Veisiejus, Kapčiamiestį. Visur galima rasti su Vilkaviškio kraštu susijusių vietų.
Veisiejų regioninio parko lankytojų centre įrengtoje įspūdingoje ekspozicijoje galima paklaidžioti po Oginskių dvaro rūsius, o menėje išvysti Paežerių dvaro savininko Zigmanto Gauronskio žmonos Natalijos Oginskos motinos Marijos Teklės portretą. Jos tėvai ilsisi Veisiejų bažnyčios rūsiuose. Veisiejų parke galima paklajoti takeliais, stabtelėti prie esperanto kalbos kūrėjo Liudviko Zamenhofo paminklo.
Keliaudami į Kapčiamiestį Justinavo dvarvietėje išvysite 1831 m. sukilimo kapitonės Emilijos Pliaterytės paminklą. Stabtelėję prie pievoje suklupusios didvyrės paminklo Kapčiamiestyje, prisiminkime jo autorių skulptorių Antaną Ambrulevičių, taip pat kilusį iš mūsų krašto.
Pasak Alytaus krašto istorijos tyrinėtojo Gintaro Lučinsko, A. Ambrulevičius – unikali asmenybė. Gražiškių valsčiuje pokariu tarnaudamas sovietiniame saugume bendradarbiavo su partizanais. Gražiškių miestelio kapinėse jo bendražygis Jonas Astašauskas partizanui A. Ambrulevičiui-Vėjui pastatė atminimo kryžių. Kalėjimuose ir tremtyje A. Ambrulevičius atsiskleidė kaip menininkas.
Vasarą keliaudami po Dzūkiją kunigo J. Galecko keliais galime pasigėrėti gražia šio etnografinio regiono gamta ir istorija.
Antanas ŽILINSKAS
Istorikas
Prieš 250 metų istoriniuose šaltiniuose paminėtas Rūdos kaimas, nusidriekęs abipus Rausvės. Kaimo vardas kildinamas nuo balų rūdos, iš kurios senovės lietuviai lydė geležį. Rausvos spalvos šaltiniuotas paupio vanduo galbūt ir lėmė upelio vardą bei vietovardžius Rūda, Parausiai, Gižų Rūda.
Įdomi detalė: kasmet, liepos 6-ąją, Valstybės dieną, Kernavėje, senojoje LDK sostinėje, rengiamos senovinės archeologijos dienos, nukeliančios į Lietuvos valstybės kūrimosi ištakas. Ant vieno iš piliakalnių demonstruojama geležies lydymo iš balų rūdos krosnis. Lydyti skirti rūdos gurvuoliai atvežami iš Vilkaviškio krašto.
1774 m. Vilniaus vyskupijos sąrašuose minimas Rūdos kaimas galimai įsikūręs anksčiau, nes 1613 m. jau paminimi Gižai.
1871 m. kovo 2 d. dabartinės Gižų seniūnijos teritorijoje esančiame Rūdos kaime gimė garsusis Dzūkijos švietėjas, Kučiūnų ir Šlavantų bažnyčių statytojas kunigas Juozapas Galeckas. Energingas, aktyvus visuomenės veikėjas rūpinosi ne tik dzūkų dvasiniais, bet ir buitiniais reikalais.
Viešnagė Kučiūnuose
Keliaudamas po Dzūkiją kunigo J. Galecko takais aplankiau Lazdijų krašto muziejų. Jo fonduose radau kunigo M. Gustaičio dar 1924 m. išleistą knygelę „Kunigas Juozapas Galeckas“, gavau jos kopiją.
Kučiūnuose kunigo J. Galecko statytos bažnytėlės nebėra, tik paminklinis akmuo. Beldžiuosi į Kučiūnų klebonijos duris – pasitinka kunigas Vytautas Sakavičius, buvęs Kybartų klebonas. Padovanoja mokytojos Linos Pileckienės parašytą „Kučiūnų parapijos istoriją“.
Su literatūros ir istorijos palikimo dzūkų krašte puoselėtoja šiltai pabendraujame telefonu. Keičiamės knygomis, planuojame kartu su Gižų seniūnija pagerbti Dzūkijos švietėjo kunigo J. Galecko atminimą jo gimtinėje. Gižiečio Vito Garkausko dėka patikslinome kraštiečio gimtinės vietą.
Netikėtą dovaną gaunu iš Vilniaus. Kunigo J. Galecko giminaitė, žurnalistės Editos Mildažytės mama Gražina Petkūnienė šeimos archyve suranda retą, dar 1920 m. kunigą J. Galecką giminių rate įamžinusią nuotrauką.
Bažnyčios statyba
Kučiūnų krašto lietuviams per lenkmetį įgriso po svetimas parapijas važinėti, tad kreipėsi į vyskupą, prašydami Kučiūnuose leisti statyti naują bažnyčią ir įkurti lietuvišką parapiją.
Seinų vyskupijos valdžia prašymą patenkino, ir 1907 m. į Kučiūnus statyti bažnyčios bei steigti parapijos atvyko jaunas kunigas J. Galeckas. Darbai vyko sparčiai, ir nepraėjus metams iškilo medinė čerpėmis dengta bažnytėlė. 1907 m. lapkričio 11 d., per Šv. Martyną, ją pašventino Seinų vyskupijos administratorius pr. J. Antanavičius.
Visuomeninė kunigo veikla
Gauvęs iš valdžios girių pigesnės medienos jis pastatė 20 gyvenamųjų namų ir keletą klėčių, tuo palengvindamas sąlygas įsikurti ūkininkams. Netrukus 1913 m. buvo pastatyta ir dviejų aukštų medinė mokykla su sale, pritaikyta kaimo teatrui. Kunigas Juozapas subūrė chorą, įsteigė mėgėjų teatrą. Netrukus įkūrė „Žiburio“ draugijos skyrių, tapusį parapijos kultūriniu centru. Steigiamas knygynas, platinami laikraščiai, organizuojami vaidinimai, pašnekesiai su ūkininkais.
1910 m. buvo įkurtas Marijampolės „Žagrės“ skyrius. Draugijos nariams pargabenta trąšų, net iš Vokietijos atvežta geresnės veislės gyvulių. Ir pats kunigas laikė daug paukščių, ypač mylėjo bites, sodą. 1912 m. jis sumanė Kučiūnuose atidaryti betono dirbtuves, dar vėliau įsteigė Vilkaviškio ūkininkų vartotojų bendrovės skyrių, o 1918 m. atidarė „Gegulės“ krautuvę. Skatindamas lietuvių verslą, į Kučiūnus kunigas neįleido žydų verslininkų. 1918 m. jo dėka buvo atidarytos dar šešios mokyklos.
Kovose už nepriklausomą Lietuvą
Prasidėjus kovoms su lenkų legionieriais kunigas J. Galeckas suorganizavo 60 partizanų būrį, kovojusį su plėšikais ir teroristais. Tris kartus buvo užpultas ir jis pats. Lenkų legionieriai, įsiveržę į Kučiūnus, kleboną apiplėšė ir išgabeno į Seinus – kaip nusikaltėlį vedžiojo gatvėmis, apmėtė akmenimis.
Paleistą iš lenkų nelaisvės kunigą kaimo vyrai nuo „rubežiaus“ parnešė ant rankų.
Įkūrė Šlavantų parapiją
Savo energiją kunigas Juozapas Galeckas netrukus panaudojo statydamas bažnyčią Šlavantuose. 1921 m. spalio 18 d. ji buvo pašventinta evangelisto Luko vardu. Čia įkūrė mokyklą, jai užleisdamas pusę klebonijos.
1922 m. keliaudamas į Kauną J. Galeckas susirgo ir birželio 10 d. mirė. Mylimą kunigą į Šlavantų kapines palydėjo visa parapija.
Įspūdingos istorinės vietos
Aplankęs Kučiūnų ir Šlavantų bažnyčias, menančias garsų kraštietį, pakeliavau po Lazdijus, Veisiejus, Kapčiamiestį. Visur galima rasti su Vilkaviškio kraštu susijusių vietų.
Veisiejų regioninio parko lankytojų centre įrengtoje įspūdingoje ekspozicijoje galima paklaidžioti po Oginskių dvaro rūsius, o menėje išvysti Paežerių dvaro savininko Zigmanto Gauronskio žmonos Natalijos Oginskos motinos Marijos Teklės portretą. Jos tėvai ilsisi Veisiejų bažnyčios rūsiuose. Veisiejų parke galima paklajoti takeliais, stabtelėti prie esperanto kalbos kūrėjo Liudviko Zamenhofo paminklo.
Keliaudami į Kapčiamiestį Justinavo dvarvietėje išvysite 1831 m. sukilimo kapitonės Emilijos Pliaterytės paminklą. Stabtelėję prie pievoje suklupusios didvyrės paminklo Kapčiamiestyje, prisiminkime jo autorių skulptorių Antaną Ambrulevičių, taip pat kilusį iš mūsų krašto.
Pasak Alytaus krašto istorijos tyrinėtojo Gintaro Lučinsko, A. Ambrulevičius – unikali asmenybė. Gražiškių valsčiuje pokariu tarnaudamas sovietiniame saugume bendradarbiavo su partizanais. Gražiškių miestelio kapinėse jo bendražygis Jonas Astašauskas partizanui A. Ambrulevičiui-Vėjui pastatė atminimo kryžių. Kalėjimuose ir tremtyje A. Ambrulevičius atsiskleidė kaip menininkas.
Vasarą keliaudami po Dzūkiją kunigo J. Galecko keliais galime pasigėrėti gražia šio etnografinio regiono gamta ir istorija.
Antanas ŽILINSKAS
Istorikas
Galerija: Juozapas Galeckas
Publikuota: 2021-08-02 16:39:08
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Vilkaviškio autobusų stotis – tvariausias pastatas Pabaltijy * Sostinė nesužavėjo: kybartietis į gimtinę parsivežė ir žmoną
* Augant susirgimų skaičiui žmonės turi patys apsispręsti dėl skiepų
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar taisyklinga sakyti „pamatuota nuomonė“?
„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ teikiama antroji žodžio pamatuoti reikšmė „remti, grįsti“ (pvz., pamatuoti teiginius ), taip pat žodžio pamatuotas reikšmė „pagrįstas“ (pvz., pamatuota išvada ).
Taigi pasakymai nepamatuotai didelės lėšos, pamatuota nuomonė ir panašūs yra visiškai taisyklingi ir vartotini.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar taisyklinga sakyti „pamatuota nuomonė“?„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ teikiama antroji žodžio pamatuoti reikšmė „remti, grįsti“ (pvz., pamatuoti teiginius ), taip pat žodžio pamatuotas reikšmė „pagrįstas“ (pvz., pamatuota išvada ).
Taigi pasakymai nepamatuotai didelės lėšos, pamatuota nuomonė ir panašūs yra visiškai taisyklingi ir vartotini.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|