|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2021-08-12 16:41
|
|
|
Lietuvos partizanų memorialas Kryžkalnyje skirtas pagerbti tuos, kurie vardan šalies laisvės atidavė brangiausia – savo gyvybes.
Laimos VABALIENĖS nuotr.
Istorijos viražai, pokalbiai apie sveikatą, gražiausi gamtos peizažai, pamario gaivuma, žemaičių svetingumas... Tokius potyrius iš kelionės po Žemaitiją parsivežė grupė Vilkaviškio trečiojo amžiaus universiteto (TAU) lankytojų. Dviejų dienų kelionė buvo surengta įgyvendinant projektą „Pasauliui mes vis dar reikalingi“, finansuojamą Europos Sąjungos ir Vilkaviškio vietos veiklos grupės lėšomis. Projekto vadovai ir šios kelionės organizatoriai Stasys Matonis ir Dalytė Šileikienė sudarydami maršrutą pasistengė, kad jis būtų įvairiapusiškas ir įdomus.
Liudija praeitį
Šiemet minime svarbias mūsų tautai sukaktis (masinių tremčių 80-metis ir kt.), todėl ir kelionėje nemažai laiko buvo skirta Lietuvos istorijai, atskiriems jos fragmentams prisiminti. Keliautojų atmintį budino kelionės vadovų pasakojimai, aplankyti objektai.
Sakrali erdvė ir laisvės pojūtis supo prie pernai atidaryto memorialo Lietuvos partizanams Kryžkalnyje. Pagarbiai žvelgėme į lietuviško kalavijo formos obeliską, atminimo sieną su Vyčio kryžiaus formos plieno stelomis, kuriose išpjauta apie 11 tūkst. pavardžių žmonių, padėjusių galvas pokario kovoje už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, taip pat Kęstučio apygardos partizanams pagerbti skirtą koplyčią-varpinę, šalia kurios padarytos betoninės plokštumos su šios apygardos partizanų slapyvardžiais, pavardėmis, gimimo ir mirties datomis.
Kitą istorijos puslapį atvertėme Žemaitijos nacionaliniame parke veikiančiame Šaltojo karo muziejuje, įrengtame buvusiame požeminiame balistinių raketų šachtiniame paleidimo komplekse. Eidami iš vienos patalpos į kitą sekėme ekspozicijas, pasakojančias apie penkis dešimtmečius trukusį Šaltąjį karą – vieną garsiausių bei pavojingiausių karinių konfliktų istorijoje. Šiame komplekse buvo dislokuotos keturios vidutinio nuotolio balistinės raketos, nutaikytos į Vakarų Europos miestus. Šios raketos kartu su šalia esančiomis antžeminėmis analogiškų raketų paleidimo aikštelėmis Lietuvoje sudarė bendrą sovietinės branduolinės ginkluotės grupuotę, kuri buvo pajėgi sunaikinti visą Europą. Sukrėtė ekspozicijos pabaiga, kai pamatėme, kuo galėjo virsti ramus žmonių gyvenimas bet kurią Šaltojo karo dieną: specialiame makete bei vaizdo instaliacijose rodoma branduolinio sprogimo imitacija bei galimos jo pasekmės.
Į dar ankstesnį istorijos laikmetį nukėlė apsilankymas Kražiuose. Daugelis buvome girdėję tik apie Kražių skerdynes, kai 1893 m. vietos gyventojai katalikai pasipriešino caro įsakymui uždaryti bažnyčią ir jos šventoriuje įvyko kruvinas susirėmimas su kazokais. Vietiniai žmonės laimėjo kovą už savo bažnyčią, o Kražių skerdynių įvykiai atkreipė pasaulio dėmesį į Lietuvą ir sušvelnino Rusijos caro antikatalikišką politiką, kartu žadindami ir lietuvišką tautinę savimonę. Dar ir dabar bažnyčioje yra išlikęs suolas, menantis kraupius skerdynių įvykius, – prie jo kazokai buvo pririšę arklius, kai įjojo bažnyčion.
Po Kražius lydėjęs gidas priminė ne tik šiuos faktus, bet atvėrė kur kas platesnius šito miestelio istorijos klodus, turėjusius didelės reikšmės visos šalies gyvenimui, rodė buvusius jėzuitų, benediktinių, marijavičių vienuolynų pėdsakus, pasakojo apie čia atidarytą pirmąją pasaulietinę mokyklą Lietuvoje, čia gyvenusius ano meto šviesuolius. O užkopus į Medžiokalnį atsivėrusi Kražių panorama tiesiog užėmė kvapą.
Dar vienas prisilietimas prie istorijos mūsų laukė Rambyno kalno papėdėje. Tai – Bitėnų kapinaitės, dar vadinamos Mažosios Lietuvos panteonu. Žengę pro metalinius vartus, pagamintus pagal valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatų Martyno ir Marijos Purvinų projektą, patekome tarsi į atskirą mažytį, jaukų, iššlavinėtą, išgrėbstytą, nenusakomos ramybės gobiamą pasaulį. Šitos pagal Mažosios Lietuvos tradicijas tvarkomos kapinės yra Vydūno, Martyno Jankaus, Valterio Kristupo Banaičio, Jono Vanagaičio, Aleksandro Žvinakio bei kitų šį kraštą puoselėjusių ir Lietuvai nusipelniusių asmenybių amžinojo poilsio vieta. Nusilenkėme Vydūnui, stabtelėjome ir prie žymiojo lietuvininkų dainiaus Kristijono Donelaičio atminimui skirto paminklo, vaizduojančio evangelikų liuteronų pamokslininko sakyklą su atversta knyga. Jis pastatytas minint poeto 200-ąsias gimimo metines.
Nuo kalvų iki pamario
Keliaudami po istorines Žemaitijos vietas galėjome pasimėgauti ir besikeičiančiais šio krašto gamtos vaizdais. Užkopę beveik 230 m ant Šatrijos kalno dairėmės po plačiai atsiveriantį horizontą su Medvėgaliu ir kitomis šio krašto aukštumomis, bandėme įžvelgti Telšių katedros bokštus. Gražiausia Žemaitijos kalva, o neretai ir Lietuvos kalnų karaliene tituluojama Šatrija – viena mistiškiausių mūsų krašto vietų. Legendos liudija, kad čia iš tolimiausių kampelių renkasi raganos, o pati kalva yra žemėmis užpilta bažnyčia! Vilkaviškiečiams keliautojams raganų sutikti neteko. Matyt, jos buriasi tik šv. Jono naktį.
Smagių istorijų išgirdome ir Ventės rage, klausydamiesi gido pasakojimų apie paukščių žiedavimą. Rusnėje išbandėme vadinamąjį beždžionių tiltą, apžiūrėjome seną žvejo sodybą, paminklą žymiam Indijos visuomenės veikėjui Mahatmai Gandžiui atminti.
Pirmos dienos vakarą atvykę į žvėrinčių Telšių miškų urėdijoje jau neužtekome jėgų pasiekti stumbrų, danielių ar muflonų teritorijas. Smalsių ožkų sutikti pasidairėme tik po artimiausius aptvarus su mažesniais žvėreliais: lape, vilku, apuoku, lūšimi...
Ne vieną valandą užtrukome pas garsiąją Lietuvos žolininkę Jadvygą Balvočiūtę. Svetingai sutikti, žolelių arbatomis pavaišinti klausėmės jos pasakojimo apie vaistinguosius augalus, jos ekologinį ūkį, kuriame perdirbama apie 500 vaistažolių, individualius arbatų receptus įvairiomis negaliomis besiskundžiantiems žmonėms, dalijomės savo bėdomis ir lyg užburti braidėme po žolininkės vaistinių augalų lauką.
Turininga poros dienų kelionė davė daug peno mintims, praplėtė akiratį. TAU lankytojams dar reikia visko: kelionių, atradimų, nuotykių, naujų žinių ir potyrių. Galimybę tai įgyvendinti suteikia projektas „Pasauliui mes vis dar reikalingi“. Ateityje tokia pat kelionė bus surengta ir kitai universiteto klausytojų grupei.
Vilkaviškio trečiojo amžiaus universiteto inf.
Užsk. 2089
Istorijos viražai, pokalbiai apie sveikatą, gražiausi gamtos peizažai, pamario gaivuma, žemaičių svetingumas... Tokius potyrius iš kelionės po Žemaitiją parsivežė grupė Vilkaviškio trečiojo amžiaus universiteto (TAU) lankytojų. Dviejų dienų kelionė buvo surengta įgyvendinant projektą „Pasauliui mes vis dar reikalingi“, finansuojamą Europos Sąjungos ir Vilkaviškio vietos veiklos grupės lėšomis. Projekto vadovai ir šios kelionės organizatoriai Stasys Matonis ir Dalytė Šileikienė sudarydami maršrutą pasistengė, kad jis būtų įvairiapusiškas ir įdomus. |
Šiemet minime svarbias mūsų tautai sukaktis (masinių tremčių 80-metis ir kt.), todėl ir kelionėje nemažai laiko buvo skirta Lietuvos istorijai, atskiriems jos fragmentams prisiminti. Keliautojų atmintį budino kelionės vadovų pasakojimai, aplankyti objektai.
Sakrali erdvė ir laisvės pojūtis supo prie pernai atidaryto memorialo Lietuvos partizanams Kryžkalnyje. Pagarbiai žvelgėme į lietuviško kalavijo formos obeliską, atminimo sieną su Vyčio kryžiaus formos plieno stelomis, kuriose išpjauta apie 11 tūkst. pavardžių žmonių, padėjusių galvas pokario kovoje už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, taip pat Kęstučio apygardos partizanams pagerbti skirtą koplyčią-varpinę, šalia kurios padarytos betoninės plokštumos su šios apygardos partizanų slapyvardžiais, pavardėmis, gimimo ir mirties datomis.
Kitą istorijos puslapį atvertėme Žemaitijos nacionaliniame parke veikiančiame Šaltojo karo muziejuje, įrengtame buvusiame požeminiame balistinių raketų šachtiniame paleidimo komplekse. Eidami iš vienos patalpos į kitą sekėme ekspozicijas, pasakojančias apie penkis dešimtmečius trukusį Šaltąjį karą – vieną garsiausių bei pavojingiausių karinių konfliktų istorijoje. Šiame komplekse buvo dislokuotos keturios vidutinio nuotolio balistinės raketos, nutaikytos į Vakarų Europos miestus. Šios raketos kartu su šalia esančiomis antžeminėmis analogiškų raketų paleidimo aikštelėmis Lietuvoje sudarė bendrą sovietinės branduolinės ginkluotės grupuotę, kuri buvo pajėgi sunaikinti visą Europą. Sukrėtė ekspozicijos pabaiga, kai pamatėme, kuo galėjo virsti ramus žmonių gyvenimas bet kurią Šaltojo karo dieną: specialiame makete bei vaizdo instaliacijose rodoma branduolinio sprogimo imitacija bei galimos jo pasekmės.
Į dar ankstesnį istorijos laikmetį nukėlė apsilankymas Kražiuose. Daugelis buvome girdėję tik apie Kražių skerdynes, kai 1893 m. vietos gyventojai katalikai pasipriešino caro įsakymui uždaryti bažnyčią ir jos šventoriuje įvyko kruvinas susirėmimas su kazokais. Vietiniai žmonės laimėjo kovą už savo bažnyčią, o Kražių skerdynių įvykiai atkreipė pasaulio dėmesį į Lietuvą ir sušvelnino Rusijos caro antikatalikišką politiką, kartu žadindami ir lietuvišką tautinę savimonę. Dar ir dabar bažnyčioje yra išlikęs suolas, menantis kraupius skerdynių įvykius, – prie jo kazokai buvo pririšę arklius, kai įjojo bažnyčion.
Po Kražius lydėjęs gidas priminė ne tik šiuos faktus, bet atvėrė kur kas platesnius šito miestelio istorijos klodus, turėjusius didelės reikšmės visos šalies gyvenimui, rodė buvusius jėzuitų, benediktinių, marijavičių vienuolynų pėdsakus, pasakojo apie čia atidarytą pirmąją pasaulietinę mokyklą Lietuvoje, čia gyvenusius ano meto šviesuolius. O užkopus į Medžiokalnį atsivėrusi Kražių panorama tiesiog užėmė kvapą.
Dar vienas prisilietimas prie istorijos mūsų laukė Rambyno kalno papėdėje. Tai – Bitėnų kapinaitės, dar vadinamos Mažosios Lietuvos panteonu. Žengę pro metalinius vartus, pagamintus pagal valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatų Martyno ir Marijos Purvinų projektą, patekome tarsi į atskirą mažytį, jaukų, iššlavinėtą, išgrėbstytą, nenusakomos ramybės gobiamą pasaulį. Šitos pagal Mažosios Lietuvos tradicijas tvarkomos kapinės yra Vydūno, Martyno Jankaus, Valterio Kristupo Banaičio, Jono Vanagaičio, Aleksandro Žvinakio bei kitų šį kraštą puoselėjusių ir Lietuvai nusipelniusių asmenybių amžinojo poilsio vieta. Nusilenkėme Vydūnui, stabtelėjome ir prie žymiojo lietuvininkų dainiaus Kristijono Donelaičio atminimui skirto paminklo, vaizduojančio evangelikų liuteronų pamokslininko sakyklą su atversta knyga. Jis pastatytas minint poeto 200-ąsias gimimo metines.
Keliaudami po istorines Žemaitijos vietas galėjome pasimėgauti ir besikeičiančiais šio krašto gamtos vaizdais. Užkopę beveik 230 m ant Šatrijos kalno dairėmės po plačiai atsiveriantį horizontą su Medvėgaliu ir kitomis šio krašto aukštumomis, bandėme įžvelgti Telšių katedros bokštus. Gražiausia Žemaitijos kalva, o neretai ir Lietuvos kalnų karaliene tituluojama Šatrija – viena mistiškiausių mūsų krašto vietų. Legendos liudija, kad čia iš tolimiausių kampelių renkasi raganos, o pati kalva yra žemėmis užpilta bažnyčia! Vilkaviškiečiams keliautojams raganų sutikti neteko. Matyt, jos buriasi tik šv. Jono naktį.
Smagių istorijų išgirdome ir Ventės rage, klausydamiesi gido pasakojimų apie paukščių žiedavimą. Rusnėje išbandėme vadinamąjį beždžionių tiltą, apžiūrėjome seną žvejo sodybą, paminklą žymiam Indijos visuomenės veikėjui Mahatmai Gandžiui atminti.
Pirmos dienos vakarą atvykę į žvėrinčių Telšių miškų urėdijoje jau neužtekome jėgų pasiekti stumbrų, danielių ar muflonų teritorijas. Smalsių ožkų sutikti pasidairėme tik po artimiausius aptvarus su mažesniais žvėreliais: lape, vilku, apuoku, lūšimi...
Ne vieną valandą užtrukome pas garsiąją Lietuvos žolininkę Jadvygą Balvočiūtę. Svetingai sutikti, žolelių arbatomis pavaišinti klausėmės jos pasakojimo apie vaistinguosius augalus, jos ekologinį ūkį, kuriame perdirbama apie 500 vaistažolių, individualius arbatų receptus įvairiomis negaliomis besiskundžiantiems žmonėms, dalijomės savo bėdomis ir lyg užburti braidėme po žolininkės vaistinių augalų lauką.
Turininga poros dienų kelionė davė daug peno mintims, praplėtė akiratį. TAU lankytojams dar reikia visko: kelionių, atradimų, nuotykių, naujų žinių ir potyrių. Galimybę tai įgyvendinti suteikia projektas „Pasauliui mes vis dar reikalingi“. Ateityje tokia pat kelionė bus surengta ir kitai universiteto klausytojų grupei.
Vilkaviškio trečiojo amžiaus universiteto inf.
Užsk. 2089
Galerija: projektas
Publikuota: 2021-08-12 16:41:20
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|