Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2021-08-23 16:45

---

Tilžėje 1901 m. išleista Petro Kriaušaičio (Jono Jablonskio) „Lietuviškos kalbos gramatika“ tapo bendrinės kalbos pagrindu.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo ir Visuotinės lietuvių kalbos enciklopedijos nu

1901-aisiais išėjo Petro Kriaušaičio (Jono Jablonskio) „Lietuviškos kalbos gramatika“, padėjusi pagrindą bendrinei kalbai. Šiemet šiai gramatikai sukanka 120 metų. Tokį pat amžių nugyveno ir bendrinė lietuvių kalba. Nuo pirmųjų bandymų sunorminti iki dabartinių laikų bendrinė kalba nuėjo vingiuotą kelią – kūrė terminiją, tobulino rašybos ir skyrybos taisykles, mokėsi naujų žodžių, taikėsi prie laikmečio reikalavimų, greta jautė ir kitų kalbų alsavimą, norą išjudinti tvirtai sudėtą pamatą. Kalba subrendo. Kokia ji šiandien? Ir kas laukia jubiliejinę sukaktį mininčios lietuvių bendrinės kalbos? Kaip jai seksis atremti globalėjančio pasaulio iššūkius? Kokią ir kaip mes turime kurti jos ateitį?

Pietinių vakarų aukštaičių tarmė tapo pamatu

Kilus bendrinės kalbos idėjai ir atsiradus poreikiui norminti kalbą, ilgą laiką nesutarta, kuri tarmė turėtų būti bendrinės kalbos pamatas. Ne vienas XIX a. šviesuolis, rašytojas, kalbos tyrinėtojas bandė įrodyti, kad jo tarmė tinkamiausia. Diskusijos baigėsi 1901 m., pasirodžius J. Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatikai“, kuri buvo parašyta iš dalies remiantis prieš dvejus metus sudėliotos Petro Avižonio „Lietuviškos gramatikėlės“ rankraščiu.

Pasak Lietuvių kalbos draugijos pirmininkės prof. dr. Genovaitės Kačiuškienės, bendrinės kalbos pradžią, visų pirma, reikėtų traktuoti kaip lietuvių bendrinės kalbos, paremtos pietinių vakarų aukštaičių tarme, įtvirtinimą.

„Nors oficialiai lietuvių bendrinės kalbos pradžia yra laikoma 1901 m. lietuvių kalba parašyta J. Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatika“, bet iš tiesų tai yra dabartinės lietuvių bendrinės kalbos, paremtos pietinių vakarų aukštaičių tarme (dabar vadinamų kauniškiais), įtvirtinimas.

Nuo šios datos praktiškai baigėsi diskusijos, kuris iš trijų egzistavusių ir konkuravusių tapti bendrine kalba variantų – Kėdainių, Vilniaus krašto ar Mažosios Lietuvos – taps lietuvių bendrinės kalbos pagrindu. Nugalėjo trečiasis – Mažosios Lietuvos, kuriam įsitvirtinti padėjo ir būrys to krašto šviesuolių su J. Jablonskiu, Vincu Kudirka, Jonu Basanavičiumi ir kitais priešakyje, ir susiklosčiusi raštų tradicija (kelios ne lietuvių kalba parašytos gramatikos rėmėsi šio krašto tarmės duomenimis), ir pačios tarmės tikimas bendrinei kalbai (ši tarmė išlaiko ilguosius ir trumpuosius balsius ir kirčiuotame, ir nekirčiuotame skiemenyje, gerai skiria priegaides ir kt.).

Be to, pirmuosiuose lietuviškuose laikraščiuose „Aušra“ ir „Varpas“, leistuose Mažojoje Lietuvoje, buvo stengiamasi laikytis pietinių vakarų aukštaičių tarmės. Šie laikraščiai per knygnešius pasiekdavo ir Didžiąją Lietuvą, pratindami skaitytojus prie spausdinamų straipsnių kalbos“, – apie bendrinės kalbos susiformavimą pasakojo prof. dr. G. Kačiuškienė.

Pirmuosius klausimus sprendė Martynas Mažvydas

Profesorės teigimu, kalbant apie bendrinę kalbą, nereikėtų pamiršti ir pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo. Būtent M. Mažvydui pirmajam teko spręsti rašomosios kalbos klausimus, tad neabejotinai svarbus ir jo indėlis.

„Iš tiesų pirmasis žingsnelis lietuvių bendrinės kalbos link buvo žengtas 1547 m. kartu su pirmąja lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmu“, kuriame buvo pateiktas ir lietuviškas elementorius. Mažvydas pirmasis turėjo spręsti rašybos, tarmės ir kitus lietuvių rašomajai kalbai svarbius klausimus, – akcentavo prof. dr. G. Kačiuškienė. – Taigi lietuvių bendrinė kalba, įveikdama įvairias istorines ir politines žabangas, nuėjo beveik penkių šimtų metų kelią.“



Kalba – istorinių įvykių liudytoja

„Lietuviškos kalbos gramatika“ buvo tik pirminis taškas, nuo kurio pradėjo rutuliotis bendrinės kalbos vartojimas rašytinėje kalboje, viešajame gyvenime.

Per tą laiką Lietuva atkūrė valstybę, atlaikė karus, buvo užimta vokiečių, patyrė Sovietų Sąjungos okupaciją, užsitęsusią beveik penkis dešimtmečius, galiausiai atkūrė nepriklausomybę.

Visų šių įvykių akivaizdoje atsidūrusi bendrinė kalba patyrė ir šilto, ir šalto. Nepaisant okupantų grėsmių, svetimų kalbų brovimosi į viešąjį gyvenimą, bendrinė lietuvių kalba išliko, tvirtai atlaikė negandas. Kalbininkai dėjo visas pastangas tyrinėdami, normindami lietuvių kalbą, rengdami svarbiausius kalbotyros leidinius.

Pasiekta labai daug

Lietuvių kalbininkas, stilistas prof. habil. dr. Kazimieras Župerka pažymėjo, kad per ilgą gyvavimo laikotarpį bendrinė kalba labai ištobulėjo, išplėtojo visus stilius.

Jis prisiminė, kaip prieš keletą metų susitikime su skaitytojais Povilo Višinskio bibliotekoje Donaldas Kajokas apie lietuvių kalbą pasakė: „Turim tokį stradivarijų...“ Šią metaforą poetas yra pavartojęs ir eilėraštyje „Beveik apie smuiką“.

„Jei gimei stiprios, gyvos tarmės aplinkoje, tikroji gimtoji tavo kalba yra tarmė. Mokykla ima mokyti vaiką bendrinės kalbos, kad jis galėtų susikalbėti su visa Lietuva. Bendrinė kalba yra viena iš lietuvių kalbos atmainų, pati svarbioji. Be jos, turime tarmių, žargoną, prastakalbę. Per savo gyvavimą bendrinė kalba išplėtojo visus stilius – meninį, mokslinį, publicistinį ir kitus. Atsiradusi vienos tarmės pagrindu, ji turtėjo, tobulėjo, savo raišką semdama iš visų šaltinių: iš kitų tarmių, geriausių rašytojų, mokslo žmonių, iš kitų kalbų“, – sakė prof. habil. dr. K. Župerka.

Prof. G. Kačiuškienė sakė, kad per 120 bendrinės kalbos gyvavimo metų pasiekta labai daug, praktiškai sunorminta visos lietuvių tautos raštų, taip pat žmonių viešojo gyvenimo, kultūros reikmėms skirta kalba.

„Kas padaryta, surašyti neužtektų ir jaučio odos. Išleistas 20 tomų „Lietuvių kalbos žodynas“, keli „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidimai, trijų tomų akademinė „Lietuvių kalbos gramatika“, daug įvairiausių žodynų – tarptautinių žodžių, dvikalbių, specializuotų, tarmių ar mokykloms skirtų, rengiamas „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“, „Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynas“, įvairių sričių mokslo studijos, disertacijos, monografijos, mokslo ir kultūros žurnalai ir kt.

Užtenka peržvelgti vien Lietuvių kalbos instituto svetainėje esančią informaciją, kad įsivaizduotum, kas šioje srityje vyksta. O kur dar kitos institucijos? Knygų leidyklos?.. Bet čia paminėjau tik kai kuriuos aspektus, o kur dar kanceliarinė, įstaigų ir organizacijų, renginių, žiniasklaidos ir kitos sritys, kurių veiklos neįmanoma įsivaizduoti be lietuvių bendrinės kalbos“, – pasiekimus vardijo prof. G. Kačiuškienė.



Brigita ALIJOŠIENĖ (Etaplius.lt)



(Bus daugiau)

Galerija: Kalbininkai

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---