|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2021-09-09 16:21
|
|
|
Finišas!.. Ir daugybė stipriausių emocijų.
Organizatorių nuotr.
Eglė MIČIULIENĖ
„Ironman“ arba „Geležinis žmogus“ – taip vadinamas tas, kas įveikia klasikinį (visos distancijos) triatloną. Tokio vardo nusipelnė ir 31 metų Tadas Didvalis, prieš keletą savaičių grįžęs iš Suomijos, kur rugpjūčio 14 d. vyko „Ironman“ triatlono varžybos.
Skirtingose srityse
Nuplaukti 3,8 km, tada dviračiu numinti 180 km ir nubėgti dar 42 km – ir negali užtrukti ilgiau kaip 17 valandų. Atrodo neįmanoma? Tačiau klasikinį triatloną įveikęs Tadas Didvalis šypsosi: reikia tik labai norėti.
T. Didvalis – išskirtinė asmenybė. Vilkaviškyje gimęs, Gražiškiuose augęs Tadas yra medicinos fizikas ir dirba Kauno klinikose, Spindulinės terapijos skyriuje, kur atlieka labai svarbų darbą apskaičiuojant saugią spinduliuotės dozę sergantiesiems vėžiu. Tokios profesijos žmonių per visą Lietuvą yra vos kelios dešimtys.
Laisvu nuo darbo laiku vyras jau 11 metų savanoriauja „Jaunimo linijoje“. Šiuo metu jis yra savanorių mokytojas.
Fizika ir savanorystė – dvi visiškai skirtingos sritys, kurių viena gyvena aštraus proto, kita – gražios sielos namuose. Vis dėlto nuo mažens tiksliukas buvęs T. Didvalis sako dėmesio anksčiau visiškai neskyręs trečiai žmogui svarbiai sričiai – kūno kultūrai.
Dabar ir šia sritimi pasirūpinta – ir su kaupu.
Pradėjo nuo 5 kilometrų
„Mintis, kad norėčiau tai padaryti, atėjo paauglystėje, kai namuose atsirado internetas. Netyčia radau informacijos apie „Ironman“ varžybas“. Iki tol nebūčiau patikėjęs, jog tokią rungtį fiziškai įmanoma įveikti. Tada pagalvojau, kad tai – „kiečiausas“ dalykas pasaulyje, kokį įmanoma padaryti sporte. Bet mano atletiškumas mokykloje buvo tragiškas. Kai reikėdavo pažymiui nubėgti kilometrą, tai toje atkarpoje, kur mokytoja nematydavo, aš tiesiog eidavau, nes buvo per sunku. Dviratį su draugais pamindavau, bet su tikru sportu tai nesusiję, o su plaukimu anksčiau apskritai nieko bendro neturėjau“, – šypsojosi T. Didvalis.
Prieš porą metų viena draugė Tadui pasiūlė bėgti Kauno maratone. Šis pabandė įveikti 5 km trasą. Pavyko, nors po to kūną skaudėjo visą savaitę.
„Sugalvojau po mėnesio nubėgti 10 km. Ėmiau treniruotis, bet pradėjo skaudėti kelius. Tuomet ėmiau giliau domėtis bėgimu, nusipirkau specialius batelius. O įveikęs 10 km, rudeniui jau ruošiausi pusmaratoniui (21 km). Tam turėjau tris mėnesius – visą vasarą bėgiojau. Nubėgau pusmaratonį ir man tai jau buvo daug, bet vis tiek ėmiau mąstyti, kad kitais metais gal reikėtų bėgti visą maratoną, 42 km. Ruošiausi jam pusę metų, o tada... prasidėjo karantinas“, – pasakojo T. Didvalis.
Išpranašavo draugas
Kauno maratonas buvo suorganizuotas virtualus. Dalyviai bėgo vieni, savo trasa, viską fiksavo ir siuntė organizatoriams.
Tadas maratoną įveikė, o sunkiausia buvo po jo atsigauti. Kūnas reagavo stipriai: savaitę viską skaudėjo, dar mėnesį vyras jautėsi tarsi sustingęs. Daugiau bėgioti nebesinorėjo, atrodė, kad tikslas jau pasiektas.
Bet judėti T. Didvalis norėjo ir toliau, tad pradėjo ieškoti dviračio. Tai sužinojęs draugas pasijuokė: „Tadas dalyvaus „Ironman“ varžybose, tik pats dar to nežino.“
„Tie žodžiai mane labai įkvėpė ir motyvavo. Nusipirkau naudotą dviratį ir pradėjau domėtis, kaip ruoštis „Geležinio žmogaus“ triatlonui“, – prisiminė vyras.
Plaukė tik mėnesį
Internete Tadas susirado specialiai tokioms varžyboms sukurtą treniruočių planą ir pradėjo rimtai ruoštis. Pirmiausiai užsirašė į baseiną, ėmė mokytis taisyklingai plaukti.
„Didžiausias iššūkis buvo tada, kai per karantiną uždarė baseinus, o šios rungties bijojau labiausiai. Paplaukiojau vos mėnesį, o vėliau tęsiau tik bėgimo ir važiavimo dviračiu treniruotes“, – pasakojo Tadas.
Į tam tikras atkarpas suskirstytos specialios treniruotės vyko beveik visus metus. Iš viso būdavo 9 treniruotės per savaitę: darbo dienomis trumpesnės, o savaitgaliais ilgos. Šeštadieniais T. Didvalis bėgdavo 20 km ir daugiau, sekmadienį bent 100 km numindavo dviračiu.
Triatlonas nėra pigus sportas: teko pirkti naują gerą dviratį, specialius batus ir pedalus, greičio sekimo daviklius, dviratininko ir plaukiko aprangas bei kitų priemonių, mokėti už treniruotes, nemažą varžybų mokestį ir t. t.
Sekmadieniai garaže
Atėjus žiemai teko pirkti treniruoklį, su kuriuo dviratį būtų galima minti patalpoje. Tas laikas dėl monotonijos buvo psichologiškai sunkiausias, nes kiekvieną sekmadienį Tadas po 4–5 valandas praleisdavo garaže mindamas dviratį.
Tačiau noro viską mesti nė karto nekilo – nei treniruojantis, nei varžybų metu.
„Tiesiog nuo pat pradžių žinojau, kodėl tai darau: nenorėjau prarasti ruošiantis maratonui įgytos ištvermės, per karantiną buvo laisvo laiko, be to, norėjau sau įrodyti, kad kažko galiu pasiekti ir sporte. Kaip minėjau, šioje srityje nuo vaikystės visada jaučiausi silpnas“, – sakė Tadas.
Įdomu, jog dar per treniruotes prie būsimo krūvio vyras pratino ne tik raumenis, širdies bei kvėpavimo sistemas, bet ir skrandį – kad intensyvaus judėjimo metu jis būtų pasiruošęs suvirškinti tam tikrą maistą. Tadas valgydavo javainių batonėlius, bananus, gerdavo specialų saldų gėrimą ir angliavandenių gelį.
„Savęs pažinimas, supratimas, kas vyksta su mano kūnu, atsirado su patirtimi. O treniruočių pradžioje nesuprasdavau, kodėl ilgai mindamas dviratį tampu piktas. Pasirodo, tiesiog per mažai valgydavau, todėl trūko energijos“, – juokėsi vyras.
Pasirinko Suomiją
Pirmosios „Geležinio žmogaus“ triatlono varžybos įvyko 1978 m. Havajuose. Sulaukus didžiulio susidomėjimo, jos pradėtos rengti kelis kartus per metus įvairiuose miestuose.
T. Didvalis nusprendė dalyvauti „Ironman“ triatlone Suomijoje. Į varžybas lydėjo keletas draugų – su jais Tadas dar spėjo šiek tiek pasidairyti po pačią šalį.
Pora dienų prieš varžybas buvo daug jaudulio – T. Didvalis kūrė įvairius scenarijus, kaip reikės elgtis, jei kažkas nepasiseks. Vėliau jaudintis nebebuvo kada: penktadienį reikėjo suruošti dviratį ir aprangą, o šeštadienį prasidėjo varžybos.
Nevalgius – blogos mintys
Plaukti sekėsi puikiai: 3,8 km trasą Tadas įveikė greičiau nei tikėjosi – per 1 val. 25 min., persirengti ir įsitaisyti ant dviračio užtruko mažiau nei 5 min.
O štai dviračių trasoje laukė ne visai maloni staigmena: reljefas buvo kalvotas lyg Vištyčio apylinkės. Be to, buvo vėjuota.
„Teko susitaikyti su tuo, kad tokio greičio, kaip per treniruotes (iki 32 km/val.) neišvystysiu. Atkarpą įveikiau 28 km/val. greičiu. Be to, vienoje atkarpoje ėmė brautis negatyvios mintys. Bet iš treniruočių žinojau, kad tokiais atvejais reikia tiesiog užvalgyti. Kadangi triatlono varžybos – ilgos, kalorijų sudegini daug. Todėl sakoma, kad yra ir ketvirta triatlono rungtis – valgymas. Kažkam nevalgiusiam svaigsta galva, o man „kerta“ per emocijas“, – šypsojosi T. Didvalis.
Ir džiaugsmas, ir nuovargis
Baigus minti dviratį prasidėjo bėgimo etapas. Tuo metu lijo, tačiau tai sunkumų T. Didvaliui nesukėlė: anot jo, mažai skirtumo, ar esi šlapias nuo prakaito, ar nuo lietaus.
Bėgti reikėjo keturis ratus po 10,5 km. Pirmąjį ratą Tadas įveikė greitai ir smagiai, ypač kai išvydo dar ir savo palaikymo komandą. O štai antrasis ratas buvo psichologiškai sunkiausias. Tuo metu bėgikas pajuto nuovargį kojose, ėmė lėtėti tempas.
„Pirmąjį ratą bėgau 5.30 min./km, paskui sulėtėjau iki 6.10 min./km. Galvojau, kad jei taip ir toliau, galų gale šliaušiu... Bet, matyt, organizmas prisitaikė prie jam tinkamo greičio ir palaikydamas maždaug pastovų tempą finišavau“, – sakė triatlonininkas.
Kirsdamas finišą Tadas juto ir džiaugsmą, ir palengvėjimą, ir nuovargį tuo pat metu.
„Išgyvenimų užplūdo daug, net apsiverkiau – net nežinau, ar iš sunkumo, ar iš džiaugsmo, kad pavyko įgyvendinti savo svajonę...“ – įspūdingos akimirkos prisiminimais dalijosi T. Didvalis.
Priežastys įvairios
Triatloną žmonės renkasi dėl skirtingų priežasčių: vieni siekia asmeninių rekordų, kiti nori palaikyti formą, treti – įrodyti sau, kad jie tai gali padaryti.
Kad įgytum „Geležinio žmogaus“ titulą, visą 226,2 km trasą reikia įveikti ne daugiau kaip per 17 valandų. Tadas finišavo po 12 val. 19 min.
„Bet tie, kas bėgo trimis ar keturiomis valandomis ilgiau, verti nė kiek ne mažesnės pagarbos. Tai tik reiškia, kad jie trasoje kankinosi ilgiau, bet vis tiek padarė tai, ko siekė!“ – įsitikinęs vyras.
„Ironman“ triatlone, be T. Didvalio, buvo dar du lietuviai. Iš viso dalyvavo apie 600 žmonių. Iš jų – apie pusantro šimto moterų nuo 18 iki 64 metų.
„Šiose varžybose dalyvauja įvairaus amžiaus ir sudėjimo žmonių. Viena jau garbaus amžiaus moteris susierzino, kad anūkai nejuda, nuolat sėdi sulindę į telefonus, ir užsibrėžė įveikti „Geležinio žmogaus“ distanciją. Ir tai padarė!“ – pasakojo pašnekovas.
Kur yra riba?
Įveikęs „Geležinio žmogaus“ distanciją T. Didvalis ir toliau sportuoja, važiuoja dviračiu. Tačiau intensyvių treniruočių nebeliko. Kaip bus toliau, vyras dar nežino.
„Yra žmonių, kurie įveiks bet kokius iššūkius. Lietuvis triatlonininkas Vidmantas Urbonas įveikė 20 „Geležinio žmogaus“ distancijų iš eilės per 18 dienų. Amerikietis Džeimsas Lorensas – 100 tokių distancijų per 100 dienų. Bet kas toliau? Kur yra riba? Vis tiek reikės sustoti. Man ištvermės sportas patinka, noriu, kad tai būtų mano gyvenimo dalis. Manau, žmogaus prigimtis yra judėti. Negalime pamiršti savo kūno, mes jame gyvename, tai – mūsų namai, todėl juos turime kurti jaukius, tokius, kokiuose norisi gyventi. Tad sportuosiu, bet kiek ir kaip – dar nežinau. Galbūt pamėginsiu imtis olimpinės triatlono distancijos, kuri yra trumpesnė, ne tokia alinanti, ir pasiruošimas jai neatima tiek laiko. Gal stengsiuosi greitinti tempą. O kol kas nespaudžiu savęs, stengiuosi atsigauti po didelio krūvio“, – pasakojo T. Didvalis.
„Ironman“ arba „Geležinis žmogus“ – taip vadinamas tas, kas įveikia klasikinį (visos distancijos) triatloną. Tokio vardo nusipelnė ir 31 metų Tadas Didvalis, prieš keletą savaičių grįžęs iš Suomijos, kur rugpjūčio 14 d. vyko „Ironman“ triatlono varžybos. |
Nuplaukti 3,8 km, tada dviračiu numinti 180 km ir nubėgti dar 42 km – ir negali užtrukti ilgiau kaip 17 valandų. Atrodo neįmanoma? Tačiau klasikinį triatloną įveikęs Tadas Didvalis šypsosi: reikia tik labai norėti.
T. Didvalis – išskirtinė asmenybė. Vilkaviškyje gimęs, Gražiškiuose augęs Tadas yra medicinos fizikas ir dirba Kauno klinikose, Spindulinės terapijos skyriuje, kur atlieka labai svarbų darbą apskaičiuojant saugią spinduliuotės dozę sergantiesiems vėžiu. Tokios profesijos žmonių per visą Lietuvą yra vos kelios dešimtys.
Laisvu nuo darbo laiku vyras jau 11 metų savanoriauja „Jaunimo linijoje“. Šiuo metu jis yra savanorių mokytojas.
Fizika ir savanorystė – dvi visiškai skirtingos sritys, kurių viena gyvena aštraus proto, kita – gražios sielos namuose. Vis dėlto nuo mažens tiksliukas buvęs T. Didvalis sako dėmesio anksčiau visiškai neskyręs trečiai žmogui svarbiai sričiai – kūno kultūrai.
Dabar ir šia sritimi pasirūpinta – ir su kaupu.
„Mintis, kad norėčiau tai padaryti, atėjo paauglystėje, kai namuose atsirado internetas. Netyčia radau informacijos apie „Ironman“ varžybas“. Iki tol nebūčiau patikėjęs, jog tokią rungtį fiziškai įmanoma įveikti. Tada pagalvojau, kad tai – „kiečiausas“ dalykas pasaulyje, kokį įmanoma padaryti sporte. Bet mano atletiškumas mokykloje buvo tragiškas. Kai reikėdavo pažymiui nubėgti kilometrą, tai toje atkarpoje, kur mokytoja nematydavo, aš tiesiog eidavau, nes buvo per sunku. Dviratį su draugais pamindavau, bet su tikru sportu tai nesusiję, o su plaukimu anksčiau apskritai nieko bendro neturėjau“, – šypsojosi T. Didvalis.
Prieš porą metų viena draugė Tadui pasiūlė bėgti Kauno maratone. Šis pabandė įveikti 5 km trasą. Pavyko, nors po to kūną skaudėjo visą savaitę.
„Sugalvojau po mėnesio nubėgti 10 km. Ėmiau treniruotis, bet pradėjo skaudėti kelius. Tuomet ėmiau giliau domėtis bėgimu, nusipirkau specialius batelius. O įveikęs 10 km, rudeniui jau ruošiausi pusmaratoniui (21 km). Tam turėjau tris mėnesius – visą vasarą bėgiojau. Nubėgau pusmaratonį ir man tai jau buvo daug, bet vis tiek ėmiau mąstyti, kad kitais metais gal reikėtų bėgti visą maratoną, 42 km. Ruošiausi jam pusę metų, o tada... prasidėjo karantinas“, – pasakojo T. Didvalis.
Kauno maratonas buvo suorganizuotas virtualus. Dalyviai bėgo vieni, savo trasa, viską fiksavo ir siuntė organizatoriams.
Tadas maratoną įveikė, o sunkiausia buvo po jo atsigauti. Kūnas reagavo stipriai: savaitę viską skaudėjo, dar mėnesį vyras jautėsi tarsi sustingęs. Daugiau bėgioti nebesinorėjo, atrodė, kad tikslas jau pasiektas.
Bet judėti T. Didvalis norėjo ir toliau, tad pradėjo ieškoti dviračio. Tai sužinojęs draugas pasijuokė: „Tadas dalyvaus „Ironman“ varžybose, tik pats dar to nežino.“
„Tie žodžiai mane labai įkvėpė ir motyvavo. Nusipirkau naudotą dviratį ir pradėjau domėtis, kaip ruoštis „Geležinio žmogaus“ triatlonui“, – prisiminė vyras.
Internete Tadas susirado specialiai tokioms varžyboms sukurtą treniruočių planą ir pradėjo rimtai ruoštis. Pirmiausiai užsirašė į baseiną, ėmė mokytis taisyklingai plaukti.
„Didžiausias iššūkis buvo tada, kai per karantiną uždarė baseinus, o šios rungties bijojau labiausiai. Paplaukiojau vos mėnesį, o vėliau tęsiau tik bėgimo ir važiavimo dviračiu treniruotes“, – pasakojo Tadas.
Į tam tikras atkarpas suskirstytos specialios treniruotės vyko beveik visus metus. Iš viso būdavo 9 treniruotės per savaitę: darbo dienomis trumpesnės, o savaitgaliais ilgos. Šeštadieniais T. Didvalis bėgdavo 20 km ir daugiau, sekmadienį bent 100 km numindavo dviračiu.
Triatlonas nėra pigus sportas: teko pirkti naują gerą dviratį, specialius batus ir pedalus, greičio sekimo daviklius, dviratininko ir plaukiko aprangas bei kitų priemonių, mokėti už treniruotes, nemažą varžybų mokestį ir t. t.
Atėjus žiemai teko pirkti treniruoklį, su kuriuo dviratį būtų galima minti patalpoje. Tas laikas dėl monotonijos buvo psichologiškai sunkiausias, nes kiekvieną sekmadienį Tadas po 4–5 valandas praleisdavo garaže mindamas dviratį.
Tačiau noro viską mesti nė karto nekilo – nei treniruojantis, nei varžybų metu.
„Tiesiog nuo pat pradžių žinojau, kodėl tai darau: nenorėjau prarasti ruošiantis maratonui įgytos ištvermės, per karantiną buvo laisvo laiko, be to, norėjau sau įrodyti, kad kažko galiu pasiekti ir sporte. Kaip minėjau, šioje srityje nuo vaikystės visada jaučiausi silpnas“, – sakė Tadas.
Įdomu, jog dar per treniruotes prie būsimo krūvio vyras pratino ne tik raumenis, širdies bei kvėpavimo sistemas, bet ir skrandį – kad intensyvaus judėjimo metu jis būtų pasiruošęs suvirškinti tam tikrą maistą. Tadas valgydavo javainių batonėlius, bananus, gerdavo specialų saldų gėrimą ir angliavandenių gelį.
„Savęs pažinimas, supratimas, kas vyksta su mano kūnu, atsirado su patirtimi. O treniruočių pradžioje nesuprasdavau, kodėl ilgai mindamas dviratį tampu piktas. Pasirodo, tiesiog per mažai valgydavau, todėl trūko energijos“, – juokėsi vyras.
Pirmosios „Geležinio žmogaus“ triatlono varžybos įvyko 1978 m. Havajuose. Sulaukus didžiulio susidomėjimo, jos pradėtos rengti kelis kartus per metus įvairiuose miestuose.
T. Didvalis nusprendė dalyvauti „Ironman“ triatlone Suomijoje. Į varžybas lydėjo keletas draugų – su jais Tadas dar spėjo šiek tiek pasidairyti po pačią šalį.
Pora dienų prieš varžybas buvo daug jaudulio – T. Didvalis kūrė įvairius scenarijus, kaip reikės elgtis, jei kažkas nepasiseks. Vėliau jaudintis nebebuvo kada: penktadienį reikėjo suruošti dviratį ir aprangą, o šeštadienį prasidėjo varžybos.
Plaukti sekėsi puikiai: 3,8 km trasą Tadas įveikė greičiau nei tikėjosi – per 1 val. 25 min., persirengti ir įsitaisyti ant dviračio užtruko mažiau nei 5 min.
O štai dviračių trasoje laukė ne visai maloni staigmena: reljefas buvo kalvotas lyg Vištyčio apylinkės. Be to, buvo vėjuota.
„Teko susitaikyti su tuo, kad tokio greičio, kaip per treniruotes (iki 32 km/val.) neišvystysiu. Atkarpą įveikiau 28 km/val. greičiu. Be to, vienoje atkarpoje ėmė brautis negatyvios mintys. Bet iš treniruočių žinojau, kad tokiais atvejais reikia tiesiog užvalgyti. Kadangi triatlono varžybos – ilgos, kalorijų sudegini daug. Todėl sakoma, kad yra ir ketvirta triatlono rungtis – valgymas. Kažkam nevalgiusiam svaigsta galva, o man „kerta“ per emocijas“, – šypsojosi T. Didvalis.
Baigus minti dviratį prasidėjo bėgimo etapas. Tuo metu lijo, tačiau tai sunkumų T. Didvaliui nesukėlė: anot jo, mažai skirtumo, ar esi šlapias nuo prakaito, ar nuo lietaus.
Bėgti reikėjo keturis ratus po 10,5 km. Pirmąjį ratą Tadas įveikė greitai ir smagiai, ypač kai išvydo dar ir savo palaikymo komandą. O štai antrasis ratas buvo psichologiškai sunkiausias. Tuo metu bėgikas pajuto nuovargį kojose, ėmė lėtėti tempas.
„Pirmąjį ratą bėgau 5.30 min./km, paskui sulėtėjau iki 6.10 min./km. Galvojau, kad jei taip ir toliau, galų gale šliaušiu... Bet, matyt, organizmas prisitaikė prie jam tinkamo greičio ir palaikydamas maždaug pastovų tempą finišavau“, – sakė triatlonininkas.
Kirsdamas finišą Tadas juto ir džiaugsmą, ir palengvėjimą, ir nuovargį tuo pat metu.
„Išgyvenimų užplūdo daug, net apsiverkiau – net nežinau, ar iš sunkumo, ar iš džiaugsmo, kad pavyko įgyvendinti savo svajonę...“ – įspūdingos akimirkos prisiminimais dalijosi T. Didvalis.
Triatloną žmonės renkasi dėl skirtingų priežasčių: vieni siekia asmeninių rekordų, kiti nori palaikyti formą, treti – įrodyti sau, kad jie tai gali padaryti.
Kad įgytum „Geležinio žmogaus“ titulą, visą 226,2 km trasą reikia įveikti ne daugiau kaip per 17 valandų. Tadas finišavo po 12 val. 19 min.
„Bet tie, kas bėgo trimis ar keturiomis valandomis ilgiau, verti nė kiek ne mažesnės pagarbos. Tai tik reiškia, kad jie trasoje kankinosi ilgiau, bet vis tiek padarė tai, ko siekė!“ – įsitikinęs vyras.
„Ironman“ triatlone, be T. Didvalio, buvo dar du lietuviai. Iš viso dalyvavo apie 600 žmonių. Iš jų – apie pusantro šimto moterų nuo 18 iki 64 metų.
„Šiose varžybose dalyvauja įvairaus amžiaus ir sudėjimo žmonių. Viena jau garbaus amžiaus moteris susierzino, kad anūkai nejuda, nuolat sėdi sulindę į telefonus, ir užsibrėžė įveikti „Geležinio žmogaus“ distanciją. Ir tai padarė!“ – pasakojo pašnekovas.
Įveikęs „Geležinio žmogaus“ distanciją T. Didvalis ir toliau sportuoja, važiuoja dviračiu. Tačiau intensyvių treniruočių nebeliko. Kaip bus toliau, vyras dar nežino.
„Yra žmonių, kurie įveiks bet kokius iššūkius. Lietuvis triatlonininkas Vidmantas Urbonas įveikė 20 „Geležinio žmogaus“ distancijų iš eilės per 18 dienų. Amerikietis Džeimsas Lorensas – 100 tokių distancijų per 100 dienų. Bet kas toliau? Kur yra riba? Vis tiek reikės sustoti. Man ištvermės sportas patinka, noriu, kad tai būtų mano gyvenimo dalis. Manau, žmogaus prigimtis yra judėti. Negalime pamiršti savo kūno, mes jame gyvename, tai – mūsų namai, todėl juos turime kurti jaukius, tokius, kokiuose norisi gyventi. Tad sportuosiu, bet kiek ir kaip – dar nežinau. Galbūt pamėginsiu imtis olimpinės triatlono distancijos, kuri yra trumpesnė, ne tokia alinanti, ir pasiruošimas jai neatima tiek laiko. Gal stengsiuosi greitinti tempą. O kol kas nespaudžiu savęs, stengiuosi atsigauti po didelio krūvio“, – pasakojo T. Didvalis.
Galerija: „Geležinis žmogus“
Publikuota: 2021-09-09 16:21:08
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|