„Santaka“ / „Širdimi aš dainuoju gyvenimą...“ / Kūryba

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Kūryba

Dalinkitės:  


Pirmuosius autografus naujoje knygoje Romualdas Ivanauskas įrašė savo krašto žmonėms.

Autorės nuotr.


„Širdimi aš dainuoju gyvenimą...“

Laima VABALIENĖ


Romualdas Ivanauskas sako, kad geriausiai jo kūrybos esmę apibūdina ketureilis ant naujos poezijos knygos viršelio: „Širdimi aš dainuoju gyvenimą – / Baltą burę jausmų vandenyne. / Tegul negandas neša į nežinią, / O gerumas – dienas mūsų lydi.“

Apie siekiamybę savo poezija skaidrinti kasdienos negatyvą, nuteikti į viską žiūrėti pozityviau, šviesiau, nedramatizuoti gyvenimo, koks jis bebūtų, apie gerumą R. Ivanauskas kalbėjo savo krašto žmonėms, susirinkusiems Paežerių filialo ( Pilviškių sen.) bibliotekoje į eilėraščių rinkinio „Širdimi dainuoju gyvenimą“ pristatymą. Prieš gerą dešimtmetį pirmąjį žingsnį pas skaitytojus čia žengė ir ankstesnioji jo poezijos knyga „Rudenyje atsigręžiu į pavasarį“. Čia – kur gyvenimo kelio pradžia, kur, kaip kalbėjo buvusi mokytoja Vida Vosylienė, „už nugaros alksnynas, priešais beržynas, šone ežeras“ ir smėlio kelelis iš Smalinyčios kaimo sodybos, išvedęs ne tik į Paežerių mokyklą, bet ir tolesniais būties vieškeliais. Tad knygos autoriui buvo smagu matyti bibliotekininkės Irenos Valinskienės į renginį suburtus savo krašto žmones, daugumą būtent iš to jaunystės laikmečio.


Dabar R. Ivanauską galėtume laikyti mūsų rajono svečiu, nes gyvena Marijampolėje, bet atrodo, kad iš gimtinės jis taip ir neišėjo. „Mintimis tai tikrai“, – patikslina. Jis yra dažnas literatūrinių renginių, poezijos skaitymų ir konkursų Vilkaviškyje dalyvis, ne vienas gražiausias mūsų rajono gamtos kampelis, žmogus eilėmis apipintas ir naujoje lyrikos knygoje.

„Ką matau, tą rašau, – sako kraštietis. – Kuriu pagautas įkvėpimo, geros nuotaikos. Kartais užtenka žvilgsnio, kartais prisilietimo, kartais vaizdo, kad išvestų tave iš komforto zonos, priverstų susimąstyti. Kurti.“ Kūrybos pradžia – dar Salomėjos Nėries mokyklos suole, kai mokytojos Eleonoros Baukienės paskatintas parašė pirmuosius eilėraščius. Tikriausiai tokius pat lyriškus, kaip ir dabartiniai. Prieš keletą metų Marijampolės miesto dienų poezijos skaitymuose inžinierius-energetikas R. Ivanauskas buvo išrinktas lyriškiausiu poetu. Jo eilėraščiai ir naujoje lyrikos knygoje yra labai nuoširdūs, jautrūs, svajingi, dainingi, pulsuoja meile gyvenimui. Vieniems jie primena P. Širvio poeziją, kiti atranda baironiškų ar salomėjiškų gaidų. Visa kūrybos nuotaikų ir temų paletė atsiskleidė renginyje skambėjusiuose eilėraščiuose, kuriuos autoriui artimi žmonės rinkosi skaityti pagal savas pajautas ir nuostatas, kartais pridėdami ir savo sukurtų posmų. Poeziją supo Marijampolės meno mokyklos dėstytojos Danutės Žemaitienės fleitos melodijos.


Į rinkinį „Širdimi dainuoju gyvenimą“ Romualdas suguldė dešimtmečio, praėjusio nuo pirmosios knygos pasirodymo, eilėraščius. Kaip liudija skyrių pavadinimai („Saulėtas jaunystės krantas“, „Aš – pavasaris su griaustiniu žaliu“, „Būties laikinumo paieškos“, „Išminties keliu“) – juose visas žmogaus gyvenimas. R. Ivanausko lyrikoje – laimingo, patiriančio pilnatvę žmogaus gyvenimas.






Romualdas IVANAUSKAS



Lyja, lyja žvaigždelėm

Lyja, lyja žvaigždelėm dangus

Į rūkais besimaudančias pievas,

Kur dienos išbarstytus garsus

Jau nakties lopšyje supa ievos.



Į tą naktį rasotą brendu

Pasimetęs, be tako, be kelio,

Kol žvaigždėtam skliaute surandu

Šviesią savo likimo žvaigždelę.



Vėl kaip maldą kartoju žodžius:

Vai žibėk, spinduliuoki, žvaigždele,

Lai upelis tegul neišdžius,

Lai GERUMAS į širdį sruvena.



Tegul gaubia palaimos šviesa

Mūs dienas ir naktis, mūsų kelią,

Ir kelionė per tamsą visa


Lai ne baimę, o džiugesį kelia.



Po žvaigždėtu dangum taip gražu,

Plaukia rūkas virš vasaros pievų.

Jau paklydo griežlė. Pamažu

Merkias akys ir mintys užmiega...



Lyja, lyja žvaigždelėm dangus,

Kur į naktį išbridusios ievos.




Rudenį

Iš prakiurusio rudenio debesio

Ant peizažo kasdieniškai pilko

Krinta ašaros slegančio nerimo,

Rieda skruostu, blakstienas suvilgo.



Ir sudrėksta minorinė nuotaika:

Ar galėtum geriau ko tikėtis?

O diena – ašarojanti nuotaka,

Lyg be meilės kas verstų tekėti...



Tu keliauji per smelkiančią darganą

Palengva, juk nėra kur skubėti...

Sunkų debesį vėjas vėl atgena.

Na ir kas, tik stipriau laikyk skėtį.



Nuo lietingojo šuoro apsaugos jis

Vilnos apsiaustą, šildantį kūną.

Šlapios mintys po debesiu blaškosi –

Šitoks metas tik rudenį būna!..




Ko žmogui reikia

Oi, kaip sukas gyvenimo ratas...

Greitai keičiasi, mainos laikai.

Palinkėti norėčiau sveikatos,

Nes velnioniškai brangsta vaistai.



Palinkėkime laimės truputį,

Ne pompastiškos ir didelės.

Tegul ji lyg žvaigždelė mažutė,

Vis spindės ir takus jūs lydės...



Iš tiesų juk nedaug ir bereikia:

Saulės, meilės ir žydro dangaus.

Žvilgsnio, žodžio, ramybę kur teikia, –

Visados žmogui reikia žmogaus...




Už gyvenimą

Aš laimingas, regėdamas Tavo spalvas,

Aš laimingas, girdėdamas vyturio giesmę.

Ir kaip vėjas, pašiaušęs Šešupės bangas,

Saulės tiltus per upę nutiesiu.



Tegul žydi krantuos abiejuos,

Tegul upė ne skiria, o sujungia širdis:

Du pasaulius mažus, du pasaulius, kuriuos

Vėl pavasaris MEILE nugirdys...



Miesto parke tegul vėl jaunystė dainuos,

Kur suoleliai po gluosnių garbanių šešėliu.

Vakarais vėl porelės laimingos svajos

Ir skaičiuos žvaigždeles ant pirštelių.



Aš laimingas už viso pasaulio vaikus,

Aš laimingas, regėdamas dangų saulėtą,

Ir dėkingas esu aš už tai, kad ESU –

Už GYVENIMĄ, man patikėtą.




Publikuota: 2021-09-10 08:11:57

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai