Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / In Memoriam

---

Dijana ACAITĖ (1974-02-10–2021-09-06)

Būtis kaip sapnas – buvo ir nėra.

Praeina viskas, gęsta netgi žvaigždės...

Žmogus – tik dulkė, vėjo atnešta,

Bet skausmas jo gilus kaip visata...

(Just. Marcinkevičius)



Staigi Dijanos netektis sukrėtė visus ją pažinojusius: buvusius bendradarbius, mokinius ir jų tėvus, draugus ir artimuosius... Mokytoja... Turbūt dažniausiai Dijaną per gyvenimą lydėjęs kreipinys.

1993 metais, būdama dar visai jauna, ką tik įžengusi į pilnametystę, ji pradėjo savo profesinį kelią tuometėje Žaliosios devynmetėje mokykloje.

Pasirinkta gyvenimo kryptis – dalytis žiniomis su mokiniais – skatino Dijaną ir pačią tobulėti.

1998 metais, baigusi Vilniaus universitetą, ji įgijo socialinių mokslų bakalauro laipsnį ir pradinių klasių mokytojo kvalifikaciją. O netrukus džiaugėsi dar vienomis studijomis – 2012 metais įvykdyta anglų filologijos studijų programa Lietuvos edukologijos universitete.

Vienintelė darbovietė, kurioje Dijana praleido 27-erius savo gyvenimo metus, – Žaliosios Vinco Žemaičio pagrindinė mokykla. Ne vienai kartai ji tapo pirmąja mokytoja – ypač svarbiu ir reikšmingu žmogumi. Ilgą laiką dalijosi ir anglų kalbos žiniomis – visada žaismingai bei kūrybingai. Labai mėgo muziką, dainą – dalyvaudavo įvairiuose koncertuose, dainų šventėse, ilgą laiką dainavo Vilkaviškio chore „Uosija“ (buvo viena pirmųjų jo narių). Su kolegomis Dijanai lengvai pavykdavo užmegzti šiltą, atvirą ir nuoširdų ryšį – buvimas savimi jai buvo savaime priimtinas.

Šiandien visi, ją pažinojusieji, liūdime drauge. Mintimis dėkojame už kiekvieną susitikimą, o širdyse branginame gražiausius prisiminimus.



Aš visą gyvenimą

Nemoku, kad medis tylėtų,

Kad laukas ko nors neištartų

Žaliu ir giliu bosu.

Girdžiu, kaip šaukia akmuo –

urbūt užkliudytas prie vartų,

Kaip meiliai kuždasi pievoj

Milijonai žolės balsų.



<...>



Nemoku mirties.

Sakau, kad mirties nemoku.

Dabar ir per amžius

Nemoku, nesuprantu.

Štai: lyg nesuprastą pamoką

Tylėdami išnešam žmogų.

O atrodo, kad upę,

Išėjusią iš krantų.

(Just. Marcinkevičius)



Žaliosios Vinco Žemaičio mokyklos bendruomenė



Užsk. 2394

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---