|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Paežerių dvaro rūmai 1916 metais.
Mūsų krašto dvarų teritorijos visada buvo gausiai apželdintos vešliais medžiais. Tarp jų viršūnių kyšodavo aukšti rūmų stogai. Dvarvietės Lietuvoje buvo pasirenkamos ant vaizdingų kalvelių arba lygiuose slėniuose, dažniausiai prie vandens telkinio – upės ar ežero.
Didžioji dalis dvarų įsikūrę netoli miestelių. Jeigu dvaro sodyba būna atokiau nuo miestelio, tai ji visada stovi šalia didelio pravažiuojamojo kelio. Puikiu to pavyzdžiu yra ir Suvalkijos perlu vadinamo mūsų Paežerių dvaro dislokacijos vieta.
Vilkaviškio miestas nuo dvaro nutolęs per 3–4 kilometrus. Tačiau patys Paežerių dvaro rūmai, kažkada prancūzų turisto įvardyti Versalio rūmų atspindžiu, stūkso šalia tarptautinės reikšmės kelio, vedančio į Kaliningradą, o dar anksčiau – į amžinąsias prūsų žemes. Pagrindinį plentą ir rūmus skiria jauki kaštonų alėja, kurios pabaigoje žvilgsnis užkliūva už paradinių rūmų vartų.
Už dvaro tyvuliuoja jo teritorijos kraštus skalaujantis Paežerių ežeras, kuris driekiasi kelis kilometrus iki pat Vilkaviškio miesto. Pats dvaras pavasarį skęsta senų parko medžių pavėsyje. Jo tvenkiniuose plaukioja laukinės antys ir gulbės, o anksčiau čia nardydavo ir iš Japonijos atvežtos dekoratyvinės vištelės, auksinės žuvelės bei karpiai.
Viename iš tvenkinių suformuota nedidelė sala – pagrindinė dvarininkų lėbavimo vieta. Čia pat – vaismedžių sodas, šalia jo driekiasi senosios šimtamečių liepų alėjos. Jos veda į garsųjį nuo Smetonos laikų žinomą pusiasalį – Aukso ragą. Ten vykdavo vilkaviškiečių gegužinės, o vyrai rungdavosi prizinio šaudymo varžytuvėse.
Praeityje dvarų sodybas sudarydavo įvairių pastatų kompleksai. Sodybos kiemą paprastai sudarė reprezentacinės ir ūkinės dalys. Švarioji, puošnioji kiemo dalis koncentravosi vienoje dvaro pusėje, o ūkinė dalis – kitoje.
Dvarai dažniausiai stūksodavo toliau nuo pagrindinio kelio, kurį su dvarvietės teritorija paprastai jungdavo tankiai susodintų medžių alėja. Tai ilgainiui tapo tarsi dvarų atributas. Alėja svečius visada atvesdavo į dvaro sodybos puošnųjį kiemą. Tai svarbiausia ir labiausiai matoma dvaro pusė. Čia stovi ir gyvenamieji rūmai.
Be jų, puošniame kieme stūkso vijokliais apaugusi oficina – tarnų namai. Šalimais ir pastatai svarbiausiems dvaro ištekliams laikyti – svirnas bei arklidė. Arklidėse buvo laikomas dvarininko pasididžiavimas – žirgai ristūnai. Arklidę buvo mėgstama jungti su ratine, kurioje buvo laikomos karietos, fajetonai ir kiti švarūs dvarininko ar svečių vežimai.
Puošnusis kiemas užimdavo nemažą dvarvietės dalį. Tokius kiemus gerai suplanuodavo ir skoningai apželdindavo. Švarusis kiemas buvo stačiakampio, rečiau ovalo formos. Kiemo centre žaliavo lygi veja su margaspalviais gėlynais. Šalimais kai kur augdavo vešlūs medžiai ir dekoratyviniai krūmai.
Kone kiekviename dvare prie švariojo kiemo buvo vaismedžių sodas, kuris prisišliedavo prie netoli siūbuojančio parko. Parkai dvaruose nebuvo labai dideli, tačiau nepaprastai gražūs savo išplanavimu ir augmenija.
Be liepų, ąžuolų, uosių, čia sodindavo ir retesnius medžius: kedrus, maumedžius, riešutmedžius. Parkų kompozicijos buvo susijusios su įvairiais vandens telkiniais: tvenkiniais ir kūdromis.
Ne mažiau svarbus buvo ir dvaro ūkinis sektorius. Čia stovėjo pastatai javams, gyvuliams ir jų pašarui laikyti: kluonai, tvartai ir įvairios daržinės. Be to, čia laikėsi ir kumetynai, kad kumečiai būtų arčiau jų prižiūrimų gyvulių. Kita vertus, dvarininkai nelabai norėjo arti rūmų matyti varganų kumetynų ir jų gyventojų.
Kiekviena dvaro sodyba sudarydavo vientisą įvairios paskirties statinių sistemą – pradedant nuo įvažiavimo alėjos ir paradinių vartų ir užbaigiant gyvenamaisiais bei ūkio pastatais. Viskas čia buvo vientisa, nedaloma ir glaudžiai susieta.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Mūsų krašto dvarų teritorijos visada buvo gausiai apželdintos vešliais medžiais. Tarp jų viršūnių kyšodavo aukšti rūmų stogai. Dvarvietės Lietuvoje buvo pasirenkamos ant vaizdingų kalvelių arba lygiuose slėniuose, dažniausiai prie vandens telkinio – upės ar ežero. |
Didžioji dalis dvarų įsikūrę netoli miestelių. Jeigu dvaro sodyba būna atokiau nuo miestelio, tai ji visada stovi šalia didelio pravažiuojamojo kelio. Puikiu to pavyzdžiu yra ir Suvalkijos perlu vadinamo mūsų Paežerių dvaro dislokacijos vieta.
Vilkaviškio miestas nuo dvaro nutolęs per 3–4 kilometrus. Tačiau patys Paežerių dvaro rūmai, kažkada prancūzų turisto įvardyti Versalio rūmų atspindžiu, stūkso šalia tarptautinės reikšmės kelio, vedančio į Kaliningradą, o dar anksčiau – į amžinąsias prūsų žemes. Pagrindinį plentą ir rūmus skiria jauki kaštonų alėja, kurios pabaigoje žvilgsnis užkliūva už paradinių rūmų vartų.
Už dvaro tyvuliuoja jo teritorijos kraštus skalaujantis Paežerių ežeras, kuris driekiasi kelis kilometrus iki pat Vilkaviškio miesto. Pats dvaras pavasarį skęsta senų parko medžių pavėsyje. Jo tvenkiniuose plaukioja laukinės antys ir gulbės, o anksčiau čia nardydavo ir iš Japonijos atvežtos dekoratyvinės vištelės, auksinės žuvelės bei karpiai.
Viename iš tvenkinių suformuota nedidelė sala – pagrindinė dvarininkų lėbavimo vieta. Čia pat – vaismedžių sodas, šalia jo driekiasi senosios šimtamečių liepų alėjos. Jos veda į garsųjį nuo Smetonos laikų žinomą pusiasalį – Aukso ragą. Ten vykdavo vilkaviškiečių gegužinės, o vyrai rungdavosi prizinio šaudymo varžytuvėse.
Praeityje dvarų sodybas sudarydavo įvairių pastatų kompleksai. Sodybos kiemą paprastai sudarė reprezentacinės ir ūkinės dalys. Švarioji, puošnioji kiemo dalis koncentravosi vienoje dvaro pusėje, o ūkinė dalis – kitoje.
Dvarai dažniausiai stūksodavo toliau nuo pagrindinio kelio, kurį su dvarvietės teritorija paprastai jungdavo tankiai susodintų medžių alėja. Tai ilgainiui tapo tarsi dvarų atributas. Alėja svečius visada atvesdavo į dvaro sodybos puošnųjį kiemą. Tai svarbiausia ir labiausiai matoma dvaro pusė. Čia stovi ir gyvenamieji rūmai.
Be jų, puošniame kieme stūkso vijokliais apaugusi oficina – tarnų namai. Šalimais ir pastatai svarbiausiems dvaro ištekliams laikyti – svirnas bei arklidė. Arklidėse buvo laikomas dvarininko pasididžiavimas – žirgai ristūnai. Arklidę buvo mėgstama jungti su ratine, kurioje buvo laikomos karietos, fajetonai ir kiti švarūs dvarininko ar svečių vežimai.
Puošnusis kiemas užimdavo nemažą dvarvietės dalį. Tokius kiemus gerai suplanuodavo ir skoningai apželdindavo. Švarusis kiemas buvo stačiakampio, rečiau ovalo formos. Kiemo centre žaliavo lygi veja su margaspalviais gėlynais. Šalimais kai kur augdavo vešlūs medžiai ir dekoratyviniai krūmai.
Kone kiekviename dvare prie švariojo kiemo buvo vaismedžių sodas, kuris prisišliedavo prie netoli siūbuojančio parko. Parkai dvaruose nebuvo labai dideli, tačiau nepaprastai gražūs savo išplanavimu ir augmenija.
Be liepų, ąžuolų, uosių, čia sodindavo ir retesnius medžius: kedrus, maumedžius, riešutmedžius. Parkų kompozicijos buvo susijusios su įvairiais vandens telkiniais: tvenkiniais ir kūdromis.
Ne mažiau svarbus buvo ir dvaro ūkinis sektorius. Čia stovėjo pastatai javams, gyvuliams ir jų pašarui laikyti: kluonai, tvartai ir įvairios daržinės. Be to, čia laikėsi ir kumetynai, kad kumečiai būtų arčiau jų prižiūrimų gyvulių. Kita vertus, dvarininkai nelabai norėjo arti rūmų matyti varganų kumetynų ir jų gyventojų.
Kiekviena dvaro sodyba sudarydavo vientisą įvairios paskirties statinių sistemą – pradedant nuo įvažiavimo alėjos ir paradinių vartų ir užbaigiant gyvenamaisiais bei ūkio pastatais. Viskas čia buvo vientisa, nedaloma ir glaudžiai susieta.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Publikuota: 2021-09-27 09:05:18
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|