Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

---

„Dabar džiaugiuosi viskuo: ir namais, ir darbu, ir poilsiu“, – kalbėjo Vitalija Girdauskienė.

Autorės nuotr.

Kartais verta ryžtis kardinaliems pokyčiams. Vilkaviškietė Vitalija Girdauskienė, didžiąją dalį gyvenimo dirbusi prekyboje, vieną dieną pradėjo... slaugyti žmones. Ir gailisi tik vieno – jog tokios veiklos nesiėmė anksčiau.

Nauja pradžia

„Prasideda dar vienas, visiškai naujas ir man be galo svarbus gyvenimo etapas – poreikis rūpintis silpnesniu, bejėgiu, kenčiančiu Žmogumi!“ – toks įrašas prieš keletą mėnesių atsirado Vitalijos Girdauskienės socialinio tinklo paskyroje.

Tris dešimtis metų V. Girdauskienė dirbo prekyboje, iš jų 21-erius turėjo savo nedidelę parduotuvėlę. Tačiau atėjo laikas, kai šis verslas tapo nuostolingas ir jo teko atsisakyti.

„Pirmą kartą, būdama jau beveik šešiasdešimties, likau be darbo! Užsiregistravau darbo biržoje ir sėdėjau namie panikuodama, kol vieną dieną iš biržos sulaukiau pasiūlymo mokytis. Ir dar tokios specialybės, kokia man labai patiko, – slaugyti žmones. Priėmiau tą pasiūlymą nedvejodama. O dabar taip džiaugiuosi tuo, ką veikiu! Matyt, seniai reikėjo mesti tą prekybą...“ – kalbėjo pašnekovė.

Pasirodo, pasiūliusi mokytis dirbti slaugytojos padėjėja, užimtumo tarnyba išpildė seną Vitalijos svajonę, nes moteris tokią mintį daug metų audė pati.

Išmoko dviejų dalykų

Nuo spalio mėnesio V. Girdauskienė pusę metų lankė nuotolinius kursus.

„Pamatytumėte mano sąsiuvinius, kiek turiu konspektų! Psichologija, etika, žmogaus priežiūra, gaivinimas, įvairiausios ligos, net iki širdies sandaros gilintis reikėjo. Turėjome puikią dėstytoją, ji mums parinkdavo geros, įdomios medžiagos, bet man ir to neužteko, dar ieškodavau internete. Buvo taip įdomu!“ – entuziastingai pasakojo moteris.

Tiesa, studijos prasidėjo nuo... ašarų. Vitalija iki tol mokėjo internete ieškoti informacijos, šiek tiek bendraudavo per socialinius tinklus, bet dabar reikėjo didesnės patirties.

„Nežinojau, kas ta „Word“ programa, su kompiuteriu nebuvau dirbusi, o reikėjo jungtis, rašyti, žymėti ir koreguoti tekstą bei siųsti darbus. Dvi dienas vyro neišleidau iš kambario, o jis kantriai mokė, patarinėjo. Dabar žinau, kad viską galima išmokti, jau ir pati galiu kitą pamokyti“, – juokėsi V. Girdauskienė.

Tad galima sakyti, jog naujas gyvenimo posūkis moterį privertė išmokti iškart dviejų dalykų: profesionaliai slaugyti žmones ir dirbti su kompiuteriu.

Buvo išsigandusi

Laikydama rankose diplomą V. Girdauskienė tą patį mėnesį atšventė savo jubiliejų, o visai netrukus buvo pakviesta dirbti į Marijampolės specialiuosius socialinės globos namus. Būsimoji globos namų darbuotoja studijas baigė su pagyrimu – per egzaminą teste iš 100 klausimų nepadarė nė vienos klaidos. Tikriausiai tai paliko įspūdį komisijoje buvusiai šių globos namų direktorei Vidutai Bačkierienei ir ji pakvietė vilkaviškietę į savo vadovaujamą įstaigą.

Gyvenimo posūkis moterį privertė išmokti slaugyti žmones ir dirbti su kompiuteriu.

Marijampolėje moteris dirba jau penktas mėnuo ir savo veikla labai džiaugiasi, į darbą važiuoja su ūpu. Pirmas tris dienas, kol pratinosi prie darbo globos įstaigoje, Vitalija buvo gerokai sunerimusi. Pamačiusi, kokiu tempu sukasi būsimos kolegės, kaip tvarkingai ir tiksliai jos dirba, moteris išsigando, kad ji taip niekuomet nesugebės. Pašnekovė juokėsi, kad iš to streso grįždama į Vilkaviškį net iš žiedo išvairavo ne į tą kelią.

„Bet dabar jau viskas gerai, aš irgi išmokau dirbti beveik taip pat. Nėra lengva, turime sparčiai suktis. Dirbame ir komandoje, ir po vieną – turime prižiūrėti po kambarį. Slaugyti reikia įvairius žmones – yra ir judančių, besinaudojančių vaikštynėmis, ir nekylančių iš patalo. Rūpinamės visa mūsų globotinių higiena, padedame apsirengti, pavalgyti, vežimėliais nuvežame į užsiėmimų salę ir kt. Visa mūsų diena užimta. Per budėjimus naktimis taip pat akių nė minutei nesumerkiame: gal kažkam skauda galvą ar ausį, kažkam temperatūra pakilo, kitas, žiūrėk, lipa iš lovos... Turi girdėti, kas vyksta per du aukštus, ir visur suspėti“, – sakė slaugytojos padėjėja.

Geri darbai glosto širdį

Kai kurie Vitalijos Girdauskienės pažįstami stebisi, kaip ji gali dirbti tokį ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai nelengvą darbą.

Bet Vitalija sako ligos ar senatvės kamuojamą žmogų priimanti tokį, koks jis yra, ir žiūrinti į jį taip pat, kaip į save.

„Kai žmogui darai gera, o jis tau dėkoja – tai glosto širdį. Ir taip norisi padaryti kažką, kad tik jam būtų geriau, patogiau. Juolab kad nė vienas nežinome, kas mūsų laukia rytoj“, – svarstė moteris.

V. Girdauskienė džiaugėsi, kad įstaigoje, kuriose ji dirba, dėl globotinių labai stengiamasi. Įrengti nauji druskų kambariai, vyksta įvairūs užsiėmimai, skaitymai, žaidimai, mankštos ir masažai. Organizuojamos šventės, žmonės vežami į ekskursijas. Globos namuose yra koplyčia, kur vyksta pamaldos, yra gražus kiemelis su pavėsinėmis.

Dabartinio savo darbo su ankstesniu moteris sako negalinti net palyginti.

„Anksčiau buvau nuolat suirzusi, įsitempusi, kildavo kraujo spaudimas. Dabar esu rami ir patenkinta“, – sakė pašnekovė.

Viskas – tik į naudą

Tapusi „studente“ V. Girdauskienė atrado ir daugiau širdžiai mielos veiklos. Pirmiausia užsirašė į sveikos gyvensenos kursus ir pradėjo daug vaikščioti – kasdien po 10 tūkst. žingsnių. Ėjo kasdien – nesvarbu, ar lauke lijo, ar šalo. Taip pat valgė sveiką maistą – daug vaisių, daržovių ir beveik jokių saldumynų, miltinių patiekalų ar alkoholio. Moteris džiaugėsi: atsikratė nemažai nereikalingų kilogramų, pagijo skaudėję sąnariai, nurimo nugaros skausmai. Dėl jų Vitalija ir pradėjo sportuoti, nes bijojo, kad skaudama nugara nepajėgs slaugyti ligonių.

O bevaikščiodama po Podvarką susitiko Vilkaviškio šiaurietiškojo ėjimo klubo vadovę Irmą Maurienę – ši išmokė eiti su lazdomis. Nuo tada V. Girdauskienė kartu su vyru ėmė važiuoti į gamtą: jis žvejodavo, o ji su lazdomis vaikščiojo po laukus. Visai neseniai moteris iš sutuoktinio gavo dovanų dviratį, tad judėti galės dar įvairiau ir smagiau.

„Kai netekau darbo, užsisėdėjau, aptingau, graužiau save, ir gyvenimas visai nedžiugino. Galvojau – jau pensija nebetoli, nieko gero nebeliko... O dabar džiaugiuosi viskuo: ir namais, ir darbu, ir poilsiu. Esu laiminga. Geriau gali ir nebūti, kad tik būtų taip, kaip yra dabar!“ – šypsojosi Vitalija.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---