Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2021-09-30 11:41

---

Adelė ir Pijus Kilikevičiai, savo namuose slėpę ir nuo žūties išgelbėję žydų Feldbergų šeimą.

Jono KILIKEVIČIAUS asmeninio albumo nuotr.

Kada įvykiai tampa istorija? Ar visada aiškiai suvokiame, jog aplink mus vyksta tai, kas vėliau bus aprašyta istorijos vadovėliuose? Kartais migloti vaikystės įspūdžiai taip pat gali tapti istorijos dalimi, kuri įamžinama ją kartojant, įprasminant, perduodant iš kartos į kartą.

Kuo senesni įvykiai, kuo gilesnė istorija, tuo mažiau lieka gyvųjų liudininkų, asmeniškai bylojančių apie tai, ką jie išgyveno, jautė ir suprato. Jų lūpose istoriniai įvykiai tampa ne tik faktais, bet ir gyvomis istorijomis. Nesumeluotomis, išjaustomis, pakeitusiomis jas patyrusio žmogaus gyvenimą. Minint 80-ąsias žydų tragedijos metines būtina pastebėti, kad kiekviena šių istorijų jau daug kartų yra pasakota įvairiuose leidiniuose ir gyvų susitikimų metu. Vis siaurėjant gyvų liudininkų ratui šių istorijų pakartojimas tampa malda, saugančia mirusiųjų atminimą.

1944-aisiais metais Jonui Kilikevičiui visiems laikams atmintin įsirėžė vaikystė gimtajame Pagramdų kaime. Mažame tėvų namelyje buvo tik virtuvė, priemenaitė ir kambariukas. J. Kilikevičius taip ir prisimena, kad ne kambarys, o kambariukas tai buvęs. Vis tik, nors ir nedideliuose namuose, sutilpo visi: tėvai Adelė ir Pijus Kilikevičiai ir du jų mažamečiai sūnūs – Algis bei Jonas. Jonui tuo metu buvo vos ketveri, o brolis – dar jaunesnis.

Vaikiškoje atmintyje išliko keistas krebždėjimas, sklidęs iš namuose buvusios spintos. Kiek vyresnis pusbrolis Juozas taip pat užsiminė, kad atėjęs ne kartą pastebėjo kažkokį šmėkštelėjantį ir jų spintoje pasislepiantį šešėlį. Taip netikėtai vaikai tapo istorinių įvykių liudininkais. Tėvai vis ragindavo kur nors eiti su draugais pažaisti, kad kuo mažiau namuose būtų, nematytų ir negirdėtų, kas juose vyksta. Mažieji net nenutuokė, koks pavojus tuomet grėsė visai Kilikevičių šeimai, drauge su giminaičiais Kašinskais ir Savickais slėpusiai žydų Feldbergų šeimos narius.

Pasak Jono Kilikevičiaus, didžiausi nuopelnai už išsaugotas gyvybes priklauso jo tėvui Pijui Kilikevičiui, kuris drauge su Vincu Savicku viskuo rūpinosi. Net P. Kilikevičiaus senelis iš motinos pusės nežinojo apie namuose įrengtą slėptuvę. Žydus slepiantys giminaičiai dalijosi informacija apie galimas kratas, vykdomas žydų paieškas, tačiau vaikams apie tai papasakojo daug vėliau, jau paauglystėje, kai galėjo būti tikri dėl paslapties saugumo.

Už pasiaukojimą saugojant kitų žmonių gyvybes Pijus Kilikevičius apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, jam suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas. Šis vardas suteikiamas tik tuomet, kai kreipiasi pats išgelbėtas žydas arba jo vaikai, anūkai ar giminaičiai. Adelė Kilikevičienė taip pat apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Deja, šis apdovanojimas jai suteiktas jau po mirties.

Visi tėvų gauti apdovanojimai, straipsniai apie žydų gelbėtojus saugomi itin pagarbiai. Regint jau devintą dešimtį skaičiuojančio Jono Kilikevičiaus veide begalinį pasididžiavimą savo tėvais ir kitais nesavanaudiškai pasiaukojusiais žmonėmis, iš visos širdies padėjusiais kitiems, be jokių skambių žodžių tampa aišku, kas yra svarbiausia gyvenime. Ir tai tikrai nėra turtas, valdžia arba šlovė.



Gitana PUMERYTĖ-VOSYLIENĖ

Galerija: Apdovanojimas

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---