|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda kalėdines sidabrines eglutes Pūstapėdžiuose. Tel. 0 698 41 635.Galioja iki: 2024-12-09 13:08:10
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Sportas
|
|
|
Marius Zibolis daugiau nei dvidešimtmetį gina Lietuvos garbę įvairiose varžybose.
Asmeninio albumo nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Lietuvos golbolo rinktinės kapitonas Marius Zibolis – neabejotinai tituluočiausias iš mūsų rajono kilęs sportininkas. Jo trofėjų kolekcijoje galima rasti ne vieną paralimpiados, pasaulio ar Europos čempionato apdovanojimą. Neseniai kraštietis grįžo iš Tokijo paralimpinių žaidynių, kuriose su komandos draugais iškovojo bronzos medalius.
Apsilanko ir dabar
Daugybė sportu besidominčių tautiečių šiemet sukaustę dėmesį stebėjo ne tik Tokijo olimpines, bet ir paralimpines žaidynes. Pastarosiose varžybose bene daugiausiai dėmesio sulaukė mūsų aklųjų riedulio, geriau žinomo golbolo pavadinimu, rinktinės pasirodymai. Sunkiai žaidynes pradėję lietuviai finišavo skambia nata – mažajame finale 10:7 įveikė JAV sportininkus ir iškovojo bronzos medalius. Vienas svarbiausių šios pergalės kalvių neabejotinai buvo rinktinės kapitonas M. Zibolis, bronzinėje dvikovoje pelnęs net 4 įvarčius, o apskritai visame turnyre pasižymėjęs 11 sykių.
Netrukus 47-ąjį gimtadienį švęsiantis M. Zibolis gimė ir kurį laiką augo mūsų rajone esančiame Bartninkų miestelyje. Vietinėje mokykloje jis pabaigė pirmąją klasę. Deja, silpstantis regėjimas privertė berniuką persikraustyti į Vilnių, kur jis ėmė lankyti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. Į gimtinę Marius dažniausiai grįždavo tik per vasaros atostogas. Iš pradžių jis parvykdavo į Bartninkus, o vėliau – į Matlaukį, kur ir šiandien gyvena M. Zibolio tėtis Antanas.
„Gimtinės tikrai nepamirštu. Į Vilkaviškio rajoną kartais parvažiuoju ir dabar. Dažniausiai lankausi Kybartuose bei Matlaukyje, kur gyvena daugiausiai giminaičių. Visuomet, kai apsilankau tėviškėje, dėdė Matlaukyje užkuria pirtį. Pas jį būna labai smagu“, – pasakojo sportininkas.
Komandai niekas neprilygsta
Žaisti golbolą Marius pradėjo būdamas 13 metų. Būtent tada jis galutinai neteko regėjimo. Išbandyti šią sporto šaką kraštietis norėjo dar anksčiau, bet jam to padaryti nebuvo leista. Baimintasi, kad galimos traumos gali dar labiau pabloginti berniuko regą.
M. Zibolis anksčiau užsiiminėjo ir plaukimu, lengvąja atletika, net žaidė šachmatais. Vis dėlto jausmui, patiriamam golbolo aikštelėje, niekas negalėjo prilygti. Vyrui visuomet labiau imponavo komandinės sporto šakos.
„Net ir ką nors laimėjus švęsti didesnėje kompanijoje yra daug smagiau nei vienam. Jau nekalbu apie kartu patiriamas emocijas, išgyvenimus, komandos viduje vyraujantį mikroklimatą“, – kalbėjo pašnekovas.
Per 33 metus trunkančią karjerą M. Zibolis Lietuvai atstovavo penkeriose paralimpinėse žaidynėse, šešiuose pasaulio ir net dešimtyje Europos čempionatų. Ne vienus metus sportininkas renkamas Lietuvos golbolo rinktinės kapitonu.
„Man tai – didelė garbė. Smagu, kad komandos draugai manimi pasitiki. Stengiuosi prisidėti prie geros atmosferos kūrimo. Visuomet prieš rungtynes draugus raginu atsipalaiduoti, negalvoti apie laukiančią kovą. Tai padeda nuimti šiek tiek įtampos. Aišku, šioks toks jauduliukas prieš svarbiausius susitikimus išlieka, tačiau per tiek metų teko patirti ir šilto, ir šalto, tad sukaupta patirtis tikrai praverčia“, – kalbėjo M. Zibolis.
Įspūdingiausi finalai
Gausioje sportininko titulų kolekcijoje yra net keturi aukso bei po du sidabro ir bronzos medalius, pelnytus Europos čempionatuose, du Pasaulio čempiono titulai ir šiose varžybose iškovoti sidabro bei bronzos apdovanojimai, du paralimpinių žaidynių sidabro bei vienas bronzos medalis. O kur dar prizinės vietos, laimėtos kitose varžybose?! Kol kas visi kraštiečio trofėjai guli stalčiuose, tačiau jis svajoja vieną dieną įsigyti specialią apdovanojimų spintą, kurioje vietą rastų nesuskaičiuojama daugybė pergalių žymenų.
Įspūdingų ir įsimintinų pergalių Mariaus Zibolio karjeroje tikrai netrūksta. Jam pačiam iki šiol maloniausia prisiminti 2013 metų Europos čempionato finalines rungtynes prieš Ispanijos golbolininkus. Tuomet pergalė buvo iškovota tik po papildomos baudinių serijos. Kraštietis mintimis kartais grįžta ir į 2007 metų Europos čempionato finalą, kuomet jo atstovaujami lietuviai aukso medaliais džiaugėsi tik po įvarčio, pelnyto likus 7 sekundėms iki rungtynių pabaigos.
Nėra galinčiųjų pakeisti
Turbūt nėra daug sportininkų, galinčių pasigirti, kad dalyvavo net penkeriose olimpinėse ar paralimpinėse žaidynėse. Marius – vienas iš jų. Nors pergalė Tokijuje dar tikrai nepasimiršo, kraštietis nedrąsiai jau pasvajoja ir apie savo šeštąsias žaidynes, kurios už trejų metų vyks Paryžiuje. Pasak jo, viskas priklausys nuo sveikatos ir sportinės formos.
Tiesa, į paralimpiadą lietuviams dar reikės patekti. Nors pastaruosius dešimtmečius mūsiškiai nuolat kovoja dėl aukščiausių vietų įvairiose varžybose, tačiau, M. Zibolio teigimu, situacija artimiausiu metu gali keistis, jei neatsiras veteranus pakeisti galinčio jaunimo.
„Kol kas esame septyniese, tad jei kas nors sugalvotų pasitraukti ar negalėtų karjeros tęsti dėl traumų, būtų labai negerai. Mūsų nedaug, bet stengiamės tiek per treniruotes, tiek per varžybas atiduoti visas jėgas. Dirbame iš širdies. Galbūt dėl to mus kartais lydi ir sėkmė. Gaila, bet golbolą žaisti norinčio jaunimo mūsų šalyje beveik nėra. Pamenu, kai dar buvau mokinys, nebuvo lengva prasimušti net į mokyklos komandą. Vėliau, pakeitus ugdymo sistemą ir neįgalius vaikus pradėjus integruoti į bendrojo ugdymo mokyklas, situacija ėmė blogėti. Beveik nebeliko sportuoti norinčių vaikų su negalia. Ypač tų, kurie norėtų ar galėtų prisidėti prie komandinių sporto šakų“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Slogus įspūdis
M. Ziboliui teko dalyvauti begalėje čempionatų, tačiau, anot jo, niekas neprilygsta paralimpinėms žaidynėms. Įprastai golbolo varžybos vyksta tuščiose salėse, o štai per paralimpiadas žiūrovų niekada netrūksta. Jų sukuriama atmosfera šiurpuliukus bėgioti priverčia po ne vieno žaidėjo kūną. Visgi Tokijo žaidynės tapo išimtimi. Dėl koronaviruso pandemijos salės buvo tuščios, tad ir sirgalių keliamo triukšmo žaidėjai negirdėjo.
„Apskritai, šios žaidynės buvo labai neįprastos. Sportininkams neleido palikti olimpinio miestelio, visur reikėjo vaikščioti su kaukėmis, ribojo veiklas pramogų zonoje. Laisvo laiko turėjome išties daug, o veikti nebuvo ką. Šia prasme žaidynės paliko kiek slogų įspūdį“, – teigė M. Zibolis.
Iki šiol įsimintiniausiomis savo žaidynėmis jis laiko Sidnėjaus paralimpiadą. Taip yra ne tik dėl to, kad tai buvo pirmosios Mariaus žaidynės ir komandai jose pavyko pasipuošti sidabro medaliais. Labiausiai Australijoje Mariui įstrigo organizaciniai dalykai. Pavyzdžiui, lietuviams paralimpiečiams padėjo Sidnėjuje gyvenantys tautiečiai savanoriai. Laisvu nuo varžybų metu jie sportininkus supažindino su lankomiausiais turistiniais objektais, suorganizavo susitikimą su kitais tolimajame žemyne gyvenančiais lietuviais. Šiemet Japonijoje nieko panašaus nebuvo.
Sunkus pasiruošimas
Nepaisant šiek tiek slogių Tokijo žaidynių įspūdžių, viską nustelbė golbolo kovose lietuvių pelnyti medaliai.
„Sunku pasakyti, kas buvo nutikę varžybų pradžioje, kad vis nesisekė iškovoti pergalių. Komandos gydytojas svarstė, jog tai galėjo būti susiję su aklimatizacija. Vis tik mes stengėmės nenukabinti nosių, tikėjome savo jėgomis, daug šnekėjomės tarpusavyje. Kai galiausiai iškovojome bronzos medalius, džiaugėmės tarsi auksą laimėję“, – šypsojosi pašnekovas.
Anot jo, pasiruošimą Tokijo paralimpiadai apsunkino ir tai, kad žaidynės buvo perkeltos iš 2020-ųjų į 2021-uosius. Dėl pasaulinės pandemijos mūsų rinktinė oficialių varžybų neturėjo beveik metus. Be to, sužinojęs, kad žaidynės perkeliamos į kitus metus, pernai karjerą baigė vienas iš ekipos lyderių Mantas Panovas. Tiesa, į jo vietą po pertraukos į komandą sugrįžo kitas labai svarbus žaidėjas Genrikas Pavliukianecas.
Padidėjęs dėmesys
Grįžusių į Lietuvą golbolo rinktinės narių laukė priėmimai Prezidentūroje, Vyriausybėje, Vilniaus savivaldybėje. M. Zibolis teigė, kad šiais metais gautas dėmesys visus sportininkus maloniai nustebino. Ši paralimpiada tapo bene labiausiai Lietuvos spaudoje nušviestomis žaidynėmis per visą nepriklausomos šalies istoriją, tad jų dalyviai net ir būdami toli nuo gimtinės jautė nemažą tautiečių palaikymą.
Kraštietis vylėsi, kad galbūt didesnis sportininkų, turinčių negalią, matomumas padės pakeisti ir Vyriausybės požiūrį į juos bei leis ateityje gauti dar didesnį finansavimą. Galbūt tai padėtų į sportą pritraukti daugiau jaunimo.
O kol tai įvyks, Marius su komandos draugais ir toliau žada rodyti pavyzdį, kaip kryptingai siekti savo tikslų. Vyrai Vilniuje įrengtoje specialioje salėje sunkiai treniruojasi kone kiekvieną dieną ir ruošiasi artėjančioms kovoms. Dabar pagrindinis M. Zibolio ir kitų golbolo rinktinės žaidėjų siekis – tinkamai pasirengti kitų metų liepą vyksiančiam pasaulio čempionatui, kuriame bus galima iškovoti kelialapį į Paryžiaus paralimpines žaidynes.
Lietuvos golbolo rinktinės kapitonas Marius Zibolis – neabejotinai tituluočiausias iš mūsų rajono kilęs sportininkas. Jo trofėjų kolekcijoje galima rasti ne vieną paralimpiados, pasaulio ar Europos čempionato apdovanojimą. Neseniai kraštietis grįžo iš Tokijo paralimpinių žaidynių, kuriose su komandos draugais iškovojo bronzos medalius. |
Daugybė sportu besidominčių tautiečių šiemet sukaustę dėmesį stebėjo ne tik Tokijo olimpines, bet ir paralimpines žaidynes. Pastarosiose varžybose bene daugiausiai dėmesio sulaukė mūsų aklųjų riedulio, geriau žinomo golbolo pavadinimu, rinktinės pasirodymai. Sunkiai žaidynes pradėję lietuviai finišavo skambia nata – mažajame finale 10:7 įveikė JAV sportininkus ir iškovojo bronzos medalius. Vienas svarbiausių šios pergalės kalvių neabejotinai buvo rinktinės kapitonas M. Zibolis, bronzinėje dvikovoje pelnęs net 4 įvarčius, o apskritai visame turnyre pasižymėjęs 11 sykių.
Netrukus 47-ąjį gimtadienį švęsiantis M. Zibolis gimė ir kurį laiką augo mūsų rajone esančiame Bartninkų miestelyje. Vietinėje mokykloje jis pabaigė pirmąją klasę. Deja, silpstantis regėjimas privertė berniuką persikraustyti į Vilnių, kur jis ėmė lankyti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. Į gimtinę Marius dažniausiai grįždavo tik per vasaros atostogas. Iš pradžių jis parvykdavo į Bartninkus, o vėliau – į Matlaukį, kur ir šiandien gyvena M. Zibolio tėtis Antanas.
„Gimtinės tikrai nepamirštu. Į Vilkaviškio rajoną kartais parvažiuoju ir dabar. Dažniausiai lankausi Kybartuose bei Matlaukyje, kur gyvena daugiausiai giminaičių. Visuomet, kai apsilankau tėviškėje, dėdė Matlaukyje užkuria pirtį. Pas jį būna labai smagu“, – pasakojo sportininkas.
Žaisti golbolą Marius pradėjo būdamas 13 metų. Būtent tada jis galutinai neteko regėjimo. Išbandyti šią sporto šaką kraštietis norėjo dar anksčiau, bet jam to padaryti nebuvo leista. Baimintasi, kad galimos traumos gali dar labiau pabloginti berniuko regą.
M. Zibolis anksčiau užsiiminėjo ir plaukimu, lengvąja atletika, net žaidė šachmatais. Vis dėlto jausmui, patiriamam golbolo aikštelėje, niekas negalėjo prilygti. Vyrui visuomet labiau imponavo komandinės sporto šakos.
„Net ir ką nors laimėjus švęsti didesnėje kompanijoje yra daug smagiau nei vienam. Jau nekalbu apie kartu patiriamas emocijas, išgyvenimus, komandos viduje vyraujantį mikroklimatą“, – kalbėjo pašnekovas.
Per 33 metus trunkančią karjerą M. Zibolis Lietuvai atstovavo penkeriose paralimpinėse žaidynėse, šešiuose pasaulio ir net dešimtyje Europos čempionatų. Ne vienus metus sportininkas renkamas Lietuvos golbolo rinktinės kapitonu.
„Man tai – didelė garbė. Smagu, kad komandos draugai manimi pasitiki. Stengiuosi prisidėti prie geros atmosferos kūrimo. Visuomet prieš rungtynes draugus raginu atsipalaiduoti, negalvoti apie laukiančią kovą. Tai padeda nuimti šiek tiek įtampos. Aišku, šioks toks jauduliukas prieš svarbiausius susitikimus išlieka, tačiau per tiek metų teko patirti ir šilto, ir šalto, tad sukaupta patirtis tikrai praverčia“, – kalbėjo M. Zibolis.
Gausioje sportininko titulų kolekcijoje yra net keturi aukso bei po du sidabro ir bronzos medalius, pelnytus Europos čempionatuose, du Pasaulio čempiono titulai ir šiose varžybose iškovoti sidabro bei bronzos apdovanojimai, du paralimpinių žaidynių sidabro bei vienas bronzos medalis. O kur dar prizinės vietos, laimėtos kitose varžybose?! Kol kas visi kraštiečio trofėjai guli stalčiuose, tačiau jis svajoja vieną dieną įsigyti specialią apdovanojimų spintą, kurioje vietą rastų nesuskaičiuojama daugybė pergalių žymenų.
Įspūdingų ir įsimintinų pergalių Mariaus Zibolio karjeroje tikrai netrūksta. Jam pačiam iki šiol maloniausia prisiminti 2013 metų Europos čempionato finalines rungtynes prieš Ispanijos golbolininkus. Tuomet pergalė buvo iškovota tik po papildomos baudinių serijos. Kraštietis mintimis kartais grįžta ir į 2007 metų Europos čempionato finalą, kuomet jo atstovaujami lietuviai aukso medaliais džiaugėsi tik po įvarčio, pelnyto likus 7 sekundėms iki rungtynių pabaigos.
Turbūt nėra daug sportininkų, galinčių pasigirti, kad dalyvavo net penkeriose olimpinėse ar paralimpinėse žaidynėse. Marius – vienas iš jų. Nors pergalė Tokijuje dar tikrai nepasimiršo, kraštietis nedrąsiai jau pasvajoja ir apie savo šeštąsias žaidynes, kurios už trejų metų vyks Paryžiuje. Pasak jo, viskas priklausys nuo sveikatos ir sportinės formos.
Tiesa, į paralimpiadą lietuviams dar reikės patekti. Nors pastaruosius dešimtmečius mūsiškiai nuolat kovoja dėl aukščiausių vietų įvairiose varžybose, tačiau, M. Zibolio teigimu, situacija artimiausiu metu gali keistis, jei neatsiras veteranus pakeisti galinčio jaunimo.
„Kol kas esame septyniese, tad jei kas nors sugalvotų pasitraukti ar negalėtų karjeros tęsti dėl traumų, būtų labai negerai. Mūsų nedaug, bet stengiamės tiek per treniruotes, tiek per varžybas atiduoti visas jėgas. Dirbame iš širdies. Galbūt dėl to mus kartais lydi ir sėkmė. Gaila, bet golbolą žaisti norinčio jaunimo mūsų šalyje beveik nėra. Pamenu, kai dar buvau mokinys, nebuvo lengva prasimušti net į mokyklos komandą. Vėliau, pakeitus ugdymo sistemą ir neįgalius vaikus pradėjus integruoti į bendrojo ugdymo mokyklas, situacija ėmė blogėti. Beveik nebeliko sportuoti norinčių vaikų su negalia. Ypač tų, kurie norėtų ar galėtų prisidėti prie komandinių sporto šakų“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
M. Ziboliui teko dalyvauti begalėje čempionatų, tačiau, anot jo, niekas neprilygsta paralimpinėms žaidynėms. Įprastai golbolo varžybos vyksta tuščiose salėse, o štai per paralimpiadas žiūrovų niekada netrūksta. Jų sukuriama atmosfera šiurpuliukus bėgioti priverčia po ne vieno žaidėjo kūną. Visgi Tokijo žaidynės tapo išimtimi. Dėl koronaviruso pandemijos salės buvo tuščios, tad ir sirgalių keliamo triukšmo žaidėjai negirdėjo.
„Apskritai, šios žaidynės buvo labai neįprastos. Sportininkams neleido palikti olimpinio miestelio, visur reikėjo vaikščioti su kaukėmis, ribojo veiklas pramogų zonoje. Laisvo laiko turėjome išties daug, o veikti nebuvo ką. Šia prasme žaidynės paliko kiek slogų įspūdį“, – teigė M. Zibolis.
Iki šiol įsimintiniausiomis savo žaidynėmis jis laiko Sidnėjaus paralimpiadą. Taip yra ne tik dėl to, kad tai buvo pirmosios Mariaus žaidynės ir komandai jose pavyko pasipuošti sidabro medaliais. Labiausiai Australijoje Mariui įstrigo organizaciniai dalykai. Pavyzdžiui, lietuviams paralimpiečiams padėjo Sidnėjuje gyvenantys tautiečiai savanoriai. Laisvu nuo varžybų metu jie sportininkus supažindino su lankomiausiais turistiniais objektais, suorganizavo susitikimą su kitais tolimajame žemyne gyvenančiais lietuviais. Šiemet Japonijoje nieko panašaus nebuvo.
Nepaisant šiek tiek slogių Tokijo žaidynių įspūdžių, viską nustelbė golbolo kovose lietuvių pelnyti medaliai.
„Sunku pasakyti, kas buvo nutikę varžybų pradžioje, kad vis nesisekė iškovoti pergalių. Komandos gydytojas svarstė, jog tai galėjo būti susiję su aklimatizacija. Vis tik mes stengėmės nenukabinti nosių, tikėjome savo jėgomis, daug šnekėjomės tarpusavyje. Kai galiausiai iškovojome bronzos medalius, džiaugėmės tarsi auksą laimėję“, – šypsojosi pašnekovas.
Anot jo, pasiruošimą Tokijo paralimpiadai apsunkino ir tai, kad žaidynės buvo perkeltos iš 2020-ųjų į 2021-uosius. Dėl pasaulinės pandemijos mūsų rinktinė oficialių varžybų neturėjo beveik metus. Be to, sužinojęs, kad žaidynės perkeliamos į kitus metus, pernai karjerą baigė vienas iš ekipos lyderių Mantas Panovas. Tiesa, į jo vietą po pertraukos į komandą sugrįžo kitas labai svarbus žaidėjas Genrikas Pavliukianecas.
Grįžusių į Lietuvą golbolo rinktinės narių laukė priėmimai Prezidentūroje, Vyriausybėje, Vilniaus savivaldybėje. M. Zibolis teigė, kad šiais metais gautas dėmesys visus sportininkus maloniai nustebino. Ši paralimpiada tapo bene labiausiai Lietuvos spaudoje nušviestomis žaidynėmis per visą nepriklausomos šalies istoriją, tad jų dalyviai net ir būdami toli nuo gimtinės jautė nemažą tautiečių palaikymą.
Kraštietis vylėsi, kad galbūt didesnis sportininkų, turinčių negalią, matomumas padės pakeisti ir Vyriausybės požiūrį į juos bei leis ateityje gauti dar didesnį finansavimą. Galbūt tai padėtų į sportą pritraukti daugiau jaunimo.
O kol tai įvyks, Marius su komandos draugais ir toliau žada rodyti pavyzdį, kaip kryptingai siekti savo tikslų. Vyrai Vilniuje įrengtoje specialioje salėje sunkiai treniruojasi kone kiekvieną dieną ir ruošiasi artėjančioms kovoms. Dabar pagrindinis M. Zibolio ir kitų golbolo rinktinės žaidėjų siekis – tinkamai pasirengti kitų metų liepą vyksiančiam pasaulio čempionatui, kuriame bus galima iškovoti kelialapį į Paryžiaus paralimpines žaidynes.
Galerija: Pasiekimai
Publikuota: 2021-10-11 08:19:47
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kompensacijos bus mokamos tik įrodžius patirtus nuostolius * Folkloro ansamblis savo kelionę tęsia trisdešimt penkerius metus
* Rudas vanduo: kada bus išspręsta problema?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kokios žodžių išrišti, išrišimas vartojimo klaidos?
Veiksmažodis išrišti nevartojamas reikšme išspręsti: Visiems rūpi, kaip šį klausimą išriš (taisoma išspręs ) viršininkas.
Daiktavardis išrišimas nevartojamas reikšme išsprendimas: Gyventojams aktualus problemos išrišimas (taisoma išsprendimas ).
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kokios žodžių išrišti, išrišimas vartojimo klaidos?Veiksmažodis išrišti nevartojamas reikšme išspręsti: Visiems rūpi, kaip šį klausimą išriš (taisoma išspręs ) viršininkas.
Daiktavardis išrišimas nevartojamas reikšme išsprendimas: Gyventojams aktualus problemos išrišimas (taisoma išsprendimas ).
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|