„Santaka“ / Senieji laiškai iš Žemosios Panemunės / Istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

Dalinkitės:  


1877 metais Žemojoje Panemunėje iškilusioje stačiakampėje vienabokštėje Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje, atlaikiusioje abu pasaulinius karus, ir šiandien skamba parapijiečių malda.

Senieji laiškai iš Žemosios Panemunės


„Plaukiančio garlaivio sirena sukaukė, kai ant aukšto kalno išniro kaip gulbė balta Žemosios Panemunės bažnyčia. Bažnytkaimis išsistatęs aukštoje Nemuno lygumoje. Gražus slėnis ir dvi didelės salos upėje sudaro nepaprastai gražų reginį“, – taip apie zanavykų miestelį atsiliepė garlaiviu 1929 m. keliavęs tautietis.

Pasak kraštotyrininko Broniaus Kviklio, Žemoji Panemunė įsikūrusi „kairiajame Nemuno krante. Keli kilometrai nuo Vilkijos ir apie 30 km iki Šakių. Yra išlikęs ir dvaro 1676 m. inventorius. Tuo metu dvare buvo didelis, naujas, malksnomis dengtas namas su dūmtraukiais. Pačiame dvare buvo klėtis su sandėliu, vežiminė, arklidė, tvarkingas klojimas ir tvartai.

Baudžiava Žemosios Panemunės dvaro laukuose buvo sunki. Žmonės turėjo dirbti keturias dienas per savaitę su arkliais ir dvi dienas be arklių.“

Anot profesoriaus J. Totoraičio, „1732 metais koplyčią Panemunėje pastatė kunigaikštienė Sapiegienė. Ta koplyčia vėliau buvo paversta į bažnyčią. Ji buvo medinė ir stovėjo visai žemai, netoli Nemuno. Todėl pavasariais potvyniai ją užliedavo. 1829 metais vandeniui gerokai pakilus šventovė buvo sugriauta.


Parapija rengėsi statyti naują mūrinę bažnyčią. Tačiau iškilo nesusipratimas dėl vietos, kur ji turi stovėti. Vieni norėjo statyti Paluobiuose, nes tai parapijos vidurys. Kiti tam prieštaravo ir reikalavo statyti Panemunėje. Tik ne žemai palei Nemuną, o ant kalno.“

Ginčams tarp parapijiečių tęsiantis darbai buvo pristabdyti. Vėliau pagalbos ranką parapijai ištiesė Žemosios Panemunės dvaro savininkas. Suteikė sklypą šventovės statyboms. Ant šios žemės iškilo Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia, trobos klebonijai ir daržas klebonui, kapai.

Nauja šventovė tikinčiuosius priėmė 1877 metais.

Stačiakampėje vienabokštėje per abu pasaulinius karus išlikusioje bažnyčioje parapijiečių lūpose vis dar skamba malda.

Miestelyje išlikęs taip pat ir senasis dvaro rūmas, kurio fasade kalvio ornamentais puoštą balkonėlį laiko keturios kolonos. Anot B. Kviklio, anksčiau praeityje dvaro kiemas ir visa sodyba buvo apsupta pylimais ir mūrais su senais įvažiuojamais vartais priekyje.

Į vakarus nuo dvarvietės stūkso piliakalnis. Kažkada laukuose buvo aptikta prancūzų karių kapų. Pro Panemunę bėgo sumuštos Napoleono kariuomenės likučiai. Miestelyje guli aukštas akmuo. Seni žmonės mena, kad tai buvusi pagonių šventvietė.
Pirmojoje Lietuvos Respublikoje į Žemosios Panemunės vietinį paštą ateidavo per trisdešimt lietuviškų laikraščių.


Po Pirmojo pasaulinio karo, „prie Smetonos“ miestelio dvaro žemės buvo išdalytos bežemiams, kumečiams ir Nepriklausomybės kovose dalyvavusiems zanavykams. Dvaro centriuką tuo metu įsigijo žinomas žurnalistas Valentinas Gustainis.

Tarpukario Lietuvos spauda keletą sakinių skyrė „atlaidiniams įspūdžiams iš Žemosios Panemunės paminėti“. „Už Kretkampio pušynų prasideda Panemunės kalnai. O čia jau nė vienos pušies nematyti. Klevais ir skirpstomis užžėlusios didelės ir gilios daubos.

Viena iš daubų milžiniškomis žiotimis pasisukusi į Nemuną. Viduryje čiurlena upelis. Ant kalnelio baltuoja bažnyčios bokštas. Šalia šiaudiniu stogu apdengta stūkso klebonija. Netoli užkamšytais langais boluoja špitolė. Toliau – keistą trikampį sudarančios ūkininkų sodybos.

Švento Vincento atlaidų dieną prie šventovės matome giesmes giedantį elgetą. Šiandien jam pats darbymetis. Ant kalno prie bažnyčios žmonės vos išsitenka. Keleliu pro palinkusių gluosnių šakas vežimais važiuoja suvalkiečiai. Visi vežimai žiba kaip išblizginti. Mažoje miestelio aikštėje iš Šakių ir net Jurbarko atvyko karabelninkai.


Po pamaldų iš bažnyčios išgriuvo žmonių minios. Prasidėjo lietus. Klampoja vyrai pasiraitoję kelnes, o moterys brenda per balas su spalvotais batukais. Tuos batelius ir šilkines kojines teks jau mesti namie į užpečkį.

Minioje pastebiu keletą žmonių iš Kauno. Aukšti husarų pulko karininkai braidžioja po purvą kelnių lampasus išsiterlioję. Po pamaldų vietinis šaulių sąjungos vyrukų būrys atliko savo programą. Oriai priėmė priesaiką ir visiems aikštėje atliko paradą. Buvo atidaryta gegužinė. Šauliai iš Šakių atsivežė savo muzikantų orkestrą. Ankštoje šokių aikštelėje sukosi poros. O vis dar ant stulpų kabančios reklamos afišos skelbė, kad įėjimas į gegužinę kainuoja vienas litas“, – pasakojimą užbaigia įvykius 1932 metais stebėjęs reporteris.

Pirmojoje Lietuvos Respublikoje į Žemosios Panemunės vietinį paštą ateidavo per trisdešimt lietuviškų laikraščių. Buvo ruošiami lietuviški vakarai ir paskaitos gyventojams. Nepriklausomybės pradžioje, 1923 m., čia gyveno per du šimtus gyventojų.



Tomas SUŠINSKAS



Publikuota: 2021-10-29 09:23:48

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai