„Santaka“ / Ilgametė medikė už sėkmę jaučia skolą likimui / Gyvenimas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

Dalinkitės:  


Būtų sunku suskaičiuoti, kiek valandų per 46-erius darbo metus Marytė Kochanskienė praleido greitosios pagalbos automobilyje.

Autorės nuotr.


Ilgametė medikė už sėkmę jaučia skolą likimui

Eglė KVIESULAITIENĖ


Daugiau nei penkis dešimtmečius medicinai paaukojusi greitosios pagalbos specialistė Marytė Kochanskienė išeiti į užtarnautą poilsį pasirinko simbolinę lapkričio 1-ąją. Būtent šią dieną prieš daug metų ji pradėjo dirbti greitosios pagalbos tarnyboje. Optimistiškai į gyvenimą žvelgianti moteris prisipažįsta pasiilgsianti darbo, kolegų, pacientų, tačiau veiklos jai tikrai netrūks.



Vaikystės svajonė

Išgirdusi nuostabą, kad tiek gyvenimo metų paaukojo medicinai, Marytė iškart paprieštarauja, jog tai nebuvusi auka, o tiesiog širdžiai mielas darbas. Be to, ji visą gyvenimą jautusi skolą už tai, ką likimas jai davė, o kitiems pagailėjo. Juk ne kiekvienas, sulaukęs 70-mečio, gali pasigirti gera sveikata, ne kiekvienam gyvenime buvo lemta gimti mylinčioje šeimoje, išpildyti savo profesines svajones, pasidžiaugti keturiais užaugintais vaikais ir būriu anūkų.

– Vaikystėje kelis kartus tik per plauką išlikau gyva, todėl nuo mažens svajojau užaugusi dirbti kaimo medicinos punkte. Nedrįsau apie tai prasitarti savo klasės draugams, nes medicinos studijos tuomet man atrodė nereali svajonė, o medikai – tarsi žmonės iš kitos planetos, – prisipažino M. Kochanskienė.


Tačiau atkakliai suvalkietei įgyvendinti svajonę pavyko. Baigusi akušerijos studijas ji grįžo dirbti į Slabadų medicinos punktą, o jame tiek darbo rankų nebuvo, tad iš akušerės netrukus tapo universalia medike.

Kai šeiminės aplinkybės privertė atvykti gyventi į Virbalį, Marytė slabadiškiams net bijojo pranešti, kad išeina iš darbo, – taip buvo susigyvenusi su vietiniais pacientais.

Tačiau nuoširdžią, savo profesijai atsidavusią medikę netruko pamilti ir virbaliečiai bei Kybartų apylinkių gyventojai, mat prieš 46 metus pradėjusi dirbti greitosios pagalbos poste Kybartuose Marytė netrukus visiems tapo sava „daktariuke“, į kurią pagalbos galima kreiptis bet kada.

Sunki pradžia

Marytė džiaugiasi, kad per 51 darbo metus medicinoje niekada neteko turėti rimtesnių konfliktų su pacientais. Ji visada rasdavo bendrą kalbą, pajėgdavo įtikinti ir nuraminti.

– Labai mėgstu bendrauti su žmonėmis ir tai mano darbe labai padėjo užmegzti ryšį, – kalbėjo medikė, nesugebanti atsakyti pagalbos net skambinantiesiems vidury nakties.

Marytės Kochanskienės šeima puikiai prisimena laikus, kai grįžusi po pamainos mama, nors ir pavargusi, virindavo švirkštus ir eidavo pas ligonius suleisti vaistų ar paklausyti plaučių. Tokie aplinkinių prašymai buvo įprasti, tad Marytės vaikams buvo visiškai natūralu, jog po darbo mama vėl eina dirbti. Visgi palyginusi savo darbo pradžią ir dabartines galimybes M. Kochanskienė pripažįsta, kad viskas labai pasikeitė.


– Prieš beveik penkis dešimtmečius, kai pradėjau dirbti greitosios pagalbos tarnyboje, turėjome tik stetoskopą, kraujospūdžio matavimo aparatą ir savo nuojautą. Apie tokias darbo priemones, kokias turime dabar, net nesvajojome, – prisiminė medikė.

Tais laikais, kai Marytė pradėjo dirbti, nei mobiliųjų telefonų, nei racijų greitosios pagalbos automobiliuose nebuvo, todėl susisiekti tarpusavyje ir paprašyti pagalbos medikai negalėjo. Net laidiniai telefonai kaimuose tuo metu buvo tik kai kuriose įstaigose, todėl norėdami išsikviesti greitąją pagalbą žmonės kelis kilometrus eidavo pėsčiomis iki kolūkio kontoros. Skubioji pagalba tuo metu buvo ne tokia skubi, o žmonės medikus kviesdavo tik tada, kai iš tiesų labai reikėdavo.

– Pamainos pradžioje susirinkdavome lapelius, ant kurių būdavo surašoma iškvietimo informacija, ir spręsdavome, nuo kurio ligonio pradėti, – kas pakeliui, pas ką reikia greičiau nuvykti, o kas gali laukti. Patys įvertindavome situaciją ir važiuodavome. Jei iškvietimų būdavo labai daug, padėdavo kolegos iš Vilkaviškio, – pasakojo M. Kochanskienė.

Iššūkių nebijo

Per tiek metų virbalietė medikė spėjo pažinti kone visus jai priklausančių apylinkių žmones, žinojo jų bėdas ir nuo vaikystės kamuojančias ligas. Todėl vykdama į iškvietimą paprastai numanydavo, ko tikėtis.


Visgi prieš kelis dešimtmečius felčerio veiklos ribos buvo kur kas platesnės nei dabar, nes tuomet greitosios pagalbos medikas pacientams galėjo skirti gydymą, išrašyti receptą vaistams, o ir bendravimo su ligoniu būdavo daugiau.
Nors prie nuolatinio adrenalino medikai įpranta, tačiau emocijų neįmanoma išvengti ir jos vis kraunasi į širdį.


Nauji laikai ir darbas pagal nustatytus algoritmus ne vienam vyresniosios kartos medikui tapo išbandymu. Tačiau M. Kochanskienė prisipažįsta, kad didžiausią iššūkį patyrė, kai jai, visiškai nedirbančiai kompiuteriu, teko išmokti pildyti dokumentus planšetėje.

– Jau buvau sulaukusi pensinio amžiaus, tad galėjau eiti į užtarnautą poilsį. Tačiau pagal horoskopą esu skorpionas ir visada manau, kad ką gali išmokti kiti – galiu ir aš, – prisiminė medikė. – Iš pradžių buvo sunku, bet kolegos mane labai mylėjo, tad galiu jiems tik padėkoti, kad tiek su manimi „cackinosi“ mokydami.

Ilgametė greitosios medicinos pagalbos tarnybos medikė pripažino, kad nemenku išbandymo tapo užgriuvusi COVID-19 pandemija.

– Vaikai dėl manęs nerimavo, prašė, kad eičiau į užtarnautą poilsį, nerizikuočiau savo sveikata, – prisiminė Marytė. – Bet aš žinojau, kad negaliu trauktis iš baimės, – juk tuo metu kaip tik buvo būtina mobilizuoti medikų jėgas. Vykdama pas kiekvieną pacientą jaučiau įtampą. Ramiau pasidarė tik tada, kai gavome vakcinas.

Baisiausia misija

M. Kochanskienė neslepia, kad greitosios pagalbos mediko darbas – nuolat įtemptas, reikalaujantis greitos reakcijos ir šaltakraujiško mąstymo. Nors prie nuolatinio adrenalino medikai įpranta, tačiau emocijų neįmanoma išvengti ir jos vis kraunasi į širdį.

Ilgametė medikė sako, kad kai permąsto savo darbo metus, tarsi kaleidoskope prabėga ir laimingai pasibaigę, ir skaudūs atvejai. Marytė prisimena daug įtampos ir nerimo kainavusius greitosios pagalbos automobilyje priimtus gimdymus, kai teturi dvi rankas ir esi atsakingas iškart už dvi gyvybes.

M. Kochanskienė įsitikinusi, kad aukštybėse turi ją saugantį angelą, nes susidūrusiai su itin sudėtingais atvejais dažniausiai juos pavykdavo išspręsti sėkmingai.

– Prisimenu, kai atvykau pas namuose pagimdžiusią moterį. Kūdikėlis gulėjo tvarkingai suvystytas, mamytė pasiruošusi vykti į ligoninę. Laimei, man tarsi kas pakuždėjo, kad reikia išvystyti vaikelį ir apžiūrėti, – atmintin įsirėžusį įvykį pasakojo M. Kochanskienė.

Išvysčiusi vaikelį medikė pamatė, kad virkštelė tik nukirpta, bet neužrišta, todėl per bambutę bėga kraujas. Felčerė puikiai suprato, kad jei ne vidinis balsas, vaikelis pakeliui į ligoninę būtų miręs dėl nukraujavimo.


Medikė prisipažįsta, jog yra buvę atvejų, kai net turint ilgametę praktiką nepavykdavo sulaikyti emocijų. Anot M. Kochanskienės, ašaros byra, kai nuvykusi į nelaimės vietą supranti, kad niekuo padėti nebegali. Ypač skauda širdį, kai žūsta jauni žmonės, vaikai.

– Emociškai labai sunku, kai apie skaudžią netektį reikia pranešti artimiesiems, rasti paguodos žodžių, nors puikiai supranti, kad jokie žodžiai netekties skausmo nuraminti negali. Ši misija mediko darbe – pati baisiausia, – kalbėjo M. Kochanskienė.

Pasirengusi padėti

Paskutinę savo darbo dieną su žurnalistais bendravusi ilgametė medikė sakė išėjusi į pensiją nuobodžiauti neketinanti. Nors anūkai jau užauginti, o erdviuose namuose šeimininkauja dukros šeima, moteriai juose veiklos visada pakanka.

Marytė sakė norinti daugiau laiko skirti sau – paskaityti daugiau knygų, pažiūrėti filmų, pasikuisti darže, mat dirbant tam tiesiog trūkdavo laiko.

Nors oficialiai su medicina jau atsisveikino, M. Kochanskienė puikiai supranta, kad nuo savo pašaukimo visiškai atitrūkti nepavyks: kaimynai, giminės, draugai susirgę vis tiek prašys patarimų. O jei dėl kokių nors priežasčių jos pagalbos prireiktų kolegoms, Marytė nedrįstų atsisakyti.


– Mano licencija dar galioja iki kitų metų vasario. Taigi kol kas aš vis dar bendrosios praktikos slaugytoja su skubios medicinos pagalbos specializacija, – optimizmu ir atsidavimu savo profesijai tryško ilgametė greitosios pagalbos medikė.





Publikuota: 2021-11-08 08:02:58

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Maudyklų vandens švara: vien tyrimais vadovautis nereikėtų
* „Vištyčio muzikos pakrantėje“ vasarą koncertuos kraštiečiai
* Šalies mokyklose planuojami pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar Jums svarbu vasarą nuvažiuoti į Lietuvos pajūrį?
Taip, man tai yra tradicija.
Nuvykęs (-usi) džiaugiuosi, o nenuvažiavęs (-usi) nenusimenu.
Lietuvos pajūris man tapo nepatrauklus.
Baltijos jūros aš dar nemačiau.



Kalbos patarimai

Pastovus ar nuolatinis?
Būdvardis pastovus, -i vartojamas reikšme „nekintamas, vienodas“, pvz.: pastovus būdas, pastovi temperatūra. Jo nereikia painioti su būdvardžiu nuolatinis, -ė „apimantis visą laiką, nepertraukiamas, nepaliaujamas“.
Kai norima apibūdinti ilgą laiką ar nuolat trunkantį dalyką, vartotinas būdvardis nuolatinis, pvz., nuolatinė ekspozicija, nuolatiniai klientai, nuolatiniai skundai.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2022 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas