|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kultūra
|
|
|
Svarbiausius dainų atlikėjos Beatričės Grincevičiūtės gyvenimo momentus – gimimą, debiutą radijuje ir mirtį – likimas lėmė įvykti lapkritį.
B. Grincevičiūtės artimųjų albumo nuotr.
Lapkritis svarbus istorijos ir meno mylėtojams: šį mėnesį gimė dvi mūsų krašto lakštingalos – poetė Salomėja Nėris ir dainininkė Beatričė Grincevičiūtė. Lyrikę visi gerai žino ir gerbia iki šiol, o dainininkė – kiek primiršta.
Solistės gimtinė – mūsų rajone, Stolaukėlyje
Beatričė Grincevičiūtė, kamerinio dainavimo pradininkė, lietuvių liaudies dainų atlikėja ir populiarintoja, gimė prieš 110 metų, 1911 m. lapkričio 28 d., Stolaukėlio dvare. Vyresnės kartos muzikos mylėtojai dar prisimena aklą dainininkę, jos skaidrų ir lyrišką balsą, saugo plokšteles su dainų įrašais, o kompozitoriaus Balio Dvariono sukurta daina „Žvaigždutė“ tapo jos gyvenimo simboliu.
Stolaukėlio kaime (Pajevonio sen.), dvaro vietoje, kur prabėgo keleri B. Grincevičiūtės vaikystės metai, stovi Vilkaviškio krašto muziejaus ir jo ilgamečio direktoriaus Antano Žilinsko iniciatyva pastatytas paminklinis akmuo, kurį rūpestingai prižiūri ūkininkų Klimavičių šeima. Daugelis gyventojų mato paminklą, tačiau apie B. Grincevičiūtę nežino, nes liaudies dainomis dabar nelabai kas domisi. Dainininkės jubiliejus – gera proga prisiminti ir pagilinti žinias, o jaunimui – gal ir pirmąsyk sužinoti apie mūsų krašto lakštingalą.
Liga nuvedė į muziko šeimą
Grincevičių giminės šaknys – Sūduvoje, Ilguvoje (Šakių r.). Po 1863 m. sukilimo Ilguvos dvare šeimininkavo dėdė Henrikas. Jo sesuo buvo ištekėjusi už Antanavo dvarininko Šabunevičiaus, o dukra Ana su vyru Bystramu nusipirko Gižų dvarą. Dainininkės tėvai Vanda ir Andrius Grincevičiai neturėjo savo dvaro, todėl nuomojo ar prižiūrėjo svetimus – iš pradžių Stolaukėlio, paskui Didvyžių, vėliau grįžo į Ilguvą. Kadangi buvo artimi giminaičiai (pusbroliai), vedyboms turėjo gauti vyskupo leidimą, o vėliau juos nubaudė likimas – trys iš keturių vaikų sirgo įgimta katarakta.
Jiems augant regėjimas dar silpnėjo, todėl 1921 m. motina su savo pusakliais vaikais Vaitiekumi, Stasiu ir Beatriče išvyko pas seserį Mlynarską į Varšuvą, kur buvo aukštesnio lygio akių ligų gydymas. Po operacijos broliams regėjimas atsistatė, o Beatričei prasidėjo komplikacijos ir gydymas užsitęsė.
Kelerius metus ji gyveno lenkų orkestro įkūrėjo, pianisto ir kompozitoriaus Emilio Mlynarskio, gimusio Kybartuose, šeimoje, gydėsi ir mokėsi muzikos. 1924 m. įstojo į Varšuvos aklųjų institutą, mokėsi groti pianinu, dainavo chore, privačiai mokėsi dainavimo.
Skatino aklųjų savarankiškumą
1931 m. apsistojo Lietuvos laikinojoje sostinėje, dirbo auklėtoja Kauno aklųjų institute. Įsijungusi į aklųjų lavinimo sąjūdį, skatino ir drąsino kitus regėjimo negalią turinčius žmones: „Aš visada už tai, kad aklasis eitų į pasaulį, nesiizoliuotų, bendrautų su reginčiaisiais.“
B. Grincevičiūtė visada pabrėždavo, kad akliesiems reikia pasitikėti visuomene, į ją integruotis, realiai suprasti savo ribotumą, kiek įmanoma, siekti savarankiškumo ir savo tikslų. Nereikia per didelio gailesčio, nes jis neįgalų žmogų daro nevisaverčiu. Pati Beatričė niekada nesiskųsdavo savo negalia, šiltai bendravo su žmonėmis, turėjo daug draugų. Nors augo veikiama dvarų kultūros, ji suprato valstietišką gyvenimą, buvo gera šeimininkė, suvalkietiškai vaišinga, mylėjo liaudies dainas. Su daina ėjo į žmones. Pati tokia nuskriausta, bet visuomet ori ir savimi pasitikinti, B. Grincevičiūtė buvo pavyzdys kitiems akliesiems.
Liaudies dainos ir kamerinis dainavimas Koncertas „Ant muzikos sparnų: Emilis Mlynarskis ir Beatričė Grincevičiūtė“ vyks lapkričio 17 d., 17.30 val., Paežerių dvaro rūmuose.
1937 m. lapkritį Beatričė pirmą kartą dainavo per Kauno radiją. Nuo tada ir prasidėjo jos, kaip dainininkės, solinė karjera, atvedusi į visų mylimos liaudies artistės, LTSR valstybinės premijos laureatės aukštumas. Draugams ji prasitarė: „Aš du kartus gimiau – 1911 m. lapkričio 28 ir antrą kartą – 1937 m. lapkričio 27-ąją“, turėdama omenyje savo, kaip dainininkės, gimimą.
50 metų B. Grincevičiūtė dirbo soliste Lietuvos radijuje ir filharmonijoje, koncertavo įvairioms auditorijoms visoje šalyje, įrašė daugiau kaip tūkstantį vokalinių kūrinių. Ji atgaivino ir išpopuliarino liaudies dainas, įrodė, kad kamerinis dainavimas yra lygiavertis operiniam. Labai mylėjo vaikus, parengė jiems skirtų dainų repertuarą, noriai koncertuodavo vaikų darželiuose ir mokyklose. Mažuosius klausytojus traukė šiltas ir nuoširdus bendravimas su dainininke, kurią jie vadino dainų tetule, teta Beje ar tiesiog Beatriče.
Atlikėja nekreipė dėmesio į savo negalią ir negalavimus, net ir išėjusi į pensiją nenutraukė muzikinės veiklos. Kamuojama nuovargio ir senatvinių ligų, Beatričė bendravo su žmonėmis, džiugino juos savo dėmesiu ir dainomis.
Atsigulusi į ligoninę „patvarkyti mažą nepatogumą“, B. Gincevičiūtė netikėtai mirė 1988 m. lapkričio 18 d. Dainininkė palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
„Ji rado auksinį raktelį į senąją lietuvių liaudies dainų skrynelę, perprato liaudies dainų dvasią, sušildė ją ypatinga, jaudinančiai subtilia ir pagarbia savo meile“, – per laidotuves B. Grincevičiūtės gyvenimą ir veiklą įvertino Lietuvos aklųjų draugijos kūrėjas ir dainininkės draugas, rašytojas Antanas Jonynas.
Savo gyvenimu ir kūryba ji parodė, kad aklieji ir kiti neįgalieji mokydamiesi, daug dirbdami, ugdydami savo asmenybę ir talentą gali gyventi savarankišką bei produktyvų gyvenimą.
Paroda ir koncertas
Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus Beatričės Grincevičiūtės jubiliejui parengė parodą „Esi graži ir nuostabi žvaigždutė“. Dainininkės ir jos globėjo, kompozitoriaus E. Mlynarskio atminimui skiria Dvarų senovinės muzikos festivalio „Viva la musica“ koncertą „Ant muzikos sparnų: Emilis Mlynarskis ir Beatričė Grincevičiūtė“. Jis vyks lapkričio 17 d., 17.30 val. Paežerių dvaro rūmuose koncertuos Mindaugas Jankauskas (tenoras) ir Šviesė Čepliauskaitė (fortepijonas).
Elena RUPEIKIENĖ
Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus istorikė
Lapkritis svarbus istorijos ir meno mylėtojams: šį mėnesį gimė dvi mūsų krašto lakštingalos – poetė Salomėja Nėris ir dainininkė Beatričė Grincevičiūtė. Lyrikę visi gerai žino ir gerbia iki šiol, o dainininkė – kiek primiršta. |
Beatričė Grincevičiūtė, kamerinio dainavimo pradininkė, lietuvių liaudies dainų atlikėja ir populiarintoja, gimė prieš 110 metų, 1911 m. lapkričio 28 d., Stolaukėlio dvare. Vyresnės kartos muzikos mylėtojai dar prisimena aklą dainininkę, jos skaidrų ir lyrišką balsą, saugo plokšteles su dainų įrašais, o kompozitoriaus Balio Dvariono sukurta daina „Žvaigždutė“ tapo jos gyvenimo simboliu.
Stolaukėlio kaime (Pajevonio sen.), dvaro vietoje, kur prabėgo keleri B. Grincevičiūtės vaikystės metai, stovi Vilkaviškio krašto muziejaus ir jo ilgamečio direktoriaus Antano Žilinsko iniciatyva pastatytas paminklinis akmuo, kurį rūpestingai prižiūri ūkininkų Klimavičių šeima. Daugelis gyventojų mato paminklą, tačiau apie B. Grincevičiūtę nežino, nes liaudies dainomis dabar nelabai kas domisi. Dainininkės jubiliejus – gera proga prisiminti ir pagilinti žinias, o jaunimui – gal ir pirmąsyk sužinoti apie mūsų krašto lakštingalą.
Grincevičių giminės šaknys – Sūduvoje, Ilguvoje (Šakių r.). Po 1863 m. sukilimo Ilguvos dvare šeimininkavo dėdė Henrikas. Jo sesuo buvo ištekėjusi už Antanavo dvarininko Šabunevičiaus, o dukra Ana su vyru Bystramu nusipirko Gižų dvarą. Dainininkės tėvai Vanda ir Andrius Grincevičiai neturėjo savo dvaro, todėl nuomojo ar prižiūrėjo svetimus – iš pradžių Stolaukėlio, paskui Didvyžių, vėliau grįžo į Ilguvą. Kadangi buvo artimi giminaičiai (pusbroliai), vedyboms turėjo gauti vyskupo leidimą, o vėliau juos nubaudė likimas – trys iš keturių vaikų sirgo įgimta katarakta.
Jiems augant regėjimas dar silpnėjo, todėl 1921 m. motina su savo pusakliais vaikais Vaitiekumi, Stasiu ir Beatriče išvyko pas seserį Mlynarską į Varšuvą, kur buvo aukštesnio lygio akių ligų gydymas. Po operacijos broliams regėjimas atsistatė, o Beatričei prasidėjo komplikacijos ir gydymas užsitęsė.
Kelerius metus ji gyveno lenkų orkestro įkūrėjo, pianisto ir kompozitoriaus Emilio Mlynarskio, gimusio Kybartuose, šeimoje, gydėsi ir mokėsi muzikos. 1924 m. įstojo į Varšuvos aklųjų institutą, mokėsi groti pianinu, dainavo chore, privačiai mokėsi dainavimo.
1931 m. apsistojo Lietuvos laikinojoje sostinėje, dirbo auklėtoja Kauno aklųjų institute. Įsijungusi į aklųjų lavinimo sąjūdį, skatino ir drąsino kitus regėjimo negalią turinčius žmones: „Aš visada už tai, kad aklasis eitų į pasaulį, nesiizoliuotų, bendrautų su reginčiaisiais.“
B. Grincevičiūtė visada pabrėždavo, kad akliesiems reikia pasitikėti visuomene, į ją integruotis, realiai suprasti savo ribotumą, kiek įmanoma, siekti savarankiškumo ir savo tikslų. Nereikia per didelio gailesčio, nes jis neįgalų žmogų daro nevisaverčiu. Pati Beatričė niekada nesiskųsdavo savo negalia, šiltai bendravo su žmonėmis, turėjo daug draugų. Nors augo veikiama dvarų kultūros, ji suprato valstietišką gyvenimą, buvo gera šeimininkė, suvalkietiškai vaišinga, mylėjo liaudies dainas. Su daina ėjo į žmones. Pati tokia nuskriausta, bet visuomet ori ir savimi pasitikinti, B. Grincevičiūtė buvo pavyzdys kitiems akliesiems.
Koncertas „Ant muzikos sparnų: Emilis Mlynarskis ir Beatričė Grincevičiūtė“ vyks lapkričio 17 d., 17.30 val., Paežerių dvaro rūmuose.
1937 m. lapkritį Beatričė pirmą kartą dainavo per Kauno radiją. Nuo tada ir prasidėjo jos, kaip dainininkės, solinė karjera, atvedusi į visų mylimos liaudies artistės, LTSR valstybinės premijos laureatės aukštumas. Draugams ji prasitarė: „Aš du kartus gimiau – 1911 m. lapkričio 28 ir antrą kartą – 1937 m. lapkričio 27-ąją“, turėdama omenyje savo, kaip dainininkės, gimimą.
50 metų B. Grincevičiūtė dirbo soliste Lietuvos radijuje ir filharmonijoje, koncertavo įvairioms auditorijoms visoje šalyje, įrašė daugiau kaip tūkstantį vokalinių kūrinių. Ji atgaivino ir išpopuliarino liaudies dainas, įrodė, kad kamerinis dainavimas yra lygiavertis operiniam. Labai mylėjo vaikus, parengė jiems skirtų dainų repertuarą, noriai koncertuodavo vaikų darželiuose ir mokyklose. Mažuosius klausytojus traukė šiltas ir nuoširdus bendravimas su dainininke, kurią jie vadino dainų tetule, teta Beje ar tiesiog Beatriče.
Atlikėja nekreipė dėmesio į savo negalią ir negalavimus, net ir išėjusi į pensiją nenutraukė muzikinės veiklos. Kamuojama nuovargio ir senatvinių ligų, Beatričė bendravo su žmonėmis, džiugino juos savo dėmesiu ir dainomis.
Atsigulusi į ligoninę „patvarkyti mažą nepatogumą“, B. Gincevičiūtė netikėtai mirė 1988 m. lapkričio 18 d. Dainininkė palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
„Ji rado auksinį raktelį į senąją lietuvių liaudies dainų skrynelę, perprato liaudies dainų dvasią, sušildė ją ypatinga, jaudinančiai subtilia ir pagarbia savo meile“, – per laidotuves B. Grincevičiūtės gyvenimą ir veiklą įvertino Lietuvos aklųjų draugijos kūrėjas ir dainininkės draugas, rašytojas Antanas Jonynas.
Savo gyvenimu ir kūryba ji parodė, kad aklieji ir kiti neįgalieji mokydamiesi, daug dirbdami, ugdydami savo asmenybę ir talentą gali gyventi savarankišką bei produktyvų gyvenimą.
Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus Beatričės Grincevičiūtės jubiliejui parengė parodą „Esi graži ir nuostabi žvaigždutė“. Dainininkės ir jos globėjo, kompozitoriaus E. Mlynarskio atminimui skiria Dvarų senovinės muzikos festivalio „Viva la musica“ koncertą „Ant muzikos sparnų: Emilis Mlynarskis ir Beatričė Grincevičiūtė“. Jis vyks lapkričio 17 d., 17.30 val. Paežerių dvaro rūmuose koncertuos Mindaugas Jankauskas (tenoras) ir Šviesė Čepliauskaitė (fortepijonas).
Elena RUPEIKIENĖ
Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus istorikė
Publikuota: 2021-11-16 13:47:51
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|