|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Daujėnų bažnyčia.
Ant aukšto kalno dvylika kilometrų nuo Pasvalio miesto stovi graži mūrinė Daujėnų Švenčiausiojo Jėzaus Vardo bažnyčia. Tarpukariu apylinkėse viešpatavo turtingi ūkininkai, o derlingi laukai ir didelės sodybos puošdavo visą parapiją. Šiaurės Lietuvos aukštaičiams Daujėnai buvo tas pats, kas žemaičiams Šiluva ar Kalvarija.
Anksčiau miestelis priklausė Krinčino parapijos filijai. Jame stovėjo medinė koplytėlė, jos vidų puošė Jėzaus Kristaus skulptūra. Kunigas Jurgis Tilvytis-Žalvarnis savo poemoje „Daujėnai“ teigė, kad statula buvo atvežta iš Jeruzalės. Tačiau vieną naktį Jėzaus skulptūra pradingo. Ilgai ieškota ji buvo surasta Daujėnų laukuose, ant akmens prie šaltinio. Nuo to laiko į miestelį pradėjo plūsti maldininkai. Garsėjanti stebuklais statula paskatino statyti mūrinę Daujėnų bažnyčią.
Legendomis apipinti pasakojimai teigia, kad bažnyčią statė didikas, tačiau pritrūko pinigų.
Tada klebonas Šarkevičius pradėjo rinkti aukas grūdais, maisto produktais, gyvuliais. Viską parduodavo, o už gautas lėšas užbaigė bažnyčios statybos darbus. 1803 metais iškilo Daujėnų Švč. Jėzaus Vardo šventovė.
Iš baltai dažytos bažnyčios bokšto atsiverdavo Vabalninko, Krinčino, Pasvalio apylinkės.
1904 metais buvo įsteigtos parapijos kapinės. Pastatyti masyvūs vartai. Kapuose takus apsodino ištisomis alėjomis. Po kelerių metų iš Varšuvos atvyko dailininkai ir restauravo bažnyčios vidų.
Sekminės į miestelį sutraukdavo minias žmonių iš visų artimiausių apylinkių. Būrius maldininkų viliodavo bažnyčios viduje buvusi Jėzaus Nazariečio statula. Jėzaus galvą puošė auksinis erškėčių vainikas, o prie šventoriaus buvo Šventa bala vadintas šaltinis. Išsiliejęs į slėnį jis atrodė kaip nedidelis tvenkinys. Bėgantį vandenį parapijiečiai laikė šventu ir trindavo juo žaizdas, pilnus butelius vandens nešdavosi namo. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jaunalietuviai šaltinėliui pastatė cementinį rentinį, aikštelę aptvėrė tvorele, pasodino gėlių.
Likus porai dienų iki Sekminių į miestelį sugužėdavo šimtai vežimų, kurie išsirikiuodavo abiejose gatvės pusėse. Iki pat kapinių tvoros statėsi palapines ir varžydavosi dėl kiekvienos vietos. O visais aplinkkeliais plaukdavo pulkai elgetų. Okupuodavo ūkininkų daržines, klojimus ir pašiūres. Penktadienio vakare pradėdavo plaukti maldininkai ir iš tolimesnių kampelių – pėsti, raiti ir važiuoti. Kiekvienoje pievoje ganydavo savo arklius. Prasidėdavo erzinantis triukšmas ir nutildavo tik antradienį vakare – Sekminių trečiąją dieną.
Minios davatkų aplink bažnyčią eidavo keliais. O klebonas prieš atlaidus tą kelią pabarstydavo žvyru. Atgailos metu reikėdavo patirti ir fizinį skausmą. „Niekas nieko už dyką neduoda“, – per sakyklą skambėdavo klebono balsas. Dvarininkės su puošniomis sukniomis neatsilikdavo nuo davatkų. Visi buvo patenkinti ir laimingi, nors keliai kraujuodavo nuo nubrozdinimų.
Pamaldose spūstis tapdavo nežmoniška. Dažnai pasigirsdavo isteriškas moters klyksmas ir iš šventoriaus išnešdavo apalpusią maldininkę. Minioje sunkiai stumdydavosi aukų rinkėjai ir kunigai. Skambėdami variokai ir sidabrinukai greitai užpildydavo metalines lėkšteles. O prie stebuklingojo šaltinėlio mamos stumdėsi su tuščiais buteliais rankose. Vieni braidžiodavo šaltinio balose, plaudavo pavargusias kojas, kiti vandenį semdavo puodeliais ir gerdavo vietoje.
Bandydami perrėkti vienas kitą dešimtys elgetų giedodavo įvairias giesmes. Čirpindavo armonikas ir tampydavo praeiviams už skvernų arba suknelių.
Palapinėse pardavinėdavo kvasą, limonadą, saldainius, pipirnikus ir galanteriją. „Šviežios dešros, skanios kilbasos“, – šaukdavo praeiviams. Virdavo kopūstus ir čirškindavo mėsą.
Gryčiose, seklyčiose ir svirnuose plaukė naminio alaus upės. Ir tik litas už uzboną! Daujėniškiai vadino save geriausiais naminio alaus specialistais Lietuvoje. Kiekvienas ūkininkas laikydavo po kelias statines atsargai. Tačiau vandens šuliniuose pritrūkdavo. Todėl ištroškę gerdavo rausvą pasaldintą vandenį. Stiklinė kainuodavo dešimt centų. Arkliai atsigaivindavo upelyje.
Bronius Kviklys teigė, kad su Daujėnų bažnyčia buvo siejamas poeto, kunigo Antano Strazdo atminimas. Gyvendamas netoli miestelio jis aplankydavo bažnyčią, sakydavo pamokslus.
Spaudos draudimo laikotarpiu aktyviai veikė knygnešiai Jurgis Bielinis ir Kazimieras Čiuplinskas. 1910 metais iškilo Daujėnų mokyklos namai. Mokė valstiečių vaikus amato.
Atgavus nepriklausomybę, 1919 metais, buvo sukurta savivaldybė, tačiau laisvės skonį užgniaužė įsiveržę bolševikai. Susikūrė daujėniškių partizanų būrys. Šimtinė vyrų prisijungė prie kitų Joniškėlio partizanų būrių. Nepriklausomybės kovose penkias savaites laikė frontą ties Krinčino – Unciškės – Lebeniškių ruožu. Mūšyje žuvo trys vietiniai.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Ant aukšto kalno dvylika kilometrų nuo Pasvalio miesto stovi graži mūrinė Daujėnų Švenčiausiojo Jėzaus Vardo bažnyčia. Tarpukariu apylinkėse viešpatavo turtingi ūkininkai, o derlingi laukai ir didelės sodybos puošdavo visą parapiją. Šiaurės Lietuvos aukštaičiams Daujėnai buvo tas pats, kas žemaičiams Šiluva ar Kalvarija. |
Anksčiau miestelis priklausė Krinčino parapijos filijai. Jame stovėjo medinė koplytėlė, jos vidų puošė Jėzaus Kristaus skulptūra. Kunigas Jurgis Tilvytis-Žalvarnis savo poemoje „Daujėnai“ teigė, kad statula buvo atvežta iš Jeruzalės. Tačiau vieną naktį Jėzaus skulptūra pradingo. Ilgai ieškota ji buvo surasta Daujėnų laukuose, ant akmens prie šaltinio. Nuo to laiko į miestelį pradėjo plūsti maldininkai. Garsėjanti stebuklais statula paskatino statyti mūrinę Daujėnų bažnyčią.
Legendomis apipinti pasakojimai teigia, kad bažnyčią statė didikas, tačiau pritrūko pinigų.
Tada klebonas Šarkevičius pradėjo rinkti aukas grūdais, maisto produktais, gyvuliais. Viską parduodavo, o už gautas lėšas užbaigė bažnyčios statybos darbus. 1803 metais iškilo Daujėnų Švč. Jėzaus Vardo šventovė.
Iš baltai dažytos bažnyčios bokšto atsiverdavo Vabalninko, Krinčino, Pasvalio apylinkės.
1904 metais buvo įsteigtos parapijos kapinės. Pastatyti masyvūs vartai. Kapuose takus apsodino ištisomis alėjomis. Po kelerių metų iš Varšuvos atvyko dailininkai ir restauravo bažnyčios vidų.
Sekminės į miestelį sutraukdavo minias žmonių iš visų artimiausių apylinkių. Būrius maldininkų viliodavo bažnyčios viduje buvusi Jėzaus Nazariečio statula. Jėzaus galvą puošė auksinis erškėčių vainikas, o prie šventoriaus buvo Šventa bala vadintas šaltinis. Išsiliejęs į slėnį jis atrodė kaip nedidelis tvenkinys. Bėgantį vandenį parapijiečiai laikė šventu ir trindavo juo žaizdas, pilnus butelius vandens nešdavosi namo. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jaunalietuviai šaltinėliui pastatė cementinį rentinį, aikštelę aptvėrė tvorele, pasodino gėlių.
Likus porai dienų iki Sekminių į miestelį sugužėdavo šimtai vežimų, kurie išsirikiuodavo abiejose gatvės pusėse. Iki pat kapinių tvoros statėsi palapines ir varžydavosi dėl kiekvienos vietos. O visais aplinkkeliais plaukdavo pulkai elgetų. Okupuodavo ūkininkų daržines, klojimus ir pašiūres. Penktadienio vakare pradėdavo plaukti maldininkai ir iš tolimesnių kampelių – pėsti, raiti ir važiuoti. Kiekvienoje pievoje ganydavo savo arklius. Prasidėdavo erzinantis triukšmas ir nutildavo tik antradienį vakare – Sekminių trečiąją dieną.
Minios davatkų aplink bažnyčią eidavo keliais. O klebonas prieš atlaidus tą kelią pabarstydavo žvyru. Atgailos metu reikėdavo patirti ir fizinį skausmą. „Niekas nieko už dyką neduoda“, – per sakyklą skambėdavo klebono balsas. Dvarininkės su puošniomis sukniomis neatsilikdavo nuo davatkų. Visi buvo patenkinti ir laimingi, nors keliai kraujuodavo nuo nubrozdinimų.
Pamaldose spūstis tapdavo nežmoniška. Dažnai pasigirsdavo isteriškas moters klyksmas ir iš šventoriaus išnešdavo apalpusią maldininkę. Minioje sunkiai stumdydavosi aukų rinkėjai ir kunigai. Skambėdami variokai ir sidabrinukai greitai užpildydavo metalines lėkšteles. O prie stebuklingojo šaltinėlio mamos stumdėsi su tuščiais buteliais rankose. Vieni braidžiodavo šaltinio balose, plaudavo pavargusias kojas, kiti vandenį semdavo puodeliais ir gerdavo vietoje.
Bandydami perrėkti vienas kitą dešimtys elgetų giedodavo įvairias giesmes. Čirpindavo armonikas ir tampydavo praeiviams už skvernų arba suknelių.
Palapinėse pardavinėdavo kvasą, limonadą, saldainius, pipirnikus ir galanteriją. „Šviežios dešros, skanios kilbasos“, – šaukdavo praeiviams. Virdavo kopūstus ir čirškindavo mėsą.
Gryčiose, seklyčiose ir svirnuose plaukė naminio alaus upės. Ir tik litas už uzboną! Daujėniškiai vadino save geriausiais naminio alaus specialistais Lietuvoje. Kiekvienas ūkininkas laikydavo po kelias statines atsargai. Tačiau vandens šuliniuose pritrūkdavo. Todėl ištroškę gerdavo rausvą pasaldintą vandenį. Stiklinė kainuodavo dešimt centų. Arkliai atsigaivindavo upelyje.
Bronius Kviklys teigė, kad su Daujėnų bažnyčia buvo siejamas poeto, kunigo Antano Strazdo atminimas. Gyvendamas netoli miestelio jis aplankydavo bažnyčią, sakydavo pamokslus.
Spaudos draudimo laikotarpiu aktyviai veikė knygnešiai Jurgis Bielinis ir Kazimieras Čiuplinskas. 1910 metais iškilo Daujėnų mokyklos namai. Mokė valstiečių vaikus amato.
Atgavus nepriklausomybę, 1919 metais, buvo sukurta savivaldybė, tačiau laisvės skonį užgniaužė įsiveržę bolševikai. Susikūrė daujėniškių partizanų būrys. Šimtinė vyrų prisijungė prie kitų Joniškėlio partizanų būrių. Nepriklausomybės kovose penkias savaites laikė frontą ties Krinčino – Unciškės – Lebeniškių ruožu. Mūšyje žuvo trys vietiniai.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Publikuota: 2021-11-18 12:34:09
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|