|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Iniciatyvos
Prie Vilkaviškio viešosios bibliotekos susirinko būrys Salomėjos Nėries kūrybai neabejingų žmonių. Lapkričio 13-oji įamžinti poetės atminimą buvo pasirinkta neatsitiktinai – artėjo jos gimimo diena.Roberto ŠŪMAKARIO nuotr. Simona SIMANAVIČIENĖ
Renginį Salomėjos Nėries eilėraščio „Dainuok, širdie, gyvenimą“ ištrauka pradėjo poetės atminimo įamžinimo iniciatorė Vilija Žalienė. Po jos išsakytų sveikinimo žodžių įvyko stogastulpio atidengimo ceremonija. Vienas žinomiausių Lietuvos tautodailininkų, skulptorius, mūsų kraštietis Algimantas Sakalauskas, kalbėdamas apie skulptūros gimimą, pasidžiaugė, kad S. Nėries vardas yra garsus ne tik Lietuvoje, bet ir Japonijoje, kur medžio meistras turi pažįstamų žmonių. „Manęs klausia, ką tie ženklai skulptūroje reiškia. Jeigu viską žinotume, nekiltų klausimo, ką veikia Dievas šioje žemėje. Viską reikės patiems atrasti ir perskaityti, – leistis į atradimo kelią ragino tautodailininkas. – Man pačiam ir eskizas gimė, ir kūrybinis procesas prasidėjo iš jausmo. Užsimerki ir matai.“ Skulptorius kalbėjo, kad be pagalbos idėją vargiai būtų pavykę įgyvendinti. Menininkas dėkojo V. Žalienei už kartu generuotas idėjas kuriant stogastulpio motyvus, taip pat kitiems pagalbininkams, padėjusiems prie techninių darbų. Sykiu su A. Sakalausku dirbo Aidas Andriekus, Vytenis Sakalauskas ir kalvis Gytis Gavėnas. Savo sodyboje augusį ąžuolą skulptūrai padovanojo Vida ir Juozas Kudirkai. Renginyje dalyvavo Vilkaviškio mokyklų skaitovai. Mažieji pradinukai deklamavo S. Nėries „Senelės pasaką“, vyresnieji mokiniai – žaismingą jaunystės poeziją, skaitė dienoraščio ištraukas bei dovanojo jautrų performansą – deklamuodami eiles dėjo akmenėlius prie stogastulpio, tarsi dėtų prie poetės kojų. S. Nėries kūrybos taip pat paskaitė Paulina Balandaitė, Vilma Balandienė, Raimonda Kurauskienė bei Rima Fabričnaja. Moterys deklamavo eilėraščius iš vėlesnio kūrybos etapo. Lyg užbaigdami lyrikės poezijos kelią Jovita ir Algimantas Grakavinai skaitė tragiškąjį poetės laikotarpį atspindinčią kūrybą. Lyrika buvo ne tik skaitoma – ji atgimė muzikiniuose pasirodymuose. Dainavo Vilmos ir Virgilijaus Anelauskų duetas, jurbarkietė Aušra Mičulė. Kankliavo mergaitės iš Daivos Venienės vadovaujamo kanklių ansamblio „Sadutė“, skambiais balsais S. Nėries eilėmis sukurtas dainas atliko Ritos Štrimaitienės ansamblio vokalistai. Popietėje viešėjo poetės S. Nėries anūkai Salomėja Bučaitė ir Bernardas Bučas. V. Žalienė pristatydama S. Bučaitę pabrėžė moters nenuginčijamą panašumą į senelę – tarsi vizija būtų nužengusi iš dangaus, kad papuoštų šventę. Salomėjos Nėries anūkė dėkojo organizatoriams, jog yra saugomas jos senelės vardas, ir džiaugėsi galinti pabūti kartu su poetės kūrybos gerbėjais. Po renginio „Santakai“ viešnia sakė, kad kelionę į Lietuvą planavo iš anksto, nes tikėjosi, jog skulptūra senelei atminti bus statoma rudenį. „Aš namuose grindis matavau, kad galėčiau lengviau įsivaizduoti, kokio dydžio bus stogastulpis“, – pasakojo Salomėja Bučaitė. Ypatinga diena ir gražiu renginiu pasidžiaugusi poetės anūkė sakė, kad labiausiai jai patikęs skulptūros simbolis yra karūnuoto žalčio motyvas. Iš V. Žalienės rankų keliavo padėkos ir simbolinės dovanėlės prie poetės atminimo įamžinimo prisidėjusiems geros valios žmonėms. Aukų iniciatyvai įgyvendinti buvo gauta iš visos Lietuvos. Šventėje dalyvavo būrys svečių. Sveikinimo kalbą sakė meras Algirdas Neiberka: „Džiaugiuosi, kad išsipildė dar vienas sumanymas. Savo krašte turime daug įžymių žmonių: Salomėją Nėrį, Joną Basanavičių, Vincą Kudirką, Kazį Bradūną – visų net neitų išvardyti. Taip pat smagu, kad šiandien susirinko daug puikių poetų, kurie per Mažąjį poezijos pavasarį iš širdies dalijasi savo kūryba.“ Meras įteikė padėkas skulptūros autoriui A. Sakalauskui ir iniciatorei V. Žalienei. Jiems padėkota už Salomėjos Nėries atminimo puoselėjimą ir aktyvų visuomenės sutelkimą įgyvendinant kūrybines idėjas. V. Žalienė literatų vardu merui padovanojo kompasą ir palinkėjo, kad jis visada rodytų saulę, džiaugsmą, laimę ir orientuotų į ateitį. Taip pat linkėjimus perdavė europarlamentaras Juozas Olekas. Politikas pabrėžė poetės atminimo įamžinimo svarbą: „Mes turime toliau tęsti tokias iniciatyvas. Gražus mūsų kraštas, talentingi žmonės. Linkiu, kad Salomėjos lakštingala belstųsi į kiekvieno širdį ir darytų mus geresnius bei norinčius pratęsti gražių žmonių gražius darbus.“ Taip pat buvo svečių iš Marijampolės ir Šakių literatų klubų. Dalyvavo Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos atstovai iš Kauno. Jie deklamavo S. Nėries poezijos bei savos kūrybos eilėraščių. Renginį vedusi V. Žalienė pasidžiaugė, kad poetės atminimo įamžinimo proga ją pasiekė daug sveikinimo laiškų iš visos Lietuvos ir netgi iš užsienio. Žmonės džiaugėsi pagaliau įgyvendinta iniciatyva įamžinti kraštietės poetės atminimą Vilkaviškio mieste. 2016 m. vasarą „Santakos“ laikraščio redakcijos kiemelyje vykusiame renginyje „Salomėjos vasara“ kilo idėja įamžinti XX a. pirmosios pusės lietuvių poetės atminimą – pastatyti paminklą arba jos vardu pavadinti miesto skverą. Tame renginyje buvo surinkta apie pusantro šimto parašų. Iniciatoriai kreipėsi į Vilkaviškio rajono savivaldybę su viltimi, kad poetės atminimas netrukus bus įamžintas. Idėją sumanęs Vilkaviškio literatų klubas „Seklyčia“ kartu su rajono pedagogais surinko lėšų. Visgi tik po penkerių metų „Seklyčia“ galėjo įgyvendinti iniciatyvą. Tiek laiko Vilkaviškio rajono savivaldybės paminklų statymo ir kitų atminimo ženklų įrengimo komisija nerado tinkamos vietos mieste. Buvo svarstomi keli S. Nėries atminimo įamžinimo vietos variantai. „Seklyčia“ išsakė norą poetei atminti skirtą kūrinį pastatyti atgimstančiame Vilkaviškio miesto parke, kur būtų erdvių tiek edukacijai, tiek poezijos skaitymams. Ši idėja buvo atmesta. Vėliau buvo svarstoma dėl vietos prie Vilkaviškio kultūros centro, tačiau ir vėl buvo atsimušta į sieną. Motyvuota tuo, kad atsižvelgiant į formuojamą miesto kraštovaizdį skulptūra toje vietoje nederėtų. Galiausiai buvo pasirinkta erdvė prie Vilkaviškio viešosios bibliotekos, tačiau ir čia kilo problemų, kol persvarsčius dar keletą kartų galų gale buvo parinkta vieta. Priminsime, kad dabartiniame bibliotekos pastate tarpukaryje veikė „Žiburio“ gimnazija, kurioje mokėsi būsimoji poetė. S. Nėris gyveno Vilniaus gatvėje, vaikščiojo tais pačiais takais, kuriais dabar vaikščioja vilkaviškiečiai, ir kasdien per Meilės tiltą pasiekdavo gimnaziją.
Galerija: Skulptūra
Publikuota: 2021-11-19 08:22:35 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas * NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo * Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|