Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Kultūra

---

Liaudiškų šokių kolektyvo „Lelija“ šokėjai džiaugsmingai pasitiko jubiliejų ir žada nesustoti šokti dar bent penkiolika metų. Centre – kolektyvo vadovė Irena Šunokienė.

Autorės nuotr.

Po Klausučių kultūros namuose nuvilnijusio respublikinio liaudies šokių festivalio „Pašok man savo šokį“ žiūrovai bei kolektyvai neskubėjo skirstytis. Į sceną buvo kviečiamas ir sveikinamas Vilkaviškio kultūros centro „Lelijos“ liaudiškų šokių kolektyvas, kuris tą dieną minėjo jubiliejinę sukaktį.

Penkiolika metų, sakytume, visai nedaug. Jaunam žmogui – paauglystė, tačiau meno kolektyvui – solidus, nuveiktais darbais pamatuojamas amžius. Tad „Lelijos“ vadovė Irena Šunokienė šventėje negailėjo gražių žodžių savo kolektyvo nariams ir kiekvienai porai įteikė po padėkos raštą, įprasminantį užsidegimą repeticijose, koncertines keliones Lietuvoje ir už jos ribų, laimėtas prizines vietas konkursuose bei bendrą kūrybinį darbą.

Pirmoji padėka „Už aktyvią veiklą sprendžiant techninius klausimus ir kolektyvo problemas“ iš vadovės rankų keliavo jauniausiai, vėliausiai prisijungusiai „Lelijos“ porai – Eimai ir Dariui Arminams. Nominacija „Už aktyvią visuomeninę veiklą kolektyve ir „Lelijos“ istorijos metraščio kūrimą“ įteikta Rasai ir Gintautui Gudaičiams, o „Universalaus kario šokio arenoje“ nominacija buvo įvertinta Rasa Širvienė. Padėkos raštais vadovė apdovanojo Liną ir Dainių Stepšius, Eglę ir Arūną Kocius, Rimutę ir Juozą Keručius, Almą ir Robertą Finagėjevus, Virginiją ir Virgių Zaveckus, Valytę ir Laimutį Vaitkus bei Rūtą Unguraitienę ir Mindaugą Janulaitį.

Šokio bei muzikos kupinas vakaras tuo nesibaigė: kolektyvas buvo apipiltas nuoširdžiais linkėjimais, jūromis gėlių ir dovanų.

Po šventinio koncerto pakalbinta „Lelijos“ vadovė Irena Šunokienė pasidžiaugė šauniu kolektyvu, kartu nueitu kūrybiniu keliu, dalijosi prisiminimais, kalbėjo apie šokio subtilybes, repeticijų virtuvę, o paklausta, kuo užsiima jos kolektyvo nariai, atsakė labai paprastai:

– Gyvenimu. Visi mano šokėjai turi savo darbus, o po jų ateina pasišokti. Kolektyvas susideda iš šeimų, tad manau, kad šokį rinkosi moteriškoji lelijiečių dalis, o antroji pusė buvo paimta į rekrūtus. Bet vyriškiai neatrodo labai nusiminę.

Choreografė I. Šunokienė šiuo metu dirba ir su daugiau kolektyvų – vadovauja Kybartų kultūros centro šokių grupėms „Katpėdėlės“ ir „Škac“ bei Vilkaviškio kultūros centro šiuolaikinių šokių grupei „Enigma“. Visi šie kolektyvai taip pat skaičiuoja ne pirmą dešimtmetį. „Lelija“ susibūrė 2006-ųjų rudenį, o 2007 m. vasarą jau dalyvavo respublikinėje dainų šventėje Kaune.

– Metams bėgant turbūt keitėsi kolektyvo sudėtis? Ar daug yra išėjusių šokėjų?

– Palikusiųjų „Leliją“ yra, bet nedaug. Vieniems lankyti šokius trukdė darbo grafikas, kiti pakeitė gyvenimo būdą ar tiesiog išsikėlė gyventi kitur. Kaip žmogus – taip atskira istorija. Bet didžioji dalis lelijiečių koja kojon žengia jau penkiolika metų.

Nariai renkasi į repeticijas po sunkios darbo dienos, todėl jiems reikia ne tik šokio. Kolektyve šokėjai atranda ramybę ir pasikrauna energijos emociškai artimų žmonių būryje. Šiuo metu „Leliją“ sudaro devynios poros ir viena moteris. Visada laukiame naujų žmonių, papildančių mūsų gretas.

– Daug šokių kuriate pati. Kaip gimsta šokio idėja?

– Taip, mano kolektyvai šoka daug mano pačios sukurtų šokių. Bet aš nesu vienintelė šokių autorė, tai – bendras mano ir šokėjų kūrybos darbas. Džiaugiuosi, kad maniškiai yra puikūs atlikėjai, gebantys skleisti šviesą ir šilumą. Tai labai svarbu šokio mene.

Manau, kad kiekvienas vadovas turėtų kurti savo repertuarą, nes taip formuojamas kolektyvo veidas, nedingsta žiūrovų susidomėjimas.

Kaip gimsta šokio idėja? Iš vidinio nerimo išgirdus muziką. Jis spardo sielos duris šaukdamas: „Išleisk mane!“, kaip, beje, ir bet kuris kitas meno kūrinys.

Šokių esu sukūrusi labai daug. Kai prieš mėnesį į „Katpėdėlių“ socialinio tinklo paskyrą įdėjo šokio įrašą, buvau apstulbusi: girdėta muzika, šoka mano merginos, bet kieno šis gražus šokis? Ir tik po kurio laiko supratau, kad tai – mano kūrinys. Vieni kūriniai užgožia kitus, ir juos kartais tiesiog primiršti. Man taip nutinka ir su eilėraščiais, ir su paveikslais, kuriuos sukuriu.

– Ar turi kolektyvas mėgstamiausią šokį?

– Manau, kad lelijiečiams mėgstamiausi yra „Hava Nagila“, „Oi, dvarai dvarai“, retro šokiai... Bet reikėtų klausti jų pačių.

– Kolektyvas buria įvairių profesijų ir amžiaus žmones. Kaip pavyksta sutarti per repeticijas?

– Būtina tolerancija, be jos neįmanomas ilgalaikis darbas. Nemanykite, kad tai silpnumo požymis. Priešingai, tik stiprus žmogus gali būti pakantus kitam. Labai svarbu gerbti vienam kitą, neleisti rūdims graužtis nei po kolektyvo, nei po šeimos ar net valstybės pamatais.

Žinoma, neišvengiame kibirkščių, bet svarbu neleisti joms užsiliepsnoti. Džiaugiuosi, kad kolektyve yra daugiau gesintojų, o ne ugnies kurstytojų. Linkiu, kad taip būtų ir toliau.

– Tikriausiai turite įdomių istorijų, smagių nutikimų, kuriuos teko patirti per penkiolika kolektyvo gyvavimo metų?

– Tikrai negyvename liūdnai. Juokų ir pokštų įvyksta nuolat. Geriausiai prisimename tas komiškas situacijas, kurios nutinka patiems.

Turime kolektyve moterį, kuri labai gerai šoka, bet jai nesiseka vaikščioti lygioje vietoje. Juokavome, kad reikės pirkti vaikštynę, jog beeidama nenusilaužtų kojos. Ir ką jūs galvojate? Prisikalbėjome – šokėja prieš koncertą išsinarino koją.

Reikėjo veikti greitai, todėl pasiryžau dirbti du darbus – vadovės ir šokėjos. Tuomet pakliuvau į žiūrovui nematomą šokėjų virtuvę, kur šokis keičia šokį, o laiko persirengti kitą kostiumą labai mažai.

Visi skuba, rankos dreba, kad tik spėtų, o mane, kaip vadovę, dar kalbina, kažko klausia ir kiti šokėjai. Vos spėjusi persirengti išdidžiai kopiu į sceną šokti „Hava Nagila“. Staiga pastebiu, kai iš po mano juodos šokio suknelės švysteli kažkas mėlyno. Tada suvokiu, kad retro suknelę nusirengiau tik pusiau... iki klubų. Kelio atgal nebėra. Tenka šokti taip, kaip yra, o kad suknelė nukris, beveik neabejoju. Vaizduotė piešia įvairias šokio baigtis, svarstau, ar tik aš susipainiojusi suklupsiu, ar kartu pargriausiu dar kelias poras. Likimas buvo gailestingas. Gėdos nepatyriau, bet daugiau dviem etatais nedirbu.

– Kas Jus labiausiai uždega šokio mene?

– Žiūrovai, žmonės, kuriems skirti mūsų pasirodymai. Gauni arba medalį, arba antausį. Na, tai – metafora, bet jei salė ploja ir šaukia „bravo“, suprantu, kad pataikėme į dešimtuką. Ir to užtenka.

– Ko palinkėtumėte savo kolektyvui jubiliejaus proga?

– Kaip šokėjams, visiems palinkėčiau sveikų kūnų, gerų batų, kantrybės ir daug gražių šokių. Kaip žmonėms – ramybės ir santarvės šeimose, kolektyvuose, valstybėje – visur ir visada.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---