|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Tiltas per Šešupę Kudirkos Naumiestyje XX a. trečiajame dešimtmetyje.
Kaimyninį Kudirkos Naumiestį dalijančios Šešupės krantus jungia senas tiltas, kurio istoriją savo atsiminimuose įamžino svarbių miestelio įvykių liudininkai.
„Jau pusėtinas laiko galas, kai aš tįsau ant Šešupės. Jau daug vandens praleidau į Baltjūres. Daug žmonių ašarų ir prakaito nuplaukė drauge su vandeniu. Daug kojų, kurios mane mindžiojo, supuvo kapuose.
Pagimdė mane Lietuvos miškas, o į pasaulį išvedė lietuvių rankos. Nuo Lietuvos žirgų kojų pirmąkart sudundėjau.
O drūtas buvau tiltas. Pamenu dar tą gadynę, kai ponai važinėjo, o žydai vaikščiojo pėsčiomis. Perlėks, būdavo, karieta ketvertu užkinkyta, o aš nė nejaučiu.
Sueis viso miesto žydai nuodėmių skandinti – aš nė linkt. Pervažiuos storiausias klebonas – aš nė krust. Dar man smagiau, kad išlaikau. Arba pavasarį, pradėjus eiti lytims, ponpalaikiai sustoję žiopso ir laukia, kada mane permuš lytis. Nueidavo sau lytis, o aš kaip stovėjau, taip ir stoviu.
Stiprus buvau. Nereikėjo niekad nė taisyti manęs. Ir kažin, kaip ilgai būčiau laikęs netaisytas, jei ne maskoliai valdininkai. Girtuokliai neišpasakyti: pila ir pila, o degtinė vis nubėga – tarytum štai nuo manęs vanduo belyjant“, – taip gyvendamas Vladislavove, dabartiniame Kudirkos Naumiestyje (Šakių r.), 1896 m. rašė Vincas Kudirka savo knygoje „Lietuvos tilto atsiminimai“.
Anot vėlesnio miesto įvykių liudininko, 1901 m. gimusio Antano Gintnerio, „tiltas apie kurį pasakoja V. Kudirka Naumiestyje per Šešupę buvo pastatytas 1877 m. Jis jungė Naumiestį ir Meištų kaimą. Čia ėjo plentas iš Naumiesčio į Šakius. Per Keturnaujieną, Kirmiškius, Sintautus.“
„Toje vietoje Šešupė gana plati. Vasarą labai negili, tačiau pavasarį, paleidus sniegą, būdavo panaši į Nemuną. Užliedavo Naumiesčio daržus ir sodus. Šešupė tapdavo veržli ir viską aplinkui naikindavo.
Taip būdavo pavasarį, ledų ėjimo metu. Būdavo metų, kai Šešupės vanduo pasiekdavo tilto paviršių. Būdavo nejauku per tiltą pereiti. Bet jis atlaikydavo visus pavojus. Kaip V. Kudirkos laikais, taip ir dvidešimt metų po jo mirties.
Naumiesčio tiltui nugalėti ledo lytis padėjo lytlaužos, kurios buvo prieš tiltą. Vienos, specialiai pastatytos, kaip angelai sargai stovėjo gana atokiai nuo paties tilto. Jos buvo apkaustytos geležimi. Žemėje buvo įkalti poliai. Ledo gabalai ant jų užplaukdavo ir duždavo.
Kitos lytlaužos buvo prie pat tilto. Taigi lytlaužos saugojo, kad miesto tilto nenuneštų į Lazdynus, kaip žmonės sakydavo. Mat Lazdynai jau buvo Vokietijos pusėje.
Šis tiltas buvo labai mėgstamas jaunimo. Aukštai pakilęs Šešupės vanduo iš savo vagos atnešdavo visokio turto: rąstų, malkų. Išjudindavo žuvis, kurios užplūsdavo pievas, įlankas ir daubas. Žuvis gyventojai gaudydavo rankomis ir sau, ir pardavimui.
1914 m. rudenį rusai, besitraukdami nuo pasienio, uždegė minimą ir V. Kudirkos aprašytą tiltą. Tiltas supleškėjo sulaukęs trisdešimt septynių metų amžiaus.
Vokiečiai rusus pradėjo persekioti. O tie bėgdami iš miesto nutarė tiltą sudeginti. Tiltas buvo medinis, todėl jį iš abiejų pusių apipylė žibalu ir padegė. Gaila buvo žiūrėti, tiltas buvo miesto pažiba. Po tiltu karaliavo paukščiai, buvo daugybė jų lizdų.
Tarp didelių tilto polių buvo tarpai. Ten laikydavosi daug žuvų, ypatingai vėgėlės. Sudegusio tilto dalys dar kelias dienas rūko upės pakrantėje. Vėliau paniro po vandeniu.
Šis istorinis tiltas buvo žmonių susibūrimo vieta. Ten buvo sveikas oras, vanduo ir gražūs peizažai. Kai aš buvau jaunas ir mokiausi Naumiesčio vidurinėje mokykloje, jau vaikščiojau ne tuo istoriniu, bet kitu panašiu tiltu.
Pamenu kartą 1921 m. labai patvino Šešupė. Kareivis J. Štrimas, bevaikščiodamas tiltu, susiginčijo su draugais. Teigė, kad galįs perplaukti Šešupę. Visiems žmonėms matant, nusileido į žydo Grosmano sodą ir šoko į vandenį.
Viena ranka kovojo su plaukiančiomis ledo lytimis. Kita ranka griebė į kitą upės pusę – pasiekė krantą. Visi plojo ir šaukė valio. Tai buvo Naumiesčio dienos sensacija.
Nubėgo į miesto komendantūrą, persirengė sausais rūbais ir už pusvalandžio vėl vaikštinėjo tuo pačiu tiltu. Ištempęs ausis klausė, ką apie jo žygdarbį kalba gimnazistės“, – pasakojimą užbaigia Kudirkos Naumiestyje gyvenęs A. Gintneris.
1917 m. vokiečiai pastatė naują tiltą, šiek tiek kitoje vietoje nei stovėjo senasis. Už perėjimą per jį Pirmojo pasaulinio karo metu imdavo iš gyventojų mokestį: pėstieji mokėjo 3 kapeikas, o važiuoti – 20. Šis tiltas išsilaikė iki pat 1939 m. Vėliau Lietuvos Vyriausybės iniciatyva iškilo Vinco Kudirkos vardu pavadintas naujas gelžbetoninis tiltas. Antrojo pasaulinio karo metu juo riedėjo vokiečių tankai.
Pirmojoje Lietuvos Respublikoje pastatytas tiltas išlikęs iki dabar. Jis jungia valstybinės reikšmės krašto kelio Vilkaviškis–Kudirkos Naumiestis–Šakiai, einančio per Kudirkos Naumiesčio miestelį, atkarpas.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Kaimyninį Kudirkos Naumiestį dalijančios Šešupės krantus jungia senas tiltas, kurio istoriją savo atsiminimuose įamžino svarbių miestelio įvykių liudininkai. |
„Jau pusėtinas laiko galas, kai aš tįsau ant Šešupės. Jau daug vandens praleidau į Baltjūres. Daug žmonių ašarų ir prakaito nuplaukė drauge su vandeniu. Daug kojų, kurios mane mindžiojo, supuvo kapuose.
Pagimdė mane Lietuvos miškas, o į pasaulį išvedė lietuvių rankos. Nuo Lietuvos žirgų kojų pirmąkart sudundėjau.
O drūtas buvau tiltas. Pamenu dar tą gadynę, kai ponai važinėjo, o žydai vaikščiojo pėsčiomis. Perlėks, būdavo, karieta ketvertu užkinkyta, o aš nė nejaučiu.
Sueis viso miesto žydai nuodėmių skandinti – aš nė linkt. Pervažiuos storiausias klebonas – aš nė krust. Dar man smagiau, kad išlaikau. Arba pavasarį, pradėjus eiti lytims, ponpalaikiai sustoję žiopso ir laukia, kada mane permuš lytis. Nueidavo sau lytis, o aš kaip stovėjau, taip ir stoviu.
Stiprus buvau. Nereikėjo niekad nė taisyti manęs. Ir kažin, kaip ilgai būčiau laikęs netaisytas, jei ne maskoliai valdininkai. Girtuokliai neišpasakyti: pila ir pila, o degtinė vis nubėga – tarytum štai nuo manęs vanduo belyjant“, – taip gyvendamas Vladislavove, dabartiniame Kudirkos Naumiestyje (Šakių r.), 1896 m. rašė Vincas Kudirka savo knygoje „Lietuvos tilto atsiminimai“.
Anot vėlesnio miesto įvykių liudininko, 1901 m. gimusio Antano Gintnerio, „tiltas apie kurį pasakoja V. Kudirka Naumiestyje per Šešupę buvo pastatytas 1877 m. Jis jungė Naumiestį ir Meištų kaimą. Čia ėjo plentas iš Naumiesčio į Šakius. Per Keturnaujieną, Kirmiškius, Sintautus.“
„Toje vietoje Šešupė gana plati. Vasarą labai negili, tačiau pavasarį, paleidus sniegą, būdavo panaši į Nemuną. Užliedavo Naumiesčio daržus ir sodus. Šešupė tapdavo veržli ir viską aplinkui naikindavo.
Taip būdavo pavasarį, ledų ėjimo metu. Būdavo metų, kai Šešupės vanduo pasiekdavo tilto paviršių. Būdavo nejauku per tiltą pereiti. Bet jis atlaikydavo visus pavojus. Kaip V. Kudirkos laikais, taip ir dvidešimt metų po jo mirties.
Naumiesčio tiltui nugalėti ledo lytis padėjo lytlaužos, kurios buvo prieš tiltą. Vienos, specialiai pastatytos, kaip angelai sargai stovėjo gana atokiai nuo paties tilto. Jos buvo apkaustytos geležimi. Žemėje buvo įkalti poliai. Ledo gabalai ant jų užplaukdavo ir duždavo.
Kitos lytlaužos buvo prie pat tilto. Taigi lytlaužos saugojo, kad miesto tilto nenuneštų į Lazdynus, kaip žmonės sakydavo. Mat Lazdynai jau buvo Vokietijos pusėje.
Šis tiltas buvo labai mėgstamas jaunimo. Aukštai pakilęs Šešupės vanduo iš savo vagos atnešdavo visokio turto: rąstų, malkų. Išjudindavo žuvis, kurios užplūsdavo pievas, įlankas ir daubas. Žuvis gyventojai gaudydavo rankomis ir sau, ir pardavimui.
1914 m. rudenį rusai, besitraukdami nuo pasienio, uždegė minimą ir V. Kudirkos aprašytą tiltą. Tiltas supleškėjo sulaukęs trisdešimt septynių metų amžiaus.
Vokiečiai rusus pradėjo persekioti. O tie bėgdami iš miesto nutarė tiltą sudeginti. Tiltas buvo medinis, todėl jį iš abiejų pusių apipylė žibalu ir padegė. Gaila buvo žiūrėti, tiltas buvo miesto pažiba. Po tiltu karaliavo paukščiai, buvo daugybė jų lizdų.
Tarp didelių tilto polių buvo tarpai. Ten laikydavosi daug žuvų, ypatingai vėgėlės. Sudegusio tilto dalys dar kelias dienas rūko upės pakrantėje. Vėliau paniro po vandeniu.
Šis istorinis tiltas buvo žmonių susibūrimo vieta. Ten buvo sveikas oras, vanduo ir gražūs peizažai. Kai aš buvau jaunas ir mokiausi Naumiesčio vidurinėje mokykloje, jau vaikščiojau ne tuo istoriniu, bet kitu panašiu tiltu.
Pamenu kartą 1921 m. labai patvino Šešupė. Kareivis J. Štrimas, bevaikščiodamas tiltu, susiginčijo su draugais. Teigė, kad galįs perplaukti Šešupę. Visiems žmonėms matant, nusileido į žydo Grosmano sodą ir šoko į vandenį.
Viena ranka kovojo su plaukiančiomis ledo lytimis. Kita ranka griebė į kitą upės pusę – pasiekė krantą. Visi plojo ir šaukė valio. Tai buvo Naumiesčio dienos sensacija.
Nubėgo į miesto komendantūrą, persirengė sausais rūbais ir už pusvalandžio vėl vaikštinėjo tuo pačiu tiltu. Ištempęs ausis klausė, ką apie jo žygdarbį kalba gimnazistės“, – pasakojimą užbaigia Kudirkos Naumiestyje gyvenęs A. Gintneris.
1917 m. vokiečiai pastatė naują tiltą, šiek tiek kitoje vietoje nei stovėjo senasis. Už perėjimą per jį Pirmojo pasaulinio karo metu imdavo iš gyventojų mokestį: pėstieji mokėjo 3 kapeikas, o važiuoti – 20. Šis tiltas išsilaikė iki pat 1939 m. Vėliau Lietuvos Vyriausybės iniciatyva iškilo Vinco Kudirkos vardu pavadintas naujas gelžbetoninis tiltas. Antrojo pasaulinio karo metu juo riedėjo vokiečių tankai.
Pirmojoje Lietuvos Respublikoje pastatytas tiltas išlikęs iki dabar. Jis jungia valstybinės reikšmės krašto kelio Vilkaviškis–Kudirkos Naumiestis–Šakiai, einančio per Kudirkos Naumiesčio miestelį, atkarpas.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Publikuota: 2021-12-06 10:52:41
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|