|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2021-12-07 09:40
|
|
|
Kunigas prof. dr. Rimas Skinkaitis sakė, kad iš Vilkaviškio išsivežė daug gražių įspūdžių, šiltų pokalbių ir nuoširdaus bendravimo prisiminimų.
Ritos MITKUTĖS-MADDOCK nuotr.
Prieš porą savaičių su Vilkaviškio parapija atsisveikino kunigas, profesorius, teologijos mokslų daktaras Rimas Skinkaitis. Aplankiusi dvasininką naujoje tarnystės vietoje Aleksote, Kaune, paprašiau jį pasidalyti mintimis apie kunigystę ir dvylika metų, praleistų Vilkaviškyje.
– Su kokiais lūkesčiais prieš daugiau nei dešimtmetį atvykote į Vilkaviškį? Apskritai kokie iššūkiai laukia kunigo naujoje vietoje? Juk skirtingai nuo pasauliečių jam nereikia ieškoti darbo ar rūpintis pastoge.
– Vykdamas į Vilkaviškį jokių specialių planų ar lūkesčių neturėjau. 2010-ųjų sausį atvykus į šį miestą kunigiškoji tarnystė prasiplėtė. Iki tol daugiausiai laiko užimdavo studijos (dešimt metų teko studijuoti Romoje), o grįžus į Lietuvą – akademinė ir administracinė veiklos. Dirbau dėstytoju Vytauto Didžiojo universitete ir kunigų seminarijose Kaune bei Marijampolėje ir tik retsykiais talkinau kitiems kunigams jų kasdienėje parapijos veikloje. Penketą metų sekmadieniais patarnaudavau ir Šv. Kazimiero bažnyčioje Aleksote, į kurią dabar vėl sugrįžau.
Kiekvieną kartą keisdamas parapiją mąstai, kaip seksis: kokie bus santykiai su vietos klebonu, kokia bus bendravimo kultūra, kaip pavyks integruotis į vietinę bendruomenę, ar sugebėsi duoti žmonėms tai, ko jie iš tavęs tikisi. Ar tavo žinios, požiūris bus priimtini parapijiečiams.
– Esate profesorius ir teologijos mokslų daktaras, kaip savo giliomis žiniomis ir erudicija dalijatės su kitais?
– Manau, kad mano sukauptų žinių bagažas – manosios tapatybės dalis. Kalbėdamas stengiuosi atsižvelgti į pašnekovą ir kalbėti jam paprastai, bet argumentuotai. Visuomet galvoju, kaip rimtai ir suprantamai pasidalyti su žmogumi tiek žiniomis, tiek patirtimi. Nesistengiu kažką primesti ar įtikinti, tiesiog dalijuosi tuo, ką žinau, ką patyriau, kas man atrodo svarbu.
– Kaip suderindavote akademinę, pedagoginę ir pastoracinę veiklas gyvendamas Vilkaviškyje? Kokia kunigystės pareigų dalis Jums buvo mieliausia?
– Dirbant „dviem frontais“ likdavo mažiau asmeninio laisvo laiko. Džiaugiuosi, kad galėjau užsiimti abiem sritimis: akademine ir pastoracine. Mokslinė veikla, knygos neleidžia surambėti, apkerpėti. Knyga man visada buvo ir įkvėpimo šaltinis, ir nuolatinis pagalbininkas. Nuo vaikystės mėgau skaityti.
Vis dėlto nė vienos kunigystės veiklos ar pareigos neišskirčiau. Dariau viską: aukojau mišias, klausiau išpažinčių, krikštijau, lydėjau žmones į kapus, kalėdodavau ir t. t. Iki pandemijos kiekvieną pirmąjį mėnesio penktadienį namuose lankydavau ligonius ar tuos, kurie jau nebepajėgdavo patys ateiti į bažnyčią.
Daug malonių akimirkų paliko kalėdojimas, kuomet užsimegzdavo malonūs, prasmingi pokalbiai. Kartais norėdavosi juos ilgiau pratęsti, nes tuo metu geriau pažįsti žmogų ir kartu gali žmonėms palikti vieną ar kitą prasmės grūdą. Tik gaila, kad tikėjimą vertinančių ir juo gyvenančių žmonių labai mažėja.
– Kokias įvardytumėte to priežastis?
– Pirmoji priežastis – gerovė. Kada žmogus gyvena gerai, jam pradeda atrodyti, kad jis yra tarsi Dievas. Susikuria iliuziją, kad aš viską galiu pats. Dievas tampa tarsi nereikalingas.
Antra priežastis – visuomenėje augantis materializmas. Šiandien daug žmonių vertina tik tai, kas matoma, apčiuopiama, dvasiniai dalykai daug kam atrodo nevertingi ir neaktualūs. Apsiribojama tik medžiagine tikrove. Žmogus pernelyg susireikšmina.
– Kodėl svarbu tikėti?
– Žmogus be Dievo – žmogus be ateities. Dieve slypi žmogaus būties prasmė. Be Dievo žmogus neturi aiškaus tikslo, krypties, prasmės, nes visi kiti vienokie ar kitokie dalykai, tikslai yra trumpalaikiai. Tikėjimas suteikia žmogui prasmę, viltį. O viltis gimdo ramybę.
Tikintis žmogus gyvena kokybiškiau: jis geba ilgiau išlikti gerame ir turi daugiau motyvacijos bei jėgų skleisti gėrį. Tikėjimo, kaip santykio su Dievu, dėka žmogus labiau pakvimpa dieviškumu: gerumu, ramybe, pagalba artimui. Pasaulyje be Dievo pernelyg daug egoizmo. Tikėjimas skatina siekti gėrio ne vien tik sau, bet ir kitiems.
– Kaip apibendrintumėte dvylikos metų tarnystę Vilkaviškyje?
– Keliais žodžiais apsakyti negaliu. Atvykus pamažu, palaipsniui mezgėsi kontaktai. Būnant kartu, dalyvaujant parapijos gyvenime plėtėsi pažinčių ratas ir gilėjo ryšiai. Apskritai reikia bent poros metų, kol susigaudai, kas, kodėl ir iš kur. Pamatai, kurie žmonės artimiausi ir atsidavę Bažnyčiai.
Labiausiai žmonėse vertinu paprastumą ir tikrumą. Provincijoje sveiko, paprasto ir tikro žmogiškumo randi daugiau nei dideliame mieste. Būtent toks žmogiškumas žavi ir stiprina mano kunigišką tarnystę. Tikra atgaiva būti su tokiais žmonėmis.
Iš Vilkaviškio išsivežiau daugybę gražių, malonių ir jaukių įspūdžių, šiltų pokalbių ir nuoširdaus bendravimo prisiminimų. Žmonės dažnai dėkojo. Už labai skirtingus dalykus. Kartais man atrodydavo, kad tai tik smulkmena, dėmesio nevertas dalykas, bet žmogui, pasirodo, tai buvo labai svarbu.
– O kritikos ar esate patyręs?
– Savo atžvilgiu labai mažai: arba aš buvau labai geras, arba žmonės buvo atlaidūs. Juokauju. Kitų kunigų atžvilgiu taip pat teko girdėti kritikos. Visada stengiausi išklausyti, mėginau suprasti, kiek pagrįsta tokia kritika.
Mes, kunigai, nesame dievai. Mes tik tie, kurie tarnaujame Kristui ir patarnaujame žmonėms. Mūsų tikslas pirmiausia nukreipti žmogų Dievo link, o paskui, jeigu pasuka ta kryptimi, jį palydėti. Kunigas yra lyg pirštas, rodantis į Dievą. Pirštas reikalingas, nes rodo teisingą kryptį: į Kristų, mūsų būties prasmės šaltinį. Tas pirštas gali būti nešvarus, kreivas ar sužalotas, bet jis vis tiek rodo teisingą kryptį.
– Ar kunigas turi veltis į pasaulio reikalus?
– Kunigas privalo reaguoti į tuos dalykus ar reiškinius visuomenėje, kurie liečia tikėjimą ir bendrąjį gėrį. Jis turi kalbėti apie tai Dievo vardu ir vertinti situacijas tikėjimo šviesoje. Dvasininkas neturėtų likti nuošalyje, jam negali nerūpėti bendrasis gėris. Kunigas negali likti abejingas tam, kas vyksta pasaulyje, kas nutinka su kiekvienu ir visais.
– Ko palinkėtumėte vilkaviškiečiams?
– Linkiu artumo vienas kitam, jautrumo ir pagarbos. Linkiu ieškoti Dievo, nes Jame glūdi žmogaus ir jo gyvenimo prasmė, tikroji laimė ir ateitis. Linkiu galvoti ne tik apie save, skleisti daugiau gėrio, kurio niekada nebūna per daug. Gėrio kelias – tai kelias į prasmingą gyvenimą. O prasmingas gyvenimas teikia ramybę ir laimę. Kurdami bei skleisdami gėrį ir netikintys žmonės vieną dieną gali sutikti Dievą.
Rita MITKUTĖ-MADDOCK
Prieš porą savaičių su Vilkaviškio parapija atsisveikino kunigas, profesorius, teologijos mokslų daktaras Rimas Skinkaitis. Aplankiusi dvasininką naujoje tarnystės vietoje Aleksote, Kaune, paprašiau jį pasidalyti mintimis apie kunigystę ir dvylika metų, praleistų Vilkaviškyje. |
– Su kokiais lūkesčiais prieš daugiau nei dešimtmetį atvykote į Vilkaviškį? Apskritai kokie iššūkiai laukia kunigo naujoje vietoje? Juk skirtingai nuo pasauliečių jam nereikia ieškoti darbo ar rūpintis pastoge.
– Vykdamas į Vilkaviškį jokių specialių planų ar lūkesčių neturėjau. 2010-ųjų sausį atvykus į šį miestą kunigiškoji tarnystė prasiplėtė. Iki tol daugiausiai laiko užimdavo studijos (dešimt metų teko studijuoti Romoje), o grįžus į Lietuvą – akademinė ir administracinė veiklos. Dirbau dėstytoju Vytauto Didžiojo universitete ir kunigų seminarijose Kaune bei Marijampolėje ir tik retsykiais talkinau kitiems kunigams jų kasdienėje parapijos veikloje. Penketą metų sekmadieniais patarnaudavau ir Šv. Kazimiero bažnyčioje Aleksote, į kurią dabar vėl sugrįžau.
Kiekvieną kartą keisdamas parapiją mąstai, kaip seksis: kokie bus santykiai su vietos klebonu, kokia bus bendravimo kultūra, kaip pavyks integruotis į vietinę bendruomenę, ar sugebėsi duoti žmonėms tai, ko jie iš tavęs tikisi. Ar tavo žinios, požiūris bus priimtini parapijiečiams.
– Esate profesorius ir teologijos mokslų daktaras, kaip savo giliomis žiniomis ir erudicija dalijatės su kitais?
– Manau, kad mano sukauptų žinių bagažas – manosios tapatybės dalis. Kalbėdamas stengiuosi atsižvelgti į pašnekovą ir kalbėti jam paprastai, bet argumentuotai. Visuomet galvoju, kaip rimtai ir suprantamai pasidalyti su žmogumi tiek žiniomis, tiek patirtimi. Nesistengiu kažką primesti ar įtikinti, tiesiog dalijuosi tuo, ką žinau, ką patyriau, kas man atrodo svarbu.
– Kaip suderindavote akademinę, pedagoginę ir pastoracinę veiklas gyvendamas Vilkaviškyje? Kokia kunigystės pareigų dalis Jums buvo mieliausia?
– Dirbant „dviem frontais“ likdavo mažiau asmeninio laisvo laiko. Džiaugiuosi, kad galėjau užsiimti abiem sritimis: akademine ir pastoracine. Mokslinė veikla, knygos neleidžia surambėti, apkerpėti. Knyga man visada buvo ir įkvėpimo šaltinis, ir nuolatinis pagalbininkas. Nuo vaikystės mėgau skaityti.
Vis dėlto nė vienos kunigystės veiklos ar pareigos neišskirčiau. Dariau viską: aukojau mišias, klausiau išpažinčių, krikštijau, lydėjau žmones į kapus, kalėdodavau ir t. t. Iki pandemijos kiekvieną pirmąjį mėnesio penktadienį namuose lankydavau ligonius ar tuos, kurie jau nebepajėgdavo patys ateiti į bažnyčią.
Daug malonių akimirkų paliko kalėdojimas, kuomet užsimegzdavo malonūs, prasmingi pokalbiai. Kartais norėdavosi juos ilgiau pratęsti, nes tuo metu geriau pažįsti žmogų ir kartu gali žmonėms palikti vieną ar kitą prasmės grūdą. Tik gaila, kad tikėjimą vertinančių ir juo gyvenančių žmonių labai mažėja.
– Kokias įvardytumėte to priežastis?
– Pirmoji priežastis – gerovė. Kada žmogus gyvena gerai, jam pradeda atrodyti, kad jis yra tarsi Dievas. Susikuria iliuziją, kad aš viską galiu pats. Dievas tampa tarsi nereikalingas.
Antra priežastis – visuomenėje augantis materializmas. Šiandien daug žmonių vertina tik tai, kas matoma, apčiuopiama, dvasiniai dalykai daug kam atrodo nevertingi ir neaktualūs. Apsiribojama tik medžiagine tikrove. Žmogus pernelyg susireikšmina.
– Kodėl svarbu tikėti?
– Žmogus be Dievo – žmogus be ateities. Dieve slypi žmogaus būties prasmė. Be Dievo žmogus neturi aiškaus tikslo, krypties, prasmės, nes visi kiti vienokie ar kitokie dalykai, tikslai yra trumpalaikiai. Tikėjimas suteikia žmogui prasmę, viltį. O viltis gimdo ramybę.
Tikintis žmogus gyvena kokybiškiau: jis geba ilgiau išlikti gerame ir turi daugiau motyvacijos bei jėgų skleisti gėrį. Tikėjimo, kaip santykio su Dievu, dėka žmogus labiau pakvimpa dieviškumu: gerumu, ramybe, pagalba artimui. Pasaulyje be Dievo pernelyg daug egoizmo. Tikėjimas skatina siekti gėrio ne vien tik sau, bet ir kitiems.
– Kaip apibendrintumėte dvylikos metų tarnystę Vilkaviškyje?
– Keliais žodžiais apsakyti negaliu. Atvykus pamažu, palaipsniui mezgėsi kontaktai. Būnant kartu, dalyvaujant parapijos gyvenime plėtėsi pažinčių ratas ir gilėjo ryšiai. Apskritai reikia bent poros metų, kol susigaudai, kas, kodėl ir iš kur. Pamatai, kurie žmonės artimiausi ir atsidavę Bažnyčiai.
Labiausiai žmonėse vertinu paprastumą ir tikrumą. Provincijoje sveiko, paprasto ir tikro žmogiškumo randi daugiau nei dideliame mieste. Būtent toks žmogiškumas žavi ir stiprina mano kunigišką tarnystę. Tikra atgaiva būti su tokiais žmonėmis.
Iš Vilkaviškio išsivežiau daugybę gražių, malonių ir jaukių įspūdžių, šiltų pokalbių ir nuoširdaus bendravimo prisiminimų. Žmonės dažnai dėkojo. Už labai skirtingus dalykus. Kartais man atrodydavo, kad tai tik smulkmena, dėmesio nevertas dalykas, bet žmogui, pasirodo, tai buvo labai svarbu.
– O kritikos ar esate patyręs?
– Savo atžvilgiu labai mažai: arba aš buvau labai geras, arba žmonės buvo atlaidūs. Juokauju. Kitų kunigų atžvilgiu taip pat teko girdėti kritikos. Visada stengiausi išklausyti, mėginau suprasti, kiek pagrįsta tokia kritika.
Mes, kunigai, nesame dievai. Mes tik tie, kurie tarnaujame Kristui ir patarnaujame žmonėms. Mūsų tikslas pirmiausia nukreipti žmogų Dievo link, o paskui, jeigu pasuka ta kryptimi, jį palydėti. Kunigas yra lyg pirštas, rodantis į Dievą. Pirštas reikalingas, nes rodo teisingą kryptį: į Kristų, mūsų būties prasmės šaltinį. Tas pirštas gali būti nešvarus, kreivas ar sužalotas, bet jis vis tiek rodo teisingą kryptį.
– Ar kunigas turi veltis į pasaulio reikalus?
– Kunigas privalo reaguoti į tuos dalykus ar reiškinius visuomenėje, kurie liečia tikėjimą ir bendrąjį gėrį. Jis turi kalbėti apie tai Dievo vardu ir vertinti situacijas tikėjimo šviesoje. Dvasininkas neturėtų likti nuošalyje, jam negali nerūpėti bendrasis gėris. Kunigas negali likti abejingas tam, kas vyksta pasaulyje, kas nutinka su kiekvienu ir visais.
– Ko palinkėtumėte vilkaviškiečiams?
– Linkiu artumo vienas kitam, jautrumo ir pagarbos. Linkiu ieškoti Dievo, nes Jame glūdi žmogaus ir jo gyvenimo prasmė, tikroji laimė ir ateitis. Linkiu galvoti ne tik apie save, skleisti daugiau gėrio, kurio niekada nebūna per daug. Gėrio kelias – tai kelias į prasmingą gyvenimą. O prasmingas gyvenimas teikia ramybę ir laimę. Kurdami bei skleisdami gėrį ir netikintys žmonės vieną dieną gali sutikti Dievą.
Rita MITKUTĖ-MADDOCK
Publikuota: 2021-12-07 09:40:49
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|