|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Tarpukario Lietuvos karininkai. Kairėje – Stasys Raštikis, jau tapęs generolu.
1925 m. karininkams skirtame žurnale „Kardas“ pasakojama istorija apie eilinio kareivio ir generolo susitikimą. Minimas generolas – tai iš Matarnų kaimo (Vilkaviškio r.) kilęs Juozas Stanaitis. Eilinis kareivis, kuris pasidalijo prisiminimais, – tai būsimasis aukšto rango karininkas Stasys Raštikis.
Publikacija išleista po Juozo Stanaičio, tuo metu buvusio Lietuvos kariuomenės vado, mirties. 1925 metais kapitono laipsnį turėjęs jaunasis Stasys Raštikis tuomet rašė: „Mūsų kariuomenė iki šiol liūdi netekusi savo vado. Vos į 60-tuosius metus įžengęs amžinai su šiuo pasauliu atsiskyrė ir nukeliavo į amžinos ramybės šalį.
Savo jausmus ir tinkamą buvusiam kariuomenės vadui pagarbą mes išreiškėme š. m. liepos 13 dieną per a. a. generolo leitenanto Stanaičio laidotuves. Šiame straipsnyje norėčiau nušviesti vieną jo gyvenimo faktą. Jis aiškiai parodys mūsų buvusio vado jautrią, žmonišką širdį ir begalinę meilę Tėvynei.
Tai buvo 1921 m. vasario mėnesio paskutinės dienos. Aš ir keli kiti lietuviai, rusų kariuomenės belaisviai, Lietuvos atstovo Rusijoje rūpesčiu ir užtarimu, buvome paleisti iš Maskvos kalėjimo.
Buvome alkani. Todėl kitą dieną lietuvių kalinių grupė Maskvoje įgaliojo mane nueiti į Lietuvos atstovybę prašyti mums duonos. Paėmiau maišelį ir išėjau. Atstovybėje kreipiausi į Lietuvos Raudonojo Kryžiaus žmogų. Labai nusiminiau, nes sužinojau, kad tą dieną nieko negausime. Raudonasis Kryžius dar tik laukė maisto produktų transporto iš Lietuvos. Tuščiomis rankomis ir pilvu susiruošiau grįžti atgal.
Nusiminęs ir nuvargęs žengiau laiptais iš antrojo namo aukšto žemyn. Ant tų laiptų ir turėjau garbės pirmą kartą pamatyti a. a. generolą Stanaitį. Sutikau jį apysenį, kiek susilenkusį, su kirpta barzdele, pliką ir dar su Rusijos caro kariuomenės karininko kiteliu. Jis dėvėjo mėlynas kelnes ir avėjo senus lakuotus batus. Atrodė senas, patyręs ir daug vargo matęs karininkas. Kaip vėliau sužinojau, jis laukė savo eilės ir dokumentų kelionei į Lietuvą.
Pirmasis lietuviškai prašneko jis ir paklausė, kodėl esu toks nusiminęs. Ką galėjau į tai nepažįstamam žmogui atsakyti? Koks tas mano pirmasis atsakymas buvo, jau nepamenu. Tik gerai menu, kad vėliau viską jam atvirai papasakojau. Pasakiau, kad esu Lietuvos kariuomenės savanoris ir mūšyje patekau į rusų belaisvę. Ir dabar, išleistas iš kalėjimo ir bado varomas, atėjau prašyti duonos, bet jos negavęs einu sau.
Kai tik jis išgirdo, kad esu iš Lietuvos kariuomenės, jo akys užsidegė džiaugsmu. Pradėjo klausinėti visko apie Lietuvą. Su dideliu dėmesiu mano pasakojimų klausė, kad, rodės, nieko brangesnio ir mylimesnio jam nebuvo.
Jam rūpėjo viskas: mūsų kariuomenės organizacija, josios žygiai, mūšiai, karininkai, karo mokykla ir savanoriai, gyventojų pagalba kariuomenei ir uniforma. Man pasakojant jo veidas švietė.
Ilgai dar apie Lietuvą kalbėjomės. Pagaliau jis prisiminė dar mūsų pašnekesio pradžioje mano pasakytus žodžius, kad ėjau prašyti duonos. Todėl netrukus senelio akyse pasirodė ašaros ir jis paklausė: „Kodėl gi nieko nesakei, kad esi alkanas?“ Aš atsakiau, kad gyvendamas Tėvynės prisiminimais galiu ir be duonos pakęsti.
Juozas Stanaitis ištraukė savo piniginę ir davė man keliolika rusiškų rublių. Sakydamas, kad daugiau negali, nes paskutiniais su manim pasidalino.
O, pone generole. Nors Tamsta ir atsisveikinai su šiuo pasauliu, bet žinok, kad jame laikinai dar gyventi liko buvęs alkanas karo belaisvis, kurį Tu paskutiniu savo skatiku sušelpei. Šio gerojo darbo niekada jis nepamirš ir bus Tau visada dėkingas.
Greit po to generolas grįžo į Lietuvą, o aš dar kurį laiką buvau sulaikytas Maskvoje.
Gerų norų vedamas J. Stanaitis dar daug gero norėjo mūsų kariuomenei padaryti. Karo audrose suirusi sveikata neleido tų jo sumanymų įgyvendinti. Iš karo tarnybos turėjo netrukus pasitraukti.
Jis mirė, bet jo darbai gyvens dar ilgai. Keliems šimtams metų praėjus, visam pasauliui žinomos Lietuvos kariuomenės ateities karininkas, istorijos lapus praskleidęs ir apie pirmuosius mūsų kariuomenės vadus skaitydamas, ištars: „Geras buvo karininkas ir dar geresnis žmogus.“
Ilsėkis, mūsų vade, šventoje Suvalkijoje, kurioje Tu gimei, augai, pirmuosius mokslus ėjai ir savo žemišką kelionę pabaigei.
Reguiesscant in pace!
Kapitonas St. Raštikis“
Mūsų kraštietis Juozas Stanaitis mirė 1925 m. Palaidotas Slabadų kaimo (Klausučių sen.) kapinėse. Apdovanotas carinės kariuomenės ordinais ir medaliais. Lietuvos kariuomenėje jam suteiktas I laipsnio Vyties Kryžius.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
1925 m. karininkams skirtame žurnale „Kardas“ pasakojama istorija apie eilinio kareivio ir generolo susitikimą. Minimas generolas – tai iš Matarnų kaimo (Vilkaviškio r.) kilęs Juozas Stanaitis. Eilinis kareivis, kuris pasidalijo prisiminimais, – tai būsimasis aukšto rango karininkas Stasys Raštikis. |
Publikacija išleista po Juozo Stanaičio, tuo metu buvusio Lietuvos kariuomenės vado, mirties. 1925 metais kapitono laipsnį turėjęs jaunasis Stasys Raštikis tuomet rašė: „Mūsų kariuomenė iki šiol liūdi netekusi savo vado. Vos į 60-tuosius metus įžengęs amžinai su šiuo pasauliu atsiskyrė ir nukeliavo į amžinos ramybės šalį.
Savo jausmus ir tinkamą buvusiam kariuomenės vadui pagarbą mes išreiškėme š. m. liepos 13 dieną per a. a. generolo leitenanto Stanaičio laidotuves. Šiame straipsnyje norėčiau nušviesti vieną jo gyvenimo faktą. Jis aiškiai parodys mūsų buvusio vado jautrią, žmonišką širdį ir begalinę meilę Tėvynei.
Tai buvo 1921 m. vasario mėnesio paskutinės dienos. Aš ir keli kiti lietuviai, rusų kariuomenės belaisviai, Lietuvos atstovo Rusijoje rūpesčiu ir užtarimu, buvome paleisti iš Maskvos kalėjimo.
Buvome alkani. Todėl kitą dieną lietuvių kalinių grupė Maskvoje įgaliojo mane nueiti į Lietuvos atstovybę prašyti mums duonos. Paėmiau maišelį ir išėjau. Atstovybėje kreipiausi į Lietuvos Raudonojo Kryžiaus žmogų. Labai nusiminiau, nes sužinojau, kad tą dieną nieko negausime. Raudonasis Kryžius dar tik laukė maisto produktų transporto iš Lietuvos. Tuščiomis rankomis ir pilvu susiruošiau grįžti atgal.
Nusiminęs ir nuvargęs žengiau laiptais iš antrojo namo aukšto žemyn. Ant tų laiptų ir turėjau garbės pirmą kartą pamatyti a. a. generolą Stanaitį. Sutikau jį apysenį, kiek susilenkusį, su kirpta barzdele, pliką ir dar su Rusijos caro kariuomenės karininko kiteliu. Jis dėvėjo mėlynas kelnes ir avėjo senus lakuotus batus. Atrodė senas, patyręs ir daug vargo matęs karininkas. Kaip vėliau sužinojau, jis laukė savo eilės ir dokumentų kelionei į Lietuvą.
Pirmasis lietuviškai prašneko jis ir paklausė, kodėl esu toks nusiminęs. Ką galėjau į tai nepažįstamam žmogui atsakyti? Koks tas mano pirmasis atsakymas buvo, jau nepamenu. Tik gerai menu, kad vėliau viską jam atvirai papasakojau. Pasakiau, kad esu Lietuvos kariuomenės savanoris ir mūšyje patekau į rusų belaisvę. Ir dabar, išleistas iš kalėjimo ir bado varomas, atėjau prašyti duonos, bet jos negavęs einu sau.
Kai tik jis išgirdo, kad esu iš Lietuvos kariuomenės, jo akys užsidegė džiaugsmu. Pradėjo klausinėti visko apie Lietuvą. Su dideliu dėmesiu mano pasakojimų klausė, kad, rodės, nieko brangesnio ir mylimesnio jam nebuvo.
Jam rūpėjo viskas: mūsų kariuomenės organizacija, josios žygiai, mūšiai, karininkai, karo mokykla ir savanoriai, gyventojų pagalba kariuomenei ir uniforma. Man pasakojant jo veidas švietė.
Ilgai dar apie Lietuvą kalbėjomės. Pagaliau jis prisiminė dar mūsų pašnekesio pradžioje mano pasakytus žodžius, kad ėjau prašyti duonos. Todėl netrukus senelio akyse pasirodė ašaros ir jis paklausė: „Kodėl gi nieko nesakei, kad esi alkanas?“ Aš atsakiau, kad gyvendamas Tėvynės prisiminimais galiu ir be duonos pakęsti.
Juozas Stanaitis ištraukė savo piniginę ir davė man keliolika rusiškų rublių. Sakydamas, kad daugiau negali, nes paskutiniais su manim pasidalino.
O, pone generole. Nors Tamsta ir atsisveikinai su šiuo pasauliu, bet žinok, kad jame laikinai dar gyventi liko buvęs alkanas karo belaisvis, kurį Tu paskutiniu savo skatiku sušelpei. Šio gerojo darbo niekada jis nepamirš ir bus Tau visada dėkingas.
Greit po to generolas grįžo į Lietuvą, o aš dar kurį laiką buvau sulaikytas Maskvoje.
Gerų norų vedamas J. Stanaitis dar daug gero norėjo mūsų kariuomenei padaryti. Karo audrose suirusi sveikata neleido tų jo sumanymų įgyvendinti. Iš karo tarnybos turėjo netrukus pasitraukti.
Jis mirė, bet jo darbai gyvens dar ilgai. Keliems šimtams metų praėjus, visam pasauliui žinomos Lietuvos kariuomenės ateities karininkas, istorijos lapus praskleidęs ir apie pirmuosius mūsų kariuomenės vadus skaitydamas, ištars: „Geras buvo karininkas ir dar geresnis žmogus.“
Ilsėkis, mūsų vade, šventoje Suvalkijoje, kurioje Tu gimei, augai, pirmuosius mokslus ėjai ir savo žemišką kelionę pabaigei.
Reguiesscant in pace!
Kapitonas St. Raštikis“
Mūsų kraštietis Juozas Stanaitis mirė 1925 m. Palaidotas Slabadų kaimo (Klausučių sen.) kapinėse. Apdovanotas carinės kariuomenės ordinais ir medaliais. Lietuvos kariuomenėje jam suteiktas I laipsnio Vyties Kryžius.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Publikuota: 2021-12-09 08:22:46
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|