„Santaka“ / Senoji Utena ir lenkų persekiojamas lietuvių klebonas / Istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda mūrinį namą su daliniais patogumais Kybartuose (ūkiniai pastatai, raudonų čerpių stogas, 15 a sklypas, 18 000 Eur). Tel. 8 650 64 887.
Galioja iki: 2022-05-21 13:08:14

Parduoda vasarines padangas 185/70 R14, diskinį pjūklą, naują elektrinį masažinį čiužinį WELLNEO 3x1. Tel. 8 670 49 964.
Galioja iki: 2022-05-26 08:16:16



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

Dalinkitės:  


Tarpukariu uteniškių pasididžiavimą kėlė apskrities ligoninė (fotografuota apie 1925 metus).

Senoji Utena ir lenkų persekiojamas lietuvių klebonas


Pirmojoje Lietuvos Respublikoje Utena buvo apskrities centras su septyniais tūkstančiais gyventojų. Beveik pusė jų buvo žydai. Kelių upelių slėnyje įsikūręs miestelis 1924 metais gavo miesto teises.

Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje miesto valdyba iš Rygos atsivežė daugybę dekoratyvinių medelių. Dalis dvaro žemių atiteko būsimam miesto sodui. Tokiu būdu prie upelio 1928 metais buvo įruošta gyventojų poilsio zona. Sodas gimė tiesiog pievoje, kuri neretai buvo vadinama pelke. Miesto valdyba įrengė keletą takelių, pasodino klevų, gluosnių ir ąžuolų, žydėjo ištisos gėlių lysvės. Sklido kalbos, kad sodo viduryje bus statomas kino teatras. Už miesto sodo buvo devynių hektarų sklypas, kuriame turėjo išdygti stadionas ir sporto aikštynai.

Tarpukariu uteniškių pasididžiavimą keldavo gimnazija ir apskrities ligoninė. Gydymo įstaiga buvo įkurta 1909 metais, turėjo devyniasdešimt lovų. Lietuvoje vykdant žemės ūkio reformą Utenos dvaro žemės buvo išparceliuotos. Dvarininko Balsevičiaus dvaro rūmuose 1918 metais įkurta „Saulės“ gimnazija. Po vienuolikos metų švietimo įstaiga tapo valstybine.

Miestas turėjo mūrinę savo gyvulių skerdyklą, netoli keturiasdešimties maisto prekių krautuvių. Ugniagesiai pasistatė medinę pastogę. Šalia jos atsirado pavėsinė džiovinti vandens žarnas.


Iš viso Utenoje buvo per septynis šimtus namų. Iš jų savo grožiu išsiskyrė Lietuvos banko rūmai, pieninės sandėlis ir Šaulių sąjungos namai. Utenos pramonės gyvybę palaikė trys malūnai, lentpjūvė, odų, veltinių dirbtuvės, vaisvandenių fabrikas. Iki Pirmojo pasaulinio karo prekyba buvo susitelkusi išskirtinai žydų rankose. Vėliau lietuviai įkūrė žemės ūkio kooperatyvą ir draugiją, keletą knygynų bei prekybos įmonių.

Tarpukariu Utenos inteligentai rinkdavosi kavinėje „Viktorija“. Stovėjo keletas biliardo stalų. Skaniai papietauti buvo galima vos už du litus. Miestelio centre vykdavo didžiausi jomarkai. Turgaus dieną knibždėdavo žmonės. Iš visų apylinkių su savo prekėmis suvažiuodavo ūkininkai. Po turgaus vyrai užsukdavo į užeigos namus, vadintus traktieriais.

Svečiuojantis prieškario Utenoje buvo privaloma aplankyti Pirmojo pasaulinio karo metu žuvusių vokiečių karių kapus. Priemiestyje, ant kalvos, stovėjo masyvus paminklas, o jo viršuje – keturkampė cementinė žvaigždė. Kapus supo akmeninė tvora, kuri rėmėsi į jaukią koplyčią. Prie karių kryžių žaliavo nedidelės eglutės. Kapinės buvo išpuoselėtos 1915–1918 metais, tai yra vokiečių okupacijos laiku. Viduryje, po tankiomis eglių šakomis, slėpėsi gilus šulinys. Iš cemento ir raudonų plytų sumūrytame rezervuare tyvuliavo šaltas vanduo.


Netolimas kelias iki Kauno tarpukariu gaivindavo Utenos miestą. Link laikinosios sostinės kelią rodydavo ir nedidelis geležinkelis. Per miestą kursuodavo autobusai į Zarasus, Dusetas, Salaką, Kamajus ir Rokiškį. Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje geras susisiekimas prekymečiu pritraukdavo tūkstančius žmonių.

Vasaromis Utenoje viešpataudavo ramybė. Saulėtomis dienomis Vyžuonėlio ežero vandenį siurbčiodavo karvės ir arkliai. Netoli nuo gyvulių tuo pačiu pliažu naudodavosi ir vietiniai. Buvo juokaujama, kad vieni taškydavosi rankomis, o kiti uodegomis. Uteniškiai degindavosi ant pakrantės žolytės, o gyvuliai ją kramsnodavo. Miesto pliaže persirengimo kabinų net su žiburiu niekas nerasdavo. Geriausią kabiną atstodavo alksnių šakos.

Narkūnų piliakalnis viliodavo istorijos mylėtojus. Apie buvusią piliavietę ir miestą įkūrusį kunigaikštį Utenį sklisdavo legendos. Kasmet šiose vietose vykdavo gegužinės.

Minios žmonių plūsdavo prie netoli Utenos esančio Užpalių miestelio šaltinėlio, kuris trykšta šalia Lygiamiškio kaimo ir vadinamas Krokule. Jis buvo vadintas stebuklingu, o per Švenčiausiosios Trejybės atlaidus į šią vietą plūsdavo minios maldininkų. Apylinkių tikintieji melsdavosi, plaudavo šventu vandeniu žaizdas, kūną. Vieta 1930 metais buvo aptverta iki dabar išlikusia metaline tvorele.


Tarpukariu dalis Utenos rajono ribojosi su lenkų okupuotomis lietuvių žemėmis. Linkmenų parapijos kaimas po nepriklausomybės kovų atiteko lenkams, o lietuvių kleboną pradėjo persekioti, kelti bylas. Neištvėręs lenkų grasinimų kunigas Juozas Breiva pabėgo į lietuvišką Kirdeikių kaimelį.

Klebono iniciatyva 1926 metais iškilo maža Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, susidarė nauja Kirdeikių parapija. Kaimelyje įsikūrė pašto punktas, keletas krautuvių. Šalia lenkų okupuoto krašto gyvenę žmonės naujoje parapijoje nepageidavo žydų tautybės prekybininkų ir smulkią prekybą vystė patys.



Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas



Publikuota: 2021-12-15 10:42:41

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* „Uosija“ gimtadienį atšventė chorinės muzikos festivalyje
* Žmonėms labiau rūpi gražios erdvės, o ne tualetai
* Muziejų naktis – nuo adatos iki teleskopo
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip reikėtų pavadinti mūsų etnografinį regioną?
Suvalkija.
Sūduva.
Užnemune.
Dar neturiu nuomonės.
Man tai nerūpi.



Kalbos patarimai

Kada negerai „nukreipti“?
Veiksmažodis nukreipti nevartotinas reikšme „siųsti“. Taigi ne nukreipti į kursus, o siųsti į kursus, ne nukreipti pas kitos srities gydytoją, o nusiųsti pas kitos srities gydytoją.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2022 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas