Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Kūryba

---

Dailės pedagogė Stasė Zelinauskaitė visus kviečia iki Kalėdų užsukti į Vilkaviškio autobusų stotį ir apžiūrėti jos auklėtinių darbų parodą.

Autoriaus nuotr.

Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro (VVJC) dailės studija šiemet švenčia 30 metų gimtadienį. Jos vadovė Stasė Zelinauskaitė su savo mokiniais per šį laikotarpį išgyveno daugybę smagių akimirkų, tačiau iki šiol yra likusių ir neišsipildžiusių svajonių.

Trūko dailės būrelio

Dailės studiją Vilkaviškyje 1991-aisiais įkūrusi S. Zelinauskaitė tuo metu rajone jautė didžiulį meninės veiklos užsiėmimų stygių. Dar paauglystėje ji pati labai norėjo lankyti kokį nors dailės būrelį, tačiau jo paprasčiausiai nebuvo. Per tris dešimtmečius S. Zelinauskaitės vedamus užsiėmimus lankė nesuskaičiuojamas būrys vaikų, o vėliau su menais susijusias studijas pasirinko maždaug šimtas iš jų. Galima drąsiai teigti, kad bėgant laikui dailės studija išsikovojo tvirtą vietą Vilkaviškio kultūriniame gyvenime.

Pati studijos vadovė juokavo, kad vienas iš labiausiai per visus tuos metus įsiminusių dalykų – nuolatinis kraustymasis. Veiklą pradėjusi Vilkaviškio kultūros centro patalpose, vėliau studija glaudėsi dabartinėje „Aušros“ gimnazijoje, VVJC, parapijos namuose, o pastaruosius šešerius metus jaunieji menininkai renkasi į Nepriklausomybės gatvėje esantį buvusį Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos bendrabutį.

Šiandien S. Zelinauskaitės vedamus užsiėmimus lankantys 37 jaunuoliai mokosi piešimo, tapybos, kompozicijos, grafikos, skulptūros ir keramikos paslapčių. Kasmet į studiją einančių vaikų skaičiai išlieka panašūs. Vadovės teigimu, darbas su tokiu būriu jaunuolių nėra lengvas, nes kiekvienam iš jų būtina skirti individualaus dėmesio.

Iki Kalėdų – autobusų stotyje

S. Zelinauskaitė prisiminė, kad studijos veiklos pradžioje viskas atrodė gana niūru. Tuomet užsiėmimai vyko ne tik ankštose patalpose, bet ir trūko priemonių, piešimo modelių. Vadovei ne kartą teko sukti galvą, iš kur jų gauti. Ji su šypsena prisiminė atvejį, kai sykį Kaune susistabdė į Vilkaviškį važiuojantį automobilį ir šiek tiek pabendravusi su jo vairuotoju ištraukė bei parodė jam su savimi gabenamą žmogaus kaukolę. Tai buvo viena iš mokymo priemonių. Tąkart išvydęs, kas yra keleivės krepšyje, automobilio vairuotojas net šiek tiek krūptelėjo.

Nepaisant medžiagų ir priemonių trūkumo, dailės studijos mokiniai nuo pat pradžių rengė įvairias darbų parodas, į kurias kvietė ne tik draugus bei artimuosius, bet ir valdžios atstovus. Pirmoji paroda buvo surengta praėjus vos pusmečiui nuo studijos įkūrimo.

Niekas nepasikeitė ir prabėgus trims dešimtmečiams: piešinių ir kitokio pobūdžio kūrinių parodos ar ekspozicijos įvairiose erdvėse rengiamos bent kas pusę metų. Dabar dalis studijos narių darbų eksponuojama Šakiuose, dalis – Bartninkų bibliotekoje bei Vilkaviškio autobusų stotyje. Pastarojoje erdvėje iki pat Kalėdų bus galima apžiūrėti nuo šio rudens meno studijas pradėjusių jaunuolių piešinius. Čia eksponuojami Jutos Parulytės, Žygimanto Grigaičio, Faustos Kurauskaitės, Liucijos Bendoraitytės bei Kamilės Ožalaitės kūriniai. Jų darbai išskirtiniai tuo, kad yra gimę karantino sąlygomis.

Didelis iššūkis

Dailės užsiėmimus lankantys vaikai nevertinami pažymiais. Pasak S. Zelinauskaitės, taip jie nejaučia papildomos įtampos, o motyvacijos kurti jiems ir taip nestinga.

Išvydęs, kas yra keleivės krepšyje, vairuotojas šiek tiek krūptelėjo. Vežiausi žmogaus kaukolę.

Studijos nariai dalyvauja įvairiuose pleneruose, netradicinėse pamokose, menininkų renginiuose. Kasmet vilkaviškiečiai keliauja bent į kelis respublikinius konkursus, iš kurių nuolat grįžta su apdovanojimais. Kauno technologijos universitete vykstanti piešimo olimpiada ir Kauno rajono Lapių pagrindinėje mokykloje rengiamas „Rudens natiurmortas“ – tradiciniai menininkų renginiai, kurie neįsivaizduojami be gausios mūsų rajono delegacijos.

Vos prieš kelias savaites pasibaigusiame „Rudens natiurmorte“ dalyvavo 5 mūsų krašto atstovai, o Lėja Nešukaitytė ir Gustina Maksvytytė iš šio konkurso grįžo su trečios vietos diplomais.

Stasės Zelinauskaitės iniciatyva VVJC šiemet jau antrus metus buvo surengtas ir regioninis piešimo konkursas „Nutapysiu natiurmortą“.

„Per 30 metų vaikai išties pasikeitė. Dabar jie mažiau dirba, o daugiau diskutuoja. Tai nėra blogai, tiesiog – kitaip. Dabartiniams vaikams svarbu žinoti, kodėl jie daro vieną ar kitą darbą. Jiems negalima įsakyti, o būtina prašyti. Įprastai su mokiniais dirbame daug ir sunkiai. Ypač su tais, kurie ruošiasi studijuoti su menu susijusias specialybes. Karantinas mums tapo dideliu iššūkiu. Vaikams vežiau į namus priemones, daug bendravome per internetą, tačiau darbas buvo nevisavertis. Pavyzdžiui, su viena mergaite 2, 5 val. mėginome nupiešti cilindrą, tačiau to padaryti niekaip nepavyko. Kai ji po kurio laiko atėjo į studiją, šią užduotį atlikome per pusvalandį“, – prisiminė S. Zelinauskaitė.

Jos teigimu, karantinas davė naudos tik dėl vieno dalyko – jo metu buvo galima surengti nemažai virtualių susitikimų su dabar Lietuvoje ar net visame pasaulyje žinomais buvusiais dailės studijos auklėtiniais: Neringa Vasiliauskaite, Andriumi Janulaičiu, Aurimu Ramanausku ir kt.

Didelis skaudulys

S. Zelinauskaitė išugdė būrį gabių ir savo srityje žinomais tapusių asmenų. Visgi ji teigė besididžiuojanti visais savo auklėtiniais, netgi tais, kurie nesusiejo savo gyvenimo su menais. Studijos vadovė sakė iki šiol palaikanti ryšį su daugeliu buvusių mokinių. Rūpi, kaip jiems sekasi studijų metais, kaip klostosi vėlesni gyvenimo etapai. Ypač atidžiai ji seka pirmakursius, kuriuos ruošė stojamiesiems egzaminams.

„Jei jų nėra mano sąrašuose, tai nereiškia, kad jų nėra mano gyvenime. Sergu už juos kaip už tikrus savo vaikus, noriu, kad jiems pasisektų“, – kalbėjo pašnekovė.

Per 30 dailės studijos gyvavimo metų S. Zelinauskaitei taip ir nepavyko įgyvendinti vienos iš didžiausių savo svajonių – įkurti meno mokyklos. Tokio tipo įstaigos veikia visose Marijampolės apskrities savivaldybėse, išskyrus Vilkaviškio. Apie meno mokyklos poreikį ne kartą buvo diskutuota ir su valdžios atstovais, ne sykį buvo apsvarstyti įvairūs galimi variantai, tačiau realybe jie taip ir nevirto.

S. Zelinauskaitė svarstė, kad dabar galbūt naujos meno mokyklos steigti ir nereikėtų. Užtektų, kad tokia įstaiga glaustųsi po kitos ugdymo įstaigos sparnu. Pavyzdžiui, po Vilkaviškio muzikos mokyklos. Pašnekovės teigimu, toks variantas jau taip pat buvo aptartas tiek su rajono valdžios atstovais, tiek su muzikos mokyklos direktoriumi.

„Smagu, kad Vilkaviškis puošiasi naujais gražiais pastatais bei įvairiomis kitomis erdvėmis. Vis dėlto žmogui neužtenka vien lašinių, jam reikia ir kultūros. Meno mokykla turėtų išliekamąją vertę. Ji būtų savotiškas kultūros židinys, suburiantis dailininkus, tapytojus, keramikus ir kitų sričių atstovus. Tokios įstaigos mūsų rajonui reikia jau seniai“, – pabrėžė pašnekovė.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---