|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimas
|
|
|
Petras Ivanauskas garbingo jubiliejaus proga sulaukė ne tik giminių bei draugų, bet ir rajono Savivaldybės sveikinimų.
Autorės nuotr.
Eglė KVIESULAITIENĖ
100 metų jubiliejų šią savaitę atšventęs Petras Ivanauskas juokauja, kad geriau tokio ilgo amžiaus jam nepavydėtume. Mat per visą šimtmetį ne tik džiaugsmo, bet ir vargo buvo gerokai daugiau. Tačiau tvirtas senolis nesiskundžia sveikata, pats susitvarko namus, pasigamina valgį ir iš atminties traukia karus menančią gyvenimo istoriją.
Gimė Anglijoje
Tą dieną, kai lankėmės pas ilgaamžį Petrą, šimtametis priiminėjo sveikinimus garbingo jubiliejaus proga. Guvus senolis linksmai plepėjo su draugais telefonu ir kvietė juos užsukti kavos. Suprantama, P. Ivanausko draugai – gerokai jaunesni, mat tokio solidaus amžiaus sulaukia retas. Ne vienas stebisi senolio guvumu, šviesiu protu ir puikia atmintimi. Šimtametis vienas gyvena Vilkaviškyje, trijų kambarių bute, kuriame tvarkos ir švaros galėtų pavydėti ne viena šeimininkė.
– Ir ką žiemą beveiksiu, – juokavo Petras. – Tvarkausi namus, žiūriu televizorių, pasirūpinu savo banguotosiomis papūgėlėmis, kurių turiu penkias. Žiemą į lauką neinu, nes slidu ir virusai siaučia.
Šimtametis sako, kad visi jo gyvenimo periodai vienodai geri ir įdomūs, tačiau kai kurie – nepaprastai sunkūs.
Petro tėvai susipažino Anglijoje, į kurią, kaip nemažai to meto lietuvių, buvo išvykę ieškoti turtingesnio gyvenimo. Ten prabuvo 16 metų ir susilaukė 6 vaikų.
Tačiau Petro tėvui nuo sunkaus darbo užsienio fabrikuose pakriko sveikata ir šeima sugrįžo gyventi į Lietuvą – Rėčiūnų kaimą netoli Vištyčio, kur turėjo trimargį (1, 5 ha) žemės. Mančesteryje gimusiam Petrui tuomet tebuvo pusmetis, vėliau gimė dar vienas brolis.
Gyveno skurdžiai
Visgi džiova greitai sugraužė Petro tėvo sveikatą ir mama liko našle su 7 vaikais. Tais laikais moteriai su būriu vaikų vienai išgyventi buvo neįmanoma, todėl netrukus ji ištekėjo už vietinio našlio, taip pat auginusio 7 vaikus. Galima tik įsivaizduoti, kokio dydžio puodą kasdien turėdavo kaisti Petro mama, prie stalo sodindama 16 asmenų šeimą.
Nors patėvis turėjo 70 ha žemės (anais laikais tai buvo tikrai nemažai), anot Petro Ivanausko, šeima gyveno skurdžiai. Patėvis mėgdavo pakilnoti stikliuką, tad žemės stovėjo apleistos. Vyresnieji vaikai užsidirbdavo gabendami kontrabandą iš Vokietijos, daugiausia vadinamąjį dropą – stiprų alkoholinį gėrimą, kuris buvo vartojamas užpylus ant gabalinio cukraus. Jaunesnieji vaikai tarnavo pas ūkininkus.
– Piemenauti išėjau nuo septynerių, – prisiminė Petras. – Porą metų ganiau žąsis, po to – karves. Per metus uždirbdavau 50 litų ir juos parnešdavau namo. Bernai už visos dienos darbą gaudavo 1 litą. Tegul politikai šneka ką nori, bet prie Smetonos daugelis žmonių skurdo.
Petras puikiai prisimena, kai jo vaikystėje į Vištytį buvo atvykęs tuometinis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. Jį atlydėjo raiteliai, grojo orkestras. Centrinėje miestelio aikštėje tarpukariu stovėjo Prezidentui pastatytas paminklas, tad prie jo garbingas svečias sakė kalbą.
Spruko į Vokietiją
Nors Petro šeima gyveno skurdžiai, Lietuvą okupavusiems rusams atrodė, kad 70 ha žemės – pakankamas turtas, tad vieną dieną į ūkelio kiemą įsuko NKVD sunkvežimiai.
– Mudu su vienu įbroliu iškart supratome, kas vyksta, todėl sprukome pro langą ir pasileidome rubežiaus link, mat mūsų namas stovėjo visai netoli Vokietijos sienos, – dieną, kai išvengė tremties, prisiminė P. Ivanauskas.
Kadangi per sieną tuo metu masiškai į Vakarus traukėsi to krašto inteligentija, Sovietų Sąjunga buvo įrengusi spygliuotus užtvarus. Tačiau nuo tremties sprunkantiems jauniems vyrams užtvarai buvo nė motais.
– Tą žiemą buvo daug sniego, tad mes pasilypėję pusnimis lengvai įveikėme spygliuotą tvorą, bet iškart buvome sulaikyti vokiečių pareigūnų, – prisiminė Petras. – Išsigandome, kad vokiečiai mūsų neatiduotų rusams.
Visgi vokiečių pasieniečiai pabėgėlius nugabeno į darbo biržą ir juos netrukus pasiėmė darbininkų ieškoję solidaus amžiaus ūkininkai. Tos šeimos sūnus buvo paimtas į frontą, tad Vokietijos valdžia taip savo gyventojams kompensavo darbo jėgos trūkumą.
P. Ivanauskas prisiminė, kad senukai šeimininkai buvo visai draugiški, tiesa, į namus samdinio nepriėmė – jis gyveno ūkiniame pastate, kambarėlyje greta tvarto. Petrui teko dirbti visus ūkio darbus, rūpintis 6 karvėmis ir jų prieaugliu, 3 arkliais, vištomis, kiaulėmis ir kt. Per mėnesį vyras uždirbdavo 25 markes. Kadangi jų nebuvo kur išleisti, dažniausiai po darbų susiėję lietuviai lošdavo iš pinigų.
Miestelyje, kuriame Petras gyveno, dirbo ir belaisviai iš vokiečių okupuotos Lenkijos. Jie negalėjo be leidimo išeiti iš teritorijos ir ant drabužių nešiojo tautybę liudijančius užrašus. Lietuviai jokių apribojimų nejuto – galėjo judėti laisvai, jiems net buvo išduoti vokiški pasai.
Grįžo į gimtinę
Antrojo pasaulinio karo baisumų Petras nejuto. Tiesa, tuomet, kai triuškinamą fašistinės Vokietijos kariuomenę sovietai su sąjungininkais pradėjo stumti atgal ir fronto linija sustojo ties Kaunu, Petras su kitais pabėgėliais ir belaisviais buvo pasiųstas kasti prieštankinių apkasų Vokietijos kariuomenei. Tai buvo labai sunkus darbas, todėl daug kas bandė sprukti. Tačiau tokius vokiečiai nušaudavo be jokių ceremonijų.
Kai baigėsi karas, Petras grįžo į gimtinę, tačiau iškart buvo paimtas į Sovietų armiją ir tarnavo Nalčike, Kabardos Balkarijos autonominėje respublikoje. P. Ivanauskas prisimena, kad po to, ką jau buvo patyręs, tarnyba armijoje jam neatrodė sunki. Juolab kad lietuvius kaukaziečiai karininkai vertino už sąžiningumą.
Tuo metu Petro mama su broliu ir patėvis su trimis savo vaikais kentė Sibiro tremtį ir tik po J. Stalino mirties galėjo palikti Altajaus kraštą. Tačiau grįžti į Lietuvą jiems buvo uždrausta, tad šeima apsigyveno Ukrainoje.
Baigęs tarnybą sovietinėje armijoje Petras grįžo į gimtinę. Rėčiūnuose namai buvo nugriauti, pažįstamų žmonių nebelikę – kas pasitraukė į Vakarus, ką ištrėmė į Sibirą. Jaunas vyras neturėjo, kur dingti, todėl dirbo tik už stogą virš galvos ir maistą. Pas šeimininką užsukdavo ir miške slapstęsi partizanai, ir stribai, todėl laikas buvo labai neramus.
Didžiulis būrys
Netrukus Petras pamilo jauną našlę – mirusio gero draugo Jono žmoną Adelę. Moteris turėjo trejų metų sūnų Kęstutį, kurį Petras augino kaip savo vaiką. Kartu su žmona sugyveno dukrą Joaną ir sūnų Antaną. Šeima ilgam užsiliko Rėčiūnuose, dirbo kolūkyje. Petras už gerą darbą ne kartą buvo apdovanotas garbės raštais.
Tik kai prieš 40 metų Petras išėjo į pensiją, o jų namus Rėčiūnuose nugriovė melioracija, šeima nusipirko namą Teiberių kaime (Klausučių sen.), arčiau rajono centro. Tačiau darbštus vyras negalėjo sėdėti rankų sudėjęs – net būdamas pensininkas įsidarbino vietinio kolūkio fermose.
Skaudžiausi gyvenimo įvykiai, sukrėtę stiprų, sunkių išbandymų užgrūdintą vyrą, – žmonos, su kuria pragyveno 50 metų, ir dukters Joanos bei sūnaus Kęstučio netektys. Senolio paguoda ir nuolatinis pagalbininkas – Gižuose gyvenantis sūnus Antanas, nuolat aplankantis tėvą.
100 metų nugyvenęs senolis gali pasigirti gausiu palikuonių būriu. Jo širdį džiugina 7 jau suaugę anūkai, 11 proanūkių ir dar tiek proproanūkių. Senolis tikisi, kad vasarą, kai aprims pandemija, visi susirinks kartu ir atšvęs jo didįjį jubiliejų.
Paprašytas išduoti ilgaamžiškumo receptą, P. Ivanauskas sakė, kad didžiausias gyvenimo variklis – meilė, tad jos visiems ir linkėtų. O visa kita tiesiog ateina savaime.
100 metų jubiliejų šią savaitę atšventęs Petras Ivanauskas juokauja, kad geriau tokio ilgo amžiaus jam nepavydėtume. Mat per visą šimtmetį ne tik džiaugsmo, bet ir vargo buvo gerokai daugiau. Tačiau tvirtas senolis nesiskundžia sveikata, pats susitvarko namus, pasigamina valgį ir iš atminties traukia karus menančią gyvenimo istoriją. |
Tą dieną, kai lankėmės pas ilgaamžį Petrą, šimtametis priiminėjo sveikinimus garbingo jubiliejaus proga. Guvus senolis linksmai plepėjo su draugais telefonu ir kvietė juos užsukti kavos. Suprantama, P. Ivanausko draugai – gerokai jaunesni, mat tokio solidaus amžiaus sulaukia retas. Ne vienas stebisi senolio guvumu, šviesiu protu ir puikia atmintimi. Šimtametis vienas gyvena Vilkaviškyje, trijų kambarių bute, kuriame tvarkos ir švaros galėtų pavydėti ne viena šeimininkė.
– Ir ką žiemą beveiksiu, – juokavo Petras. – Tvarkausi namus, žiūriu televizorių, pasirūpinu savo banguotosiomis papūgėlėmis, kurių turiu penkias. Žiemą į lauką neinu, nes slidu ir virusai siaučia.
Šimtametis sako, kad visi jo gyvenimo periodai vienodai geri ir įdomūs, tačiau kai kurie – nepaprastai sunkūs.
Petro tėvai susipažino Anglijoje, į kurią, kaip nemažai to meto lietuvių, buvo išvykę ieškoti turtingesnio gyvenimo. Ten prabuvo 16 metų ir susilaukė 6 vaikų.
Tačiau Petro tėvui nuo sunkaus darbo užsienio fabrikuose pakriko sveikata ir šeima sugrįžo gyventi į Lietuvą – Rėčiūnų kaimą netoli Vištyčio, kur turėjo trimargį (1, 5 ha) žemės. Mančesteryje gimusiam Petrui tuomet tebuvo pusmetis, vėliau gimė dar vienas brolis.
Visgi džiova greitai sugraužė Petro tėvo sveikatą ir mama liko našle su 7 vaikais. Tais laikais moteriai su būriu vaikų vienai išgyventi buvo neįmanoma, todėl netrukus ji ištekėjo už vietinio našlio, taip pat auginusio 7 vaikus. Galima tik įsivaizduoti, kokio dydžio puodą kasdien turėdavo kaisti Petro mama, prie stalo sodindama 16 asmenų šeimą.
Nors patėvis turėjo 70 ha žemės (anais laikais tai buvo tikrai nemažai), anot Petro Ivanausko, šeima gyveno skurdžiai. Patėvis mėgdavo pakilnoti stikliuką, tad žemės stovėjo apleistos. Vyresnieji vaikai užsidirbdavo gabendami kontrabandą iš Vokietijos, daugiausia vadinamąjį dropą – stiprų alkoholinį gėrimą, kuris buvo vartojamas užpylus ant gabalinio cukraus. Jaunesnieji vaikai tarnavo pas ūkininkus.
– Piemenauti išėjau nuo septynerių, – prisiminė Petras. – Porą metų ganiau žąsis, po to – karves. Per metus uždirbdavau 50 litų ir juos parnešdavau namo. Bernai už visos dienos darbą gaudavo 1 litą. Tegul politikai šneka ką nori, bet prie Smetonos daugelis žmonių skurdo.
Petras puikiai prisimena, kai jo vaikystėje į Vištytį buvo atvykęs tuometinis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. Jį atlydėjo raiteliai, grojo orkestras. Centrinėje miestelio aikštėje tarpukariu stovėjo Prezidentui pastatytas paminklas, tad prie jo garbingas svečias sakė kalbą.
Nors Petro šeima gyveno skurdžiai, Lietuvą okupavusiems rusams atrodė, kad 70 ha žemės – pakankamas turtas, tad vieną dieną į ūkelio kiemą įsuko NKVD sunkvežimiai.
– Mudu su vienu įbroliu iškart supratome, kas vyksta, todėl sprukome pro langą ir pasileidome rubežiaus link, mat mūsų namas stovėjo visai netoli Vokietijos sienos, – dieną, kai išvengė tremties, prisiminė P. Ivanauskas.
Kadangi per sieną tuo metu masiškai į Vakarus traukėsi to krašto inteligentija, Sovietų Sąjunga buvo įrengusi spygliuotus užtvarus. Tačiau nuo tremties sprunkantiems jauniems vyrams užtvarai buvo nė motais.
– Tą žiemą buvo daug sniego, tad mes pasilypėję pusnimis lengvai įveikėme spygliuotą tvorą, bet iškart buvome sulaikyti vokiečių pareigūnų, – prisiminė Petras. – Išsigandome, kad vokiečiai mūsų neatiduotų rusams.
Visgi vokiečių pasieniečiai pabėgėlius nugabeno į darbo biržą ir juos netrukus pasiėmė darbininkų ieškoję solidaus amžiaus ūkininkai. Tos šeimos sūnus buvo paimtas į frontą, tad Vokietijos valdžia taip savo gyventojams kompensavo darbo jėgos trūkumą.
P. Ivanauskas prisiminė, kad senukai šeimininkai buvo visai draugiški, tiesa, į namus samdinio nepriėmė – jis gyveno ūkiniame pastate, kambarėlyje greta tvarto. Petrui teko dirbti visus ūkio darbus, rūpintis 6 karvėmis ir jų prieaugliu, 3 arkliais, vištomis, kiaulėmis ir kt. Per mėnesį vyras uždirbdavo 25 markes. Kadangi jų nebuvo kur išleisti, dažniausiai po darbų susiėję lietuviai lošdavo iš pinigų.
Miestelyje, kuriame Petras gyveno, dirbo ir belaisviai iš vokiečių okupuotos Lenkijos. Jie negalėjo be leidimo išeiti iš teritorijos ir ant drabužių nešiojo tautybę liudijančius užrašus. Lietuviai jokių apribojimų nejuto – galėjo judėti laisvai, jiems net buvo išduoti vokiški pasai.
Antrojo pasaulinio karo baisumų Petras nejuto. Tiesa, tuomet, kai triuškinamą fašistinės Vokietijos kariuomenę sovietai su sąjungininkais pradėjo stumti atgal ir fronto linija sustojo ties Kaunu, Petras su kitais pabėgėliais ir belaisviais buvo pasiųstas kasti prieštankinių apkasų Vokietijos kariuomenei. Tai buvo labai sunkus darbas, todėl daug kas bandė sprukti. Tačiau tokius vokiečiai nušaudavo be jokių ceremonijų.
Kai baigėsi karas, Petras grįžo į gimtinę, tačiau iškart buvo paimtas į Sovietų armiją ir tarnavo Nalčike, Kabardos Balkarijos autonominėje respublikoje. P. Ivanauskas prisimena, kad po to, ką jau buvo patyręs, tarnyba armijoje jam neatrodė sunki. Juolab kad lietuvius kaukaziečiai karininkai vertino už sąžiningumą.
Tuo metu Petro mama su broliu ir patėvis su trimis savo vaikais kentė Sibiro tremtį ir tik po J. Stalino mirties galėjo palikti Altajaus kraštą. Tačiau grįžti į Lietuvą jiems buvo uždrausta, tad šeima apsigyveno Ukrainoje.
Baigęs tarnybą sovietinėje armijoje Petras grįžo į gimtinę. Rėčiūnuose namai buvo nugriauti, pažįstamų žmonių nebelikę – kas pasitraukė į Vakarus, ką ištrėmė į Sibirą. Jaunas vyras neturėjo, kur dingti, todėl dirbo tik už stogą virš galvos ir maistą. Pas šeimininką užsukdavo ir miške slapstęsi partizanai, ir stribai, todėl laikas buvo labai neramus.
Netrukus Petras pamilo jauną našlę – mirusio gero draugo Jono žmoną Adelę. Moteris turėjo trejų metų sūnų Kęstutį, kurį Petras augino kaip savo vaiką. Kartu su žmona sugyveno dukrą Joaną ir sūnų Antaną. Šeima ilgam užsiliko Rėčiūnuose, dirbo kolūkyje. Petras už gerą darbą ne kartą buvo apdovanotas garbės raštais.
Tik kai prieš 40 metų Petras išėjo į pensiją, o jų namus Rėčiūnuose nugriovė melioracija, šeima nusipirko namą Teiberių kaime (Klausučių sen.), arčiau rajono centro. Tačiau darbštus vyras negalėjo sėdėti rankų sudėjęs – net būdamas pensininkas įsidarbino vietinio kolūkio fermose.
Skaudžiausi gyvenimo įvykiai, sukrėtę stiprų, sunkių išbandymų užgrūdintą vyrą, – žmonos, su kuria pragyveno 50 metų, ir dukters Joanos bei sūnaus Kęstučio netektys. Senolio paguoda ir nuolatinis pagalbininkas – Gižuose gyvenantis sūnus Antanas, nuolat aplankantis tėvą.
100 metų nugyvenęs senolis gali pasigirti gausiu palikuonių būriu. Jo širdį džiugina 7 jau suaugę anūkai, 11 proanūkių ir dar tiek proproanūkių. Senolis tikisi, kad vasarą, kai aprims pandemija, visi susirinks kartu ir atšvęs jo didįjį jubiliejų.
Paprašytas išduoti ilgaamžiškumo receptą, P. Ivanauskas sakė, kad didžiausias gyvenimo variklis – meilė, tad jos visiems ir linkėtų. O visa kita tiesiog ateina savaime.
Galerija: Šeimyna
Publikuota: 2021-12-20 08:21:01
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kūno kultūros mokytoja: „Bijau bandyti naujas sporto šakas“ * Nurodymui pakeisti S. Nėries gatvių pavadinimus Taryba nepakluso
* Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai: kam atiduosime savo balsą?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|